2018 m. vasario 19 d., pirmadienis

Izraelis: trumpa pažintis, sužadinusi smalsumą


Gyvenime būna planuotų ir neplanuotų kelionių. Daug kas sakysite, kad neplanuotos (ar mažiau planuotos) būna pačios geriausios, ir aš nesiginčysiu. Trumpa išvyka į Izraelį būtent ir buvo tokia  netikėta darbinė kelionė ten, kur niekada nesvarsčiau vykti. Ne todėl, kad neįdomu. Tiesiog yra tokių šalių, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių ar net visiškai be jų (šiuo atveju taip ir buvo) nėra tavo horizonte.

Taigi sausio pabaigoje gavau iššūkį protingai susikrauti lagaminą: patikėkite, tai nėra taip lengva, kai už lango -7, o ten kur keliauji – +18 ir tavo atmintis niekaip negali prisiminti, kaip tu jautiesi esant tokiai temperatūrai ir kokių drabužių tau reikia :) Lagaminą susipakavau iš antro karto! Ir išvykau be didelių lūkesčių, kaip ir be gilių žinių apie šią šalį ir jos gyvenimą. O grįžau... su noru sužinoti daugiau.

Pirmieji patyrimai  jau lėktuve 

Jei iš Vilniaus skrisite tiesiogiai, Tel Avivą pasieksite per 4 valandas. Aš skridau su persėdimu Kijeve, tad užtrukau ilgiau. Tačiau tai įnešė savotiško prieskonio, nes antro skrydžio metu  įvyko pirmosios pažintys su žydiška kultūra. Lėktuvas į Tel Avivą buvo pilnas moksleivių merginų ir jas lydinčių suaugusių žydžių moterų: galbūt jos grįžinėjo iš kokios nors smagios kelionės ar ekskursijos. Jų buvo nei daug, nei mažai – koks ketvirtadalis lėktuvo. Ir nuo pat laipinimo pradžios aplink jas sukosi šurmulys: ginčai, kur kas ir su kuo nori sėdėti, šūksniai, gavus vietą prie lango, diskusijos apie įspūdžius ir nuotraukų rodymas draugėms telefoną siunčiant tiesiog virš kitų keleivių galvų. Šalia manęs sedėjusi jauna mergina vos pakilus lėktuvui ėmė tyliai melstis (ji taip gražiai skaitė ir iš dešinės į kairę vertė maldos knygos puslapius, kad aš, nenorėdama jos trukdyti, bemaž visą skrydį nepakilau iš savo vietos).

Skrydžiui įpusėjus prasidėjo maisto dalybos: merginos traukė iš savo kuprinių viską, ką turėjo ir dalijosi. Pasiūlymo paragauti kažko panašaus į saldžius kukurūzus gavau ir aš – mandagiai atsisakiau. Labai tikiuosi, kad neįžeidžiau tokiu savo elgesiu, bet nemėgstu ragauti to, ką sunku identifikuoti.

Taigi dar lėktuve supratau, kad skrendu pas energingus žmones, kurių manieros, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti ne pačios mandagiausios. Bet vėliau perskaičiusi knygą "Idėjų šalis: Izrealio ekonomikos stebuklas" sužinojau, kas yra izraelietiškas chutzpah. Jo vienu žodžiu paaiškinti neįmanoma, o iš esmės jis reiškia kažką panašaus į tiesmukumą, įžulumą, didelį pasitikėjimą savimi, drąsą garsiai reikšti savo nuomonę, būti neformaliam ir pan. Tai persiduoda visur – kasdieniame bendravime, mokyklose, kariuomenėje, versle, politikoje. Tai – izraeliečių DNR, nes kaip knygoje rašoma "santūrumas tave gali palikti toli už kitų nugarų". O to Izraelis, vertinant jų geopolitinę situaciją, sau leisti negali.  

Saulėtas Tel Avivas

Mano lėktuvas Tel Avive leidosi apie pietus. Nors diena buvo debesuota, saulės spinduliai ieškojo properšų apšviesti pro lėktuvo langą matomą miesto pakrantę . Tel Avivas garsėja  daugiau kaip 10 km besitesiančiais smėlio paplūdimiais, kuriuos skalauja Viduržemio jūra. Skrydžio trajektorija buvo labai palanki  pirmas žvilgsnis į miestą nuo jūros man labiausiai patinka. 

Tel Avivo pakrantė
Tel Avivas yra jaunas miestas, įkurtas 1909 metais. Jis gavo pavasario kalvos vardą (išvertus iš hebrajų kalbos). Tai – labai simboliškas pavadinimas miestui, kuris žymi žydų tautos atgimimą ten, kur ji gyveno tūkstantmečius.

Kodėl šalia miesto pavadinimo dar yra rašomas prierašas "Yafa" (liet. Jafa)? Tel Avivas imtas kurti kaip priemiestis šalia senojo Jafos miesto, kurio vietovės buvo apgyvendintos jau apie 4000 metų. Kaip ir visoje Izraelio istorijoje, taip ir čia netrūko konfliktų: kadaise Jafoje gyveno daug žydų, tačiau prasidėjusios antižydiškos demonstracijos lėmė žmonių kėlimasi į ką tik įkurtą Tel Avivą, dar vėliau žydai teritoriją perėmė iš čia dominavusių arabtų, o 1949 m. Tel Avivas ir Jafa tapo viena savivaldybe.

Dabar Tel Avivas  antras pagal dydį miestas ir vienas didžiausių uostų Izraelyje. Jame savo padalinius turi, ko gero, vios žymiausios pasaulio korporacijos, įsikūrusios stikliniuose dangoraižiuose. Tel Avivas taip pat vadinamas viena iš pasaulio mados sostinių. Čia gausu meno galerijų ir muziejų (žymiausias menininkų rajonas Neve Cedek), puikių barų ir kavinių (dėl to nemažai kas Tel Avivą palygina su Berlynu),  parkų ir, žinoma, paplūdimių. Šalia vieno jų man pasisekė apsigyventi (tiesa, viešbučio rekomendacijos neprašykite). Paplūdimiai čia platūs, aukso smėlio, su kavinėmis, sporto aikštelėmis ir visa kita infrastruktūra. O šalia dygsta ir 15 mln. šekelių verti apartamentai su panoraminiais vaizdais į žydrą jūrą.




Tel Avivas – kosmopolitiškas, liberalus miestas, kurio, deja, per tris dienas daug pamatyti nepavyko. Greitas žvilgsnis į bauhaus stiliaus namus (dėl jų Tel Avivas įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą), vakarinis pasivaikščiojimas žymiuoju Rothschildo bulvaru, saulės palydėjimas šalia senovinio Cezarijos miesto ir vaizdai dienos metu judant iš viešbučio į susitikimus ir atgal. Aš net apsilankymą vietiniame turguje iškeičiau į meditaciją prie jūros (tokie jau tie jūros mylėtojai), nes visko turėti ir gauti negali. 

     


 Pokalbiai, kurie plečia horizontus

O bet tačiau, nepaisant to, kad ekskursijoms po miestą laiko nebuvo, progų šią šalį, jos ekonomiką ir kultūrą kiek geriau pažinti suteikė bendravimas su žmonėmis. Vizitai pas kelias Izraelio įmones, susitikimai su žmonėmis lankytoje konferencijoje, bendravimas prie vakarienės stalo – įdomiausia kelionės patirtis. 

Pirmas signalas, kad noriu pasidomėti Izraeliu labiau, buvo pasakojimas apie šios valstybės verslumą ir startuolių ekosistemą. Jei gerai užfiksavau, dabar Izraelyje yra daugiau kaip 7000 start up'ų. Prieš kelis dešimtečius jų buvo vos keli šimtai. Dauguma jų specializuojasi technologijų srityje. Kaip vėliau sužinojau, net W. Buffetas, žymiausias JAV investuotojas, dėl Izraelio nusižengė savo taisyklėms investuoti tik Amerikoje. 

Antras momentas  pokalbiai apie geopolitinę situaciją ir šalies saugumą. Vienam pašnekovui paminėjus faktą, kad dar visai neseniai buvo tokių laikotarpių, kai per kelis mėnesius Izraelio šiaurėje sprogdavo tūkstančiai raketų, aš išsižiojau. Ne, būdama Izraelyje nesijaučiau nesaugi, net nebuvo tokios minties. Tačiau išgirdus tokius pasakojimus imi kai kuriuos dalykus matyti ir vertinti kitaip. O dar kai pastovi bemaž kiekviename pastate įrengtame geležiniame kambaryje (shelter), supranti, kad perdėto saugumo čia nėra.   

Taigi grįžusi iš mažai pačiupinėto Izraelio (be Tel Avivo dar pusdienį lankėmės Jeruzalėje, kuri, matyt, kad reikalautų visai kitos istorijos), panorau daugiau suprasti apie šią valstybę.  Taip į mano rankas papuolė jau minėta knyga "Idėjų šalis: Izraelio ekonomikos stebuklas". 

Ji mums, nemėgstantiems (ir nemokantiems) pagirti savęs lietuviams, gali pasirodyti kiek per saldi, per daug liaupsinanti žydus ir jų ekonomiką. Tačiau knygoje pateikiama solidžių faktų, rodančių, jog didžiuotis jiems tikrai yra kuo. Autoriai pasakoja bent dešimtį verslo sėkmės istorijų, kai vos keliasdešimt darbuotojų turinti Izraelio technologijų įmonė nušluosto nosį PayPal, atvilioja į šalį Google ar Microsoft, pritraukia žymiausius pasaulio investuotojus, konsultuoja tokias šalis kaip Singapūras ar Pietų Korėja.

Jei domitės ekonomika, kultūrų ir istorijos įtaka jai, knygą tikrai rekomenduoju. Man įdomiausi momentai joje pasirodė esantys gana universalūs dalykai. Nesiimsiu jų dabar analizuoti, interpretuoti ir vertinti (perkaitykite knygą patys), tiesiog paminėsiu, kad ir man nepasimirštų, o ir jus gal sudomins geriau susipažinti su Izraeliu: 

1. Truputis chaoso ne tik sveika, bet ir gyvybiškai reikalinga. Knygos autoriai sako, kad Izraelio verslas klesti būtent tokioje aplinkoje: kur nėra griežtos hierarchijos, kur kiekvieno idėja ir žinios yra svarbios, net jaunausio bendrovės inžinieriaus, kur kvestionuoti, klausti, ginčytis, improvizuoti ir klysti yra įprasta. Todėl jiems ir sekasi.

2. "Jeigu izraelieties vyras nusprendžia pakviesti moterį į pasimatymą, jis kviečia ją tą patį vakarą. Jeigu Izraelio verslininkas sugalvoja verslo idėją, jis pradeda ją vykdyti tą pačią savaitę. <...> Per ilgai svarstydamas tik sužinai, kas gali nepavykti, o ne kas gali pasisekti".

3. "Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Izraelyje sėkmė lydi nedaug naujų bendrovių. Tačiau viskas gerai, nes galima bandyti ir klysti. Puiku jeigu pasiseka, bet nesėkmė irgi ne gėdos ženklas  tai svarbi patirtis gyvenimo aprašyme."

Ar gerai suprantu ir pažįstu šią šalį po savo mini kelionės ir užsklasinių skaitinių? Tikrai ne. 
Tačiau ši išvyka man vėl sužadino smalsumą ir norą domėtis giliau. Artimiausiu metu skristi į Izraelį aš neplanuoju, bet kitą knygą apie jį mielai perskaitysiu. Shalom! 




2016 m. vasario 23 d., antradienis

Normandija: D-day kelias ir II Pasaulinio karo randai

Normandijos krantuose II Pasaulinis karas paliko tokius pėdsakus, kad tiems, kurie čia atvyksta šiandien, vis dar šiurpsta oda. Bent jau man tai tikrai. Pakrantės, nusėtos bombų paliktomis žaizdomis. Kariniai pabūklai ir bunkeriai, menantys nacių užmojus. Tūkstančiai baltų kryžių, kurie saugo už laisvę gyvybę paaukojusiųjų atminimą. Keliaujant po Normandijos pakrantę neįmanoma praleisti D-day maršruto, kuris veda į karo pažymėtus paplūdimius, miestelius, jų muziejus ir, deja, kapines.

Nesu istorijos žinovė. Karo temų apskritai vengiu - nemėgstu apie tai nei filmų, nei knygų. Vis tik viešėdama Normandijoje naujomis akimis pažvelgiau į tai, kas dėjosi pasaulyje ne taip ir seniai. Būdama tose vietose, kur savo gyvybę paaukojo tūkstančiai žmonių, matydama nesuvokiamo dydžio patrankas, girdėdama kaip JAV kareivių kapinėse pagerbiami žuvusieji, susimąsčiau iš naujo, kiek visko žmonija pergyveno. Mano 95-erių močiutė išgyveno II Pasaulinį karą. Nedaug apie tai yra man pasakojusi, bet ji vis dar aiškiai prisimena, kaip teko tuščiom ir vienai be artimųjų, visai jaunai, bėgti iš šalies kaip stovi ir tikėtis geriausio. Jai nusišypsojo laimė, bet daugeliui - ne.  

D-day kelionei mums užteko vienos dienos, nors, tikiu, kad istorijos gerbėjai čia rastų ką nuveikti ir kur apsilankyti kur kas ilgesniam laikui. Dalis vietovių ir muziejų yra mokami, dalis - ne. Tik nepamirškite pasižiūrėti darbo laiko iš anksto, kad netektų atvažiavus likti už uždarytų durų. Labiausiai patikęs man - Airborne muziejus Sainte-Mère-Eglise miestelyje. Jame visas dėmesys skiriamas JAV oro desantininkams, išsilaipinusiems Normandijoje lemtingomis 1944 m. birželio 5-6 naktimis. Muziejuje daug atributų, vaizdo medžiagos, eksponuojami ir restauruoti bemotoriai lėkuvai-sklandytuvai (angl. paragliders).

Keliaujant D-day keliu jus nuolat lydės Prancūzijos, JAV ir D. Britanijos vėliavos - taip, ko gero, atiduodama pagarba šių valstybių kariams. Taip pat netrūks įvairių paminklų, skirtų istorijai pažymėti. Man pats įspūdingiausias - tiesiai ant balto paplūdimio smėlio pastatytas plieno monumentas Les Braves, vaizduojantis Laisvės sparnus. Juos kasdien skalauja šaltos vandenyno bangos.

Pointe du Hoc iškyšulys su krateriais, išmuštais bombų
Masyvūs nacių ginklai nuo kranto puolė amerikiečius ir kitus jų sąjungininkus
Viskas ten stovi kaip buvę - ištisi bunkerių labirintai, betoniniai monstrai su ginklais
15 tūkst. baltų kryžių...
Paminklas "Les Braves" Omaha paplūdymyje kartoms primena, kiek kainavo laisvė
Nacių bunkeriai ir jų infrastruktūra
Sainte-Mère-Église miestelis ir jo muziejaus eksponatai
Ten aš tokia maža prie didelės patrankos
Jaunasis istorijos gerbėjas
In memoriam...





 





2015 m. spalio 3 d., šeštadienis

Prancūzija: akmeninių dramblių beieškant

Kiekvienoje kelionėje man būtina derinti miestą ir gamtą: pabuvus miesto šurmulyje, gera pabėgti į kokį mišką, kalną, pievas... O Normandijoje prie vandenyno. Vanduo mane visada traukė, o jūros ypatingai. Jų muša, bangų žaismas man kaip narkotikas. Galiu sėdėti ir tiesiog būti. Svarbu, kad ošia, svarbu, kad mėlynuoja.

Nors Normandijos miestuose ir miesteliuose nebuvo nuo ko pavargti - jie jaukūs, svetingi ir visai ramūs, bet prisiliesti prie gamtos taip pat labai norėjosi. Todėl vingiavome pakrante ir ieškojome laukinių paplūdymių, kur į vandenį žemyn sminga baltos uolos, kur savo straublius į vandenyną įsmeigę "akmeniniai drambliai". Taip dažnas vadina Etretat miesto apylinkėse esančias tris akmenines arkas. Mes tuo panašumu norėjome įsitikinti taip pat.

Normandijos pakrantė, skalaujama vandenyno, gana atšiauri. Bent jau man taip pasirodė. Žinoma, tokias emocijas sustiprina ir čia vykę Antrojo pasaulinio karo mūšiai (apie juos - kitame įraše). Tačiau ir pati gamta tokį įspūdi kuria. Aukštos uolos neleidžia lengvai pasiekti vandens. Pikti vėjai krantus kartais plaka su milžiniška jėga. Paplūdymiai dažniausiai akmenuoti. Oras per dieną gali bent kelis kartus pasikeisti (nors mums pasisekė ir lietaus negavome, tačiau dramatiškų debesų - pakankamai).



Vis tik tas atšiaurumas turi ir kitą pusę, kuri prikausto tavo žvilgsnį. Ant baltų uolienų driekiasi begalinės pievos. Jos tarsi linksmieji kalneliai vingiuoja tolyn. O nuo tų uolienų žvelgiant į horizontą jautiesi lyg stovėtum ant pasaulio krašto, už kurio nėra nieko tik vanduo. Mane tokie peizažai priverčia suvokti, kokia esu maža, kokie mes visi  esame maži prieš gamtą.




Etretat yra hot spot turistams. Tai nedidelis kurortinis miestelis, įsispraudęs tarp uolų, o jam populiarumą pelnė būtent gamtos čia suformuotas grožis. Sako, net Monet - peizažų virtuozas - čia ne kartą tapė ir sėmėsi įkvėpimo. Aš visai tuo nesistebiu. Jei vėjai tądien, kai lankėmės, būtų kiek šiltesni, mielai iki vėlumos būčiau stovėjus ir grožėjusis panorama.

Beje, apie tuos dramblius, straubliais gerančius vandenyno vandenį - ilgiau įsižiūrėjus juos tikrai pamatai. Įsitikinkite patys!