Prancūzija: iš koto verčiantys Normandijos miestai

Rouen, Bayeux, Le Havre, Honfleur... Reikia gerokai pamankštinti liežuvį, kad pavyktų teisingai ištarti Normandijos miestų pavadinimus. Juk prancūziškai tikrai tariasi ne taip, kaip rašosi. Mano vyrui nosinė (tarsi pro nosį) žodžių tartis buvo neįveikiama ir jis greitai pasidavė, o aš vis gludinau ir gludinau tuos pavadinimus sau tarp lūpų. O bet tačiau, ne apie prancūzų kalbos subtilybes aš čia prisėdau  papasakoti, taigi grįžkime prie temos.

Taip jau yra, kad apie Normandijos miestus prieš kelionę neturėjau nė menkiausių žinių. Vis tik man, kaip keliautojai, pirmiausia svarbu vaizdas, atmosfera, emocija, nuotykiai, susiję su viena ar kita vieta, o ne žinojimas, kada kokia bažnyčia buvo pastatyta ir kiek karalių tas statybas finansavo.

Ir turiu pasakyti atvirai, vaizdai, ir atmosfera Normadijos miestuose mane visiškai apbstulbino. Nesu architektūros subtilybių žinovė. Nesu ir miestų istorijų ekspertė. Na bet kad tokia ta Prancūzija gali būti net nepagalvojau.

Ištisi charizmatiškų namų, puoštų mediniais balkiais, senamiesčiai. Švarios akmenimis grįstos gatvės. Langai, puošti langinėmis. Fantastišos bažnyžios. Iščiustytos parduotuvės su elegantiškomis vitrinomis...  Klausiate, tai kur čia problema? Štai ji - man visa ši dermė pasirodė iki negalėjimo neprancūziška! 

- Juk tokius  namus statė vokiečiai?!  

- Ei, tokį uostą turi Bergenas.

- Bet juk langinės - tai Italijos stilius!? 

- Pala pala...  

Pamačiusi tokias nuotraukas pirmiausia pati pagalvočiau apie Vokietiją ar Belgiją, bet ne apie Prancūziją. 

Visko gali būti, kad turiu kažkokią žinių spragą. Tebunie. Kartais kai mažiau žinai, mažiau tikietis, tada atradimo skonis ir džiaugsmas būna didesni. Matyt man šį kartą taip ir nutiko. Pliaškinau nuotraukas non stop. Koks skirtumas, kodėl čia tokius namus statė, kodėl juos taip gražiai dažė, kiek jiems šimtų metų ir kas juose gyvena. Man taip jie patiko: akys ieškojo kuo ryškesnių spalvų, kuo labiau sulinkusių sienų, kuo daugiau balkių vienoje konstrukcijoje, kuo keistesnių langinių ir durų skambučių. Pasirodo, Prancūzija būna ir tokia.

Na ir apie tuos kelionės nuotykius. Į vieną iš Normandijos pažibų - kurortinį Honfleur miestelį prie vandenyno - mes kaip tyčia užtaikėme atvažiuoti per ilgąjį savaitgalį. Atrodė, kad čia sugūžėjo mažiausiai pusė Paryžiaus. Kamštyje automagistralėje teko prastovėti 1,5 valandos (mano kaip šturmano kaltė, nes pražiopsojau reikiamą posūkį), vėliau sukti ratus beieškant laisvos vietos automobiliui kokius 7 kartus (vairuotojas jau buvo piktas).O apie vietą kavinėje iš Trip Advisor sąrašo buvo galima tik pasvajoti. Po velniais! Žmonių tiek, kiek mūsų lietuvių krepšininkų sutiktuvėse Rotušėje. O ir ko jiems čia visiems prireikė prie to vandenyno, kai vanduo ledinis?! Akivaizdu, prancūzai kaip skeriai čia sugūžėjo pavalgyti ir išgerti su gražiu vaizdu panosėje. Mes, deja, valgėme ir gėrėme kiek pamenu McD kažkur pakeliui į kitą miestą. 

O štai Bayeux mieste stebėjome komedijos vertas gaudynes. Net neabejoju, kad visi yra matę prancūziškų filmų su aktoriumi Louis de Funès, kuriuose jis vaidina kvailą policijos komisarą. Taigi taigi, gal toks įvaizdis - ne iš piršto laužtas. Policijos mašina Bayeux gatvėmis vaikėsi kažkokį veikėją už vairo, kuris lakstė savo miniatiūriniu automobiliu kur tik norėjo ir kaip tik norėjo, maustydamas policijos ekipažą lyg geroje parodijoje. Gatvės praeiviai, o ir mes kartu su jais, net kelią policininkams rodėme, nes anie prie sankryžos niekaip neapsisprendė, kur sukti. Vėliau į pagalbą atvyko pastiprinimas - dar keli ekipažai. Akivaizdu, kad buvo sujudęs visas miestelis: sirenos kaukė, praeiviai į skersgatvius puolė, o maža mašina vis zujo ir zujo. Beje, tas veikėjas ir pro mane pralėkė. Ir ką jūs manot, už vairo žilagalvis vairuotojas sėdėjo. Ir kad keikėsi, kad grūmojo. Akivaizdu, greitu metu pasiduoti neketino. Juokėsi vietiniai, juokėmės ir mes. Vėliau su vyru dar ilgai spėliojome, kuo gi tas vyriškis galėjo prasikalsti. Mes versiją turime, o jūs?