Prancūzija: legendinis Šventasis Mišelis ir brangiausia Coca-Cola

Keista, bet Prancūzija kažkodėl niekada nebuvo mano kelionių prioritetų sąraše. Tačiau šiemet, t. y. 2015 m. gegužę, aš ėmiau ir atsidūriau ten. Dabar net gerai neprisimenu, kaip Prancūzija papuolė į mano akiratį, tiesiog ėmiau ir baisiai užsinorėjau ją (ne Paryžių) aplankyti. Gal čia mano simpatijos kalbai - moku kelias melodingas frazes pati ir tuo labai džiaugiuosi. Gal svajonės pamatyti levandų laukus, nors vykau visai netinkamu laiku - per anksti. Kita vertus, o koks gi skirtumas - svarbu ne priežastys, o rezultatas, tiesa? Ir pirma jo dalis - tai pažintis su Normandija.

Legendinis Šventasis Mišelis ir brangiausia Coca-Cola

Yra Normandijos lygumose toks kalnas, apie kurį žino, ko  gero, visi. Manau, tai vienas iš labiausiai fotografuojamų kalnų Europoje. Bet tai iš tiesų ne kalno nuopelnas, o tų, kas ant to kalno dar XI a. pirmieji pastatė šventovę. Per šimtmečius paprasta bažnyčia virto milžinišku vienuolynu su begaline smaile bokšto viršuje, o akmenuotas kalno paviršius buvo užsėtas vietinių namukais. Dabar - tai kalnas-miestelis-vienuolynas viename. Ir kad maža nebūtų, tai tas kalnas dar ir sala, kurią vandenyno vanduo, valdomas Mėnulio, tai apsupa, tai vėl nuslūgsta. Tai - Le Mont Saint Michel.

Pamačiusi visą šitą 4 in 1 peizažą pati krykštavau kaip vaikas. Dar iš toli tas kalnas pasimato. Ir apima toks jausmas, tarsi jam čia visai ne vieta. Lygumose kalnas labiau panašėja į įsibrovėlį, svetimkūnį. Ir kad dar keisčiau viskas prieš akis būtų, aplink ganosi šimtai avių. Beje, tos avys tiesiai pro mūsų viešbutį (gyvenome ne pačioje saloje, o pakelėje stovinčiame viešbutyje) ryte į ganyklas buvo genamos, vakare - parginamos. Matyt dėl potvynių jos ganyklose nepaliekamos - juk avys ne patys protingiausi gyvūnai.
 


Saloje galima pasivaikščioti siauromis ir stačiomis gatvelėmis - čia jokio motorinio transporto ir daug laiptų, užsukti į iš tiesų įspūdingo dydžio vienuolyną (įėjimas kainuoja, bet tam tikru laiku vyksta nemokamos ekskursijos anglų kalba). O jei atvyksite potvynio metu, informacijos biure galite gauti tvarkaraštį ir savo akimis stebėti, kaip iš nežinia kur pamažu atslenka vandenyno vanduo. Yra ir ekskursijos, organizuojamos atoslūgių metu: guminiai batai ant kojų ir su gidu žygiuoji aplink salą drėgnu smėliu. Skaičiau, kad atsiranda ir savarankiškų drąsuolių, bet ne visiems pasiseka - galima ne tik šlapiame smėlyje užklimpti, bet ir priburbuliuoti staiga pakilus vandens lygiui.





Prancūzai sako, kad šis kalnas kasmet privilioja bent 3 mln. turistų iš viso pasaulio. Ir, mano nuomone, visai ne veltui. Apylinkės čia iš tiesų labai gražios, šalimai esantys kaimeliai maži ir tvarkingi. O gegužę dar ir tų turistų ne per daugiausia. Tik vėjai pučia žvarbūs. Ir kainos kandžiojasi. Patikėkite, jei sugalvosite pavalgyti Saint Michel salos miestelyje, teks plačiau atlapoti piniginę. Vien Coca Cola mažas buteliukas jums kainuos apie 5 eurus. Visos dienos automobilio parkingas - 12 eurų. Iki salos automobilių jau senokai nebeleidžia, bet nuo parkavimo aikštelės likusius kelis kilometrus iki jos nemokamai veža elektriniai autobusai.



Ir pabaigai, jei šalia Šventojo Mišelio ketinate praleisti kiek ilgiau nei vos keletą valandų, nuoširdžiai patariu, nepatingėkite pašniukštinėti aplinkui, nes ne tik pats kalnas vertas jūsų fotosesijos. Aplink galima rasti ir daugiau perliukų. Tokių kaip šie!










Komentarai

  1. Puikus pasakojimas ir nuostabios nuotraukos! Laukiu tęsinio ;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą