2014 m. rugsėjo 4 d., ketvirtadienis

Peru: įsimintina kelionė iki Maču Pikču

Visi keliai, bent jau turistų, iš Kusko miesto veda link Peru pasididžiavimo - senojo inkų miesto, pasislėpusio tarp žaliuojančių kalnų 2,4 km aukštyje. Maču Pikču (Machu Picchu). Šis mistiškas pavadinimas slepia šimtus miesto paslapčių. Kodėl jį įkūrė tokioje atokioje vietoje? Kokia buvo miesto paskirtis? Kas jame gyveno? Kodėl miestą apleido ir niekada nebesugrįžo? Prie šios mistikos traukte traukia, bet pirmiausia reikia kažkaip iki Maču nusigauti. O būdų yra bent keli.

Kas labai skaičiuoja laiką, moka ne vieną šimtą litų (bilietų kainos turistams svyruoja nuo 53 iki 90 JAV dolerių į vieną pusę) už kelionę traukiniu, atvežančiu į Maču papėdėje esantį Aguas Calientes miestelį. Sakoma, kad įvertinus sumokamą kainą ir nuvažiuojamą atstumą tai yra viena brangiausių kelionių traukiniu visame pasaulyje. Kas turi ir laiko, ir pinigų, ir dar fizinės ištvermės, renkasi 3-6 dienų žygius pėsčiomis tuo pačiu keliu, kuriuo ir patys inkai į miestą keliaudavo - Inca Trail (isp. Camino Inca). O tokie, kaip mes - mėgstantys nuotykius turintys laiko, bet nei atliekamų 150 dolerių traukiniui, nei juo labiau 600 žygiui Inca Trail - leidžiasi į štai tokią kelionę.
 
Neaprėpiamais slėniais senu autobusu

Pirmiausia susitariame su hostelio, kuriame apsistojome Kuske, šeimininke, kad ji dvi paras pasaugos mūsų didžiąsias kuprines. Su savimi į Maču pasiimame tik svarbiausius daiktus - lengvesni pečiai reiškia malonesnę kelionę. Taip pat iš anksto nusiperkame autobuso bilietus vietiniu autobusu 6 valandų keliui iš Kusko į Santa Maria kaimelį. Kaina - 15 solių žmogui. 
Stotis, į kurią sugužame anksti ryte, tikrai ne turistinė. Vos tik mums įėjus vietiniai staiga pabunda iš snaudulio ir ima šūkauti įvairias kryptis, kuriomis šiandien veža jų autobusai. Bet užtenka mums iš kišenių išsitraukti jau turimus bilietus ir visi kaip mat nutyla. Magija.

Smalsiai dairomės į autobusus, kurie čia tikrai ne pirmos jaunystės. Spėliojame, kuris bus mūsų. Pavėlavęs į stotį įrieda ir mūsiškis. Apžiūrėjusi nutariu, kad ilgą kelionę autobusas turėtų atlaikyti.  Be mūsų jame dar keli turistai ir pilna vietinių. Vingis po vingio kylame į ryto saulės nudažytas Kusko aukštumas, o tada leidžiamės į pageltusias pievas. Čia kur ne kur stovi vienas kitas kreivas namukas. Automobilių kelyje taip pat vienetai. Tai štai kur Peru slepia savo laukinį grožį!

Rudeniškų spalvų paletė
Vos po valandos važiavimo vairuotojas nusprendžia kirsti kelią ir įsuka į žvyrkelį. Nejau likusias valandas juo ir važiuosime? Jau beveik susitaikome su ta mintimi, bet prieš akis ir vėl pamatom lygut lygutėlį asfaltą. O jis driekiasi per visą šventą inkų slėnį (angl. Sacred Valley of the Incas, isp. El Valle Sagrado de los Incas), suka ratus į čia stovinčius nepajudinamus kalnus ir vėl leidžiasi žemyn. Kelias tai priartėja prie debesų, tai vėl susilygina su rudeniškomis spalvomis nusidažiusia žeme. O dar tie balti kamuoliniai debesys žydrame danguje. Pradarau autobuso langą ir jaučiu kaip ryto gaiva smelkiasi į plaučius. Bandau bent kelis kadrus užfiksuoti. Dėl tokių vaizdų verta 6 valandas autobusu keliauti. Nors, akivaizdu, kad prie langų prilipę tik mes - vietiniai arba šlamščia sočius pusryčius, arba pučia į ūsą. 

Kylame į debesis
 
Ką tik pervažiavome visą šį slenį vingiuotu kaip gyvatė keliu
Autobusas pakeliui kelis kartus stoja didesniuose miesteliuose - mūsų maršrute Urubamba ir Ollantaytambo. Mums šie sustojimai gera pramoga, leidžianti stebėti vietinius ir jų gyvenimą. Pro langą matosi kaip į bagažo skyrių grūdami milžiniški vietinių nešuliai ir dėžės su vištomis ir viščiukais. Tuo tarpu pačiame autobuse vyksta turgus - sušokę prekeiviai į kelionę susiruošusiems siūlo įvairiausius užkandžius, nuo vištų šlaunelių su kukurūzais iki karštų bulvių ir kitų gastronominių malonumų. Autobusui pajudėjus peruiečiai atsidaro ką tik įsigytus maisto maišelius ir salone pasklinda tikra aromaterapija. 

Vietinių manta už juos pačius didesnė
Važiuojame toliau. Vairuotojas pasigarsina jau kelintą kartą besisukančias tas pačias tirli pirli ispaniškas dainuškas. Perkopiame vieną kalną, o už jo prieš akis dar vienas. Kelionėje banguojame kalnų keteromis tarsi jūra, o vienu metu net perkopiame 4 km aukštį. Dabar suprantu, kodėl ši kelionė tiek ilgai trunka - juk brėžiant tiesią liniją Aguas Calientes nuo Kusko nutolęs tik apie 80 km. Tačiau tokių vaizdų riedant traukinio tiesiąja tikrai nepamatytumėte. Akis nuo lango atitraukiu tik tuomet, kai autobuso vairuotojas ima garsiai šūkauti, kad atvažiavome į Santa Maria. Mums laikas lipti.
 
Ekstramalus pasivažinėjimas collectivo
 
Kelionė iki Santa Maria - dar tik pusiaukelė. O nuo čia tolyn - bene tik vienas kelias. Samdyti collectivo. Kas tai? Na, jeigu aš sugalvočiau pauždarbiauti ir savo automobiliu visus norinčius už sutartinę kainą vežčiau iki Trakų, ko gero, tapčiau collectivo vairuotoja. Esmė tokia, kad collectivo pajuda tik tuomet, kai automobilis visas užsipildo, nebent sutinkate mokėti už likusias tuščias vietas. Mes kooperuojamės su dar dviem turistais iš Argentinos ir mūsų ekipažas pilnas (kitais atvejais gali tekti laukti, kol užsipildys 10 vietų ar didesnis mikroautobusiukas). Prašo vairuotojas po 15 solių iš kiekvieno. Šiek tiek daugoka, bet nėra kito pasirinkimo. Iš autobuso išlipome tik mes ir dar keletas turistų. Šiaip kaina turėtų būti apie 10 solių, tačiau ji, matyt, galioja sezono metu, kai Santa Maria kaimelyje išsilaipina bent pusė autobuso. Be to, vairuotojas garantuoja, kad iš karto mus nuveš iki hidroelektrinės (esp. Hidroelectrica). Būtent ten, kur mums reikia. Neretai turistai dar sustoja pakeliui esančiame Santa Teresa kaimelyje pernakvoti, tačiau mūsų planas - jokių papildomų sustojimų. Iki dienos tikslo turime nusigauti dar saulei nenusileidus.
 
Mūsų laukia 1,5 val. kelio. Tik štai įdomu, kur tas kelias, kuriuo mes važiuosim. - Ten, - rodo vairuotojas. Tai - siauras žvyrkelis, išraustas kalnų masyve. Vienoje pusėje praraja, kitoje - stati kalno siena. O posūkiai tokie, kad vienas klaidingas vairuotojo judesys ir kelionė gali baigtis ne visai smagiai. Sulaikome kvėpavimus ir atsiduodame į vairuojo rankas - jis šiuo keliu juk visą gyvenimą važinėja. Ir keistas jausmas - akys grožisi aplinkiniais vaizdais, bet baimės virpuliukai taip pat neapleidžia, ypač kai automobiliui tenka pervažiuoti stačiai per kelią šniokščiančią upę ar užtaikyti tiksliai ant iš paprastų lentų sumesto tiltelio. Tai, neabejotinai, ekstremaliausias kelias, kuriuo man teko važiuoti ir visi kiti, kuriuos taip anksčiau vadinau, šiam neprilygsta. Ir to baimės ir susižavėjimo jausmo niekas neperteiks - nei nuotraukos (kurių, beje, ir taip vos viena kita), nei žodžiai. Teks patiems išbandyti.

Va taip ir važiavome 
10 km bėgiais
 
Saugiai pasiekę hidroelektrinę rengiamės trečiam ir paskutiniam kelionės etapui šiandien. Kol daugelis turistų nuo čia iki Aguas Calientes keliaus traukiniu (pusvalandžio kelionė jiems kainuos apie 25 dolerius), mes bėgiais eisime... pėsčiomis. Ir ne tik iš taupymo sumetimų. Toks pasivaikčiojimas gražią dieną vienas malonumas. Skaičiuojame, kad turėtume sugaišti apie 2 valandas. Atsiraitojame rankoves, išsitepame kremu nuo saulės ir kiek pasistiprinę išeiname dar prieš traukiniui pajudant.

Bėgiai, tiesa, man pasirodę gana kreivoki, nutiesti labai gražioje vietoje. Juos nuolat lydi galinga srove tekanti Urubamba upė. Aplink aksominiais tropikų miškais apaugę kalnai. Juose kažkur ir slepiasi garsusis Maču. Eidami pratinamės prie neįprastų gamtos garsų - čaižaus papūgų čirškėjimo, kitų iš medžių, suaugusių į vieną tankmę, sklindančių šiurenimų. Ore gaudome skraidančius margaspalvius drugelius. Tik lėtai atriedančio garvežio perspėjimas sujaukia mūsų ir gamtos pažintį.

Kelias palei bėgius ramus ir pilnas gamtos
Traukinys mus netrukus paveja ir mes jį praleidžiame
Eiti nėra sudėtinga, nes kelias be didesnių pakilimų. Miško tankmė suteikia malonų pavėsį, o bėgiai rodo kelią tikslo link. Sutinkame ir grįžtančių, ir dar tik einančių į Aguas Calientes. Bet sezono metu čia judėjimas kur kas aktyvesnis. 

Einame visi tylėdami. Stebime gamtą, jos klausomės. Mus netikėtai pasiveja dar stotyje matytas šuo. Ištikimai mus lydi beveik iki kelio pabaigos. Paskutiniuose kilometruose jau imame jausti nuovargį. Šios dienos kelionė, priartinanti mus prie Maču Pikču, truko nei daug nei mažai - beveik 10 valandų. Vis tik, visos jos pasitaikė išskirtinai turtingos vaizdais ir pojūčiais. Džiaugiuosi, kad pasirinkome tokį keliavimo būdą. Dabar belieka susitikti su juo pačiu - senuoju inkų miestu. Jau netrukus. 

Aquas Calientes miestelį pasiekiame jau sutemoms besileidžiant