Marokas, kurio dar neregėjau

Visai neseniai perskaičiau dvi autoriaus Tahir Shah knygas apie jo gyvenimą Maroke. Neišgalvotą, o tikrą gyvenimą. Kiekvienas knygų puslapis tarsi kvepėjo egzotiškais prieskoniais ir smilkalais, mirgėjo marokietiškais raštais. Pasakojimai vedė į spalvingą Marakešą, judrią ir pavojingą Kasablanką, vingiavo miestų medinų (senamiesčių) gatvėmis, sukosi aplink prieskonių turgavietes ir pasakorių namus... Maroke, koks  tu iš tiesų?

Maroke įprasta pajūriu keliaujantys kupranugariai           nuotr. Aistės Ridikaitės

 
Vakarų karalystė arba Dievo žemė

Daugelis žinome, kad Maroko pavadinimas kildinamas nuo buvusios šalies sostinės Marakešo vardo. Išvertus iš berberų – senųjų teritorijos gyventojų – kalbos tai reiškia Dievo žemė. Nenuostabu, kodėl. Marokas turtingas savo kraštovaizdžiu: šalis glaudžiasi prie Sacharos dykumos pietuose, vakaruose jos krantus skalauja Atlantas, o  už Gibraltaro sąsiaurio tenka ir lopinėlis Viduržemio jūros. Ir dar, čia puikuojasi Atlaso kalnai, besitęsiantys trijų Afrikos valstybių teritorija, tačiau aukščiausi yra būtent Maroke. Taigi čia susitinka visos stichijos: vanduo maišosi su dykumos smėliu, kalnai siekia dangų...

Essaouira krantai                                              nuotr. Aistės Ridikaitės

 
Tikslus šalies pavadinimas arabų kalba skamba kaip slaptingos pasakos pavadinimas Al-Mamlaka al-Maghribiya. Tai reikškia Vakarų karalystė. Įdomu, kad Marokas yra vienintelė Afrikos valstybė, nepriklausanti Afrikos šalių sąjungai. Šalyje gyvena apie 32 mln. gyventojų, tačiau senąsias medinų gatves miestuose kasmet  aplanko dar bent 7 mln. turistų iš viso pasaulio.

Tinghir oazė Atlaso kalnų peizaže                     nuotr. Tomo Staniulio


Šachrazados pasakų pėdsakais

Marokas ir pasakos – viena nuo kito neatskiriami. Pasakos ir istorijos, perduodamos iš kartos į kartą. Pasakos, mokančios vaikus ir suaugusius. Pasakos, niekur neužrašytos, bet gyvos žmonių atmintyje ir lūpose. Kaip rašo knygų autorius T. Shah, pasakos – tai  išminties versmės, atsakymai į klausimą "kas aš esu", slypintys kiekviename žmoguje. Berberai kadaise tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savyje tūnančią pasaką, bet ją atrasti galima "tik žiūrint užmerktomis akimis".  Suradus savo pasaką kartu surandi ir svarbiausią dalyką – raktą į save.

Vakarų pasaulyje per daug laiko skiriama skaityti ir per mažai – suprasti. [...] Rytų visuomenėje vertinama tai, kas egzistuoja seniai, kas išbandyta. Tikrai vertingomis laikomos pasakos, sekamos jau kelis tūkstančius metų, nes jomis perduodama vidinė išmintis. O Vakarų visuomenė be paliovos reikalauja naujovių. Dažniausiai tai būna tas pats kas ir seniau, tik naujai įpakuota. Todėl čia dažnai negailima žodžių vien tik dėl pačių žodžių. (T.  Shah, "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje")

Žinoma, šiais laikais, ko gero, ne daugeliui pavyktų Maroke sutikti pasakotoją, kuris prieš daugelį metų vakarais aplink save suburdavęs šimtus vaikų ir suaugusiųjų pasiklausyti išminties ir tuo pačiu papramogauti. Vis tik visada yra žmonių, kurie geba puoselėti senąsias tradicijas ir jas kažkokiu būdu saugoti ateities kartoms. Tad galbūt visai verta pamėginti Maroke surasti seną senučiuką, kuris duos vertingą patarimą, užšifruotą trumpame ir nuotaikingame pasakojime.

[...] laikausi berberų tradicijos – ieškau pasakos, glūdinčios mano širdies gelmėse. [...]

 - Ji tenai, laukia, - pasakė jis.

 - Kas?

 - Jūsų pasaka.

 - Ko ji laukia?

- Laukia, kol jūs užsimerksite ir pabusite. (T. Shah, "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje")

 

Be derybų – nė iš vietos

Bet grįžkime arčiau realybės. Marokas dieną naktį nemiega – čia verda gyvenimas ir... derybos. Kas jau kas, o derybų menas Maroke tikrai pravers. Kainos su trimis nuliais, jei kišenėje pakankamai kantrybės ir derybinių argumentų, gali nusiristi iki dviejų nulių zonos. Juokaujama, kad net ir tie, kurie nemoka derėtis, Maroke įgauna šių įgūdžių per akis – kitaip būsi apsuktas aplink pirštą akimirksniu. Vis tik ne visus žavi tokie kultūriniai ir verslo ypatumai. Maroke lankęsi pažįstami pasakoja, kad įkyrumas marokiečių, ko gero, įgimtas. Gal už rankos ir netemps, bet vos užmegsi akių kontaktą, tuoj puls ką nors siūlyti, rodyti ir seks iš paskos tol, kol ką nors iš nevilties nusipirksi arba atšausi griežtą "ne". Būtent tai mane labiausiai ir baugina – natūralus marokiečių įkyrumas, kaip daugelis sako, 100 kartų didesnis nei turkų. Įkyrumas padėti už pinigus, nusifotografuoti už pinigus, pasisveikinti už pinigus, girdėjau, kad vietiniai dėl turistų sumoja ir susimušti...

Tik parodyk susidomėjimą preke, tik ilgiau stabtelk prie prekystalio ir tu jau spąstuose. Gal  Marokas įspūdingas tik knygose? Nenuvažiavus, ko gero, nesužinosiu. Be to, kaip aš sakau, vykdamas į svečius turi priimti šeimininko namų taisykles. Juoba, po kelių dienų ten, ko gero, įgaunamas atsparumas, o perpratus žaidimo taisykles ir žaisti kur kas drąsiau: nebe taip nemalonu atsisakyti pirkinio, o gal kartais ir visai įdomu pasivaržyti su vietiniu derybose – kuris kurį nurungs. Tereikia kantrybės, šiek tiek atsipūtimo ir tolerancijos vietinių keistybėms.

Marokas kvepia mėtų arbata

Marokas kvepia mėtomis. Vietiniu viskiu vadinama mėtų arbata čia geriama ryte ir vakare, kai vesu ir kai kepina saulė, ja vaišinami svečiai ir paprasti gatvės praeiviai. Savo knygose Tahir Shah rašo, kad prie šio gaivinančio gėrimo gimsta ilgiausi pokalbiai, skleidžiasi gražiausios istorijos, prisimenamos seniausios pasakos. Maža stiklinė, sklidina garuojančios arbatos – tai marokiečių svetingumo ir draugiškumo ženklas. Jai ruošti naudojamos žaliosios arbatos arbatžolės (ne visada), šviežia mėta ir cukrus. Pagal senąsias tradicijas arbatos ruošimas yra vyro, šeimos galvos, reikalas. Sakoma, kad arbatos atsisakymas marokiečiui yra tikras įžeidimas. Šiaurinėje Maroko dalyje arbata patiekama gerokai saldesnė nei įprasta. Kai kur ji dar gardinama citrina ir būtinai būtinai į stiklines pilstoma iš aukštai, kad arbatą padengtų aromatinga puta.

 

   Mėtų arbata kvepia ir Maroko dykumos                nuotr. Tomo Staniulio

Lauktuvėms – skraidantys kilimai, prieskoniai ir Aladino batai

Pagalvojus apie Maroką, pirma šaunanti į galvą mintis man – spalvingi kilimai ir prieskonių kalnai. Ir to, ir kito čia galima rasti su kaupu. Rankų darbo kilimai – maži ir prabangiai dideli, visi margi ir pačiais nuostabiausiais raštais išdailinti – Maroko pasididžiavimas. "Niekur tokio pat nerasite" – vilioja užeiti apsidairyti iš arčiau vietiniai. Draugai pasakoja, kad kilimų pardavėjai itin svetingi, vaišina mėtų arbata ir kalbina, domisi iš kur atvykę, ar pirmą kartą Maroke. Pasirodo, tai ne tiek mandagumo frazės, kiek būdas nustatyti pradines kilimų kainas, kurios kyla kaip ant mielių, jei esi iš Vakarų Europos, o Maroke lankaisi pirmąkart. Neseniai per Travel Channel mačiau trumpą siužetą apie Maroką, kuriame buvo pasakojama, kad derybos dėl kilimo gali tęstis net kelias valandas. Jei turite tiek laiko, pamėginkite. 

Mane labai žavi nuotraukos su įvairiaspalvių priekonių bokštais. Tokių, sakoma, užfiksuoti Maroke nesunku. O nosį nuolat kutena cinamonas, kuminas, šafranas, anyžius... Bet visus juos nurungia argano vaisius, o tiksliau aliejus, spaudžiamas iš to paties pavadinimo medžio vaisių sėklų. Argano aliejus yra bene brangiausias ir rečiausias augalinės kilmės aliejus visame pasaulyje. Ir tam yra priežastis: Argano medis paplitęs tik pietvakarių Maroke, Suso regiono lygumos pusdykumėje. Aliejus, dar vadinamas baltuoju Maroko auksu, naudojamas kosmetikos pramonėje, maistui ir gydymui. Internete rašoma, kad iki 2001-2002 metų šis aliejus buvo parduodamas kaip prabangos prekė ir už Maroko ribų jo įsigyti buvo beveik neįmanoma.

                                              Prieskonių kalnai ir pakalnės                              (Discovery Adventures nuotr.)

Na ir, žinoma, kaip gi Tūkstančio ir vienos nakties šalis be Aladino batų. Babouche – tai rankų darbo marokietiškos šlepetės, gaminamos iš odos. Neretai apavo nosys yra užriečiamos, tad ir prigijo joms Aladino batų etiketė. Vis tik pasidairiusi interneto parduotuvėse, kurios siūlo autentišką marokietišką apavą, supratau, kad jis anaiptol ne visas riestanosis. Puošiamos siuviniais, kutais, karoliukais, babouche dėvimos ir namuose, ir lauke. Tik būkite atidūs, sako, ir Maroke pilna made in Chine gėrybių.

                                                Spalvingi marokietiški batai                                (Discovery Advetures nuotr.)

Suprantu, kad šis mano pasakojimas sausas, paviršutiniškas ir ne toks tikras – ką aš galiu papasakot, jei pati Maroke nebuvau. Bet gera pradžia, pusė darbo. Perskaičius kelias knygas  (netrukus į rankas imsiu trečią – Paul Bowles "Voro namai") jau pajutau Maroko burtus, kurie, šia šalimi domintis vis daugiau, ima veikti stipriau. Tad ir pagalvojau, kad parašiusi nors šiek tiek apie Maroką, paskleisiu šiuo burtus dar plačiau. Ir ką gali žinoti, gal vieną dieną mes susitiksime Marakešo ar kito Maroko miesto medinoje.

Iki, Maroke!

P. S. Rašydama šį įrašą daugiausia rėmiausi interneto platybėse rasta informacija (www.visitmorocco.com; www.travelchannel.com; www.tripadvisor.com ir kitais). Tad nepykit, jei kažkur nebuvau tiksli ir konkreti. Taip pat  nuoširdžiai dėkoju savo draugams Aistei ir Tomui už paskolintas nuotraukas.

P. S. Rekomenduoju perskaityti dvi nuostabias knygas apie Maroką: "Kalifo rūmai: metai Kasablankoje" ir "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje". 2006 metais žurnalas "TIME" pirmąją autoriaus knygą "Kalifo rūmai" įtraukė į metų geriausių knygų dešimtuką. Ir tikrai ne veltui!