2013 m. gruodžio 9 d., pirmadienis

Indonezijos suvilioti: Java be turistų

Liepos 12 d. Po kelių mėnesių susirašinėjimo internetu pagaliau susitinkame su Fany - linksmu ir draugišku javiečiu, kuris mielai sutiko dviems toli atklydusiems lietuviams parodyti visai kitokią, neturistinę Javą. Taigi, jis mūsų jau laukia Cemoro Lawang miestelyje, kol mes  sugebėsime atsisveikinti su Bromo ugnikalniu ir paskutinį kartą įspausime savo pėdsakus Smėlio jūroje. Ačiū, Fany, už kantrybę :)

Pagaliau atplėšę akis nuo ugnikalnių panoramos riedame siauru kalnų keliu iš Cemoro Lawang  Fany džipu. - Are you in a rush? - jis klausia mūsų puikia anglų kalba. Jau patyrę, kad Indonezijos keliais nepalakstysi, atsakome neigiamai. - Now you are in a Rush, - nusišypso mūsų draugas ir primena, kad kelias dienas Javos keliais važinėsime Toyota Rush.  Ką gi, pirmyn!

Keliaujame į turgų

Fany mus kviečia į savo gimtąjį miestą Malang. Jis visoje Indonezijoje garsėja universitetais, gerai išsilaikusia olandų architektūra, gaiviu klimatu ir gražiomis apylinkėmis. Tačiau pirmiausia reikia nuraminti gurgiančius turistų pilvus. Ir tam turėtų kuo puikiausiai tikti... krabai. Paprasčių paprasčiausias vietinis warung, keli stalai su plastiko kėdėmis, tačiau krabai čia vieni geriausių mieste, sako mums Fany. Su kuo palyginti neturiu, nes krabus doroju pirmą kartą, tačiau gimtadienio vakarienė iš tiesų puiki ir verta vos kelių litų žmogui. Tiesa, rankas išsiterlioti tenka beveik iki alkūnių.
Mano gimtadienio dovana tapęs krabas
Liepos 13 d. Toliau tęsiame pažintį su Malang, kur turistų vienetai (mes du ir dar pora, sutiktų turguje). Ką gi, vėl reikia priprasti prie smalsuolių vietinių ir kantriai pasakoti iš kur atvykome. Fany juokauja, kad jaučiasi kaip mūsų sargybinis, o iš šono taip turbūt ir atrodo, nes vietiniai kalbina ne tik mus, bet ir jį. Smagu, kad Fany gali išversti aplinkinių replikas. Dabar jau žinome, kodėl mus visi, ypač vaikai, vadina bule. Tai tas pats, kaip amerikiečius kokioj Meksikoj vadina gringo. 

Taigi su savo apsauginiu einame į Pasar Senggol - paukščių turgų, kuriame iš tiesų galima įsigyti ne tik jų, bet ir kitų naminių (ir ne visai naminių) gyvūnų. Įžengus į turgų nesunku nuspėti, kodėl jį vadina paukščių - nuo pelėdų iki kanarėlių, nuo vištų, žasų iki spalvingųjų didžiųjų papūgų, nuo juodųjų varnų iki spalvotų viščiukų. Čia ir begalė kitų nematytų negirdėtų paukščių, kurių kaina priklauso ne nuo išorinio, o nuo čiulbėjimo grožio. Tiesa, kaip pajuokauja Fany, čia nerasime vienos rūšies paukščių, bent jau kol kas - Angry birds
Nuostabūs rankų darbo narveliai, deja, tampantys gražiu kalėjimu paukščiams
Ne už išvaizdą, bet už giesmių grožį čia mokama daugiausia
Pirkinys Harry Poterio gerbėjams
Keliaujant po Javą man jau senokai užkliuvo už akių, kad net ir vargingiau atrodančių namų prieangyje kabo bent vienas narvelis. Kaip paaiškina Fany, mieste auginti, pavyzdžiui, šunį, yra beveik neįmanoma - pirmiausia nėra vietos namuose ir aplinkui, antra, kaimynai tam sunkiai pritartų, todėl javiečiai myli mažesnius augintinius - paukčius, žuveles.  Ką gi,  mes su nauju augintiniu iš Indonezijos grįžti neketiname, todėl apėję turgų ir išklausę paukščių choro traukiame toliau. 

Žuvytės jau supakuotos neštis
Sako, šiuos perka propaguojantys liaudies mediciną
Kaip gi Javoje be maisto turgaus. Malang mieste šeštadienio rytą toks ūžte ūžia. Nuo šviežios žuvies iki daržovių ir vaisių, prieskonių ir saldumynų, kalnų ryžių ir krupuk (vietiniai čipsai, dažnai gaminami iš įvairių daržovių, o populiariausi - krevečių skonio). Fany mums  padeda susišnekėti su pardavėjais, todėl drąsiai perkame kelias valgomas lauktuves namiškiams. Bet net ir nieko neperkant įdomu stebėti turgaus gyvenimą, ką perka vietiniai, kaip bendrauja tarpusavyje ir kaip nustemba pamatę mus, galbūt pirmuosius gyvenime matytus baltaodžius. Patikėkite, kai kurių reakcija būna net labai juokinga.

Saldumynų įvairovė vietiniame turguje
Čiliukus vietiniai perka ne šiaip po vieną, o kilogramais
Laimas ir galangal (švelnus imbieras) taip pat dažni Javos virtuvės ingredientai

Indijos vandenyno paieškos

Šeštadienio rytą gyvenimas Malang mieste iš tiesų verda. Šurmulys gatvėse, šurmulys turguje. Mažumėlę pavargę nuo jo ir nuo perdėto, bet nuoširdžiai draugiško dėmesio, bėgame į užmiestį ieškoti ramybės ir... vandenyno. Tikro, su milžiniškomis bangomis Indijos vandenyno. Fany Toyota Rush suka iš miesto link Balekambang paplūdimio. Iki jo ne taip ir toli - apie 60 kilometrų. Tiesa, vis tiek užtrunkame kelias valandas, be to, už įvažiavimą į teritoriją tenka susimokėti, tik tada pakyla užkardos. Paplūdimys milžiniškas ir platus, bet jame vos keli vietiniai vaikai. O vandenynas šian gerokai įpykęs - bangos prie rifo lūžta su tokia jėga, kad niekas prieš jas neatsilaikytų. Raudona vėliava įspėja nejuokauti, todėl vaikai turškiasi vandenyje prie pat kranto. Tik drąsusis žvejys, tarsi vienišas riteris, lydimas mūsų neramių akių, eina link rifo užmesti tinklų. Jam tokios vandenyno nuotaikos, ko gero, kasdienybė.
Audringas vandenynas prie rifo šiaušiasi iš pykčio
Naujas draugas - krabas Petras
Įdomu, kad Balekambang paplūdimyje vietiniai ne tik pramogauja. Kiekvienais metais kelios dienos iki induistų Naujųjų metų jame susirenka Malang ir aplinkinių miestelių žmonės atlikti apsivalymo ritualo, vadinamo Jalani Dhipuja. Jo metu žmonės aukoja aukas jūros dievams, meldžiasi. Todėl šis paplūdimys Javoje yra vienas iš kelių, vadinamų šventais. Verta žinoti, kad šiame paplūdimyje (kaip ir kituose šventuose Javos paplūdimiuose) jokiais būdais negalima dėvėti žalios spalvos maudymosi kostiumėlio (ypač jei tikite legendomis). Šios spalvos aukos nuo seno yra aukojamos jūros dievams, todėl,  kaip vietiniai pasakoja, bangos siekia pasiimti ir tokias žmogiškas aukas (deja, oficialios statistikos nėra, bet kam tampyti likimą už ūsų). Taigi, nors žaliai šiandien nesame pasipuošę, į vandenį nebrendame. Liekame ant kranto valandėlei pasiklausyti mūšos ir skaičiuoti milžiniškas  bangas tolumoje. Ne kartą iš lūpų išsprūsta nuostabos kupinas wow, kaip negailestingai vandenynas plaka rifą ir visai šalia esančią salelę su nediduke šventykla joje. O dar tas gaivus vėjas, kuždantis į ausis savo pasakojimus. Dar pabūkime kol eisime, pagalvoju mintyse...

Salelė su maža induistų Amerta šventykla



2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Indonezijos suvilioti: pasivaikščiojimas Bromo ketera

Liepos 12 d. Nors danguje jau ganosi dideli balti debesys, saulė orą sušildo taip, kad rytinės vėsos nebejusti. Žemė net garuoja ir aplink kvepia... svogūnais. Taip taip, svogūnais, kadangi, kur pasižiūri, žaliuoja laiškinių svogūnų (ir ne tik) plantacijos. Čia žmonės puikiai prisijaukinę kraštovaizdį ir ištisus daržus augina lysvėse ant supančių kalvų šlaitų. 

Leidžiamės žemyn taip ir neatsigrožėję trijulės - ugnikalnių Bromo bei Semeru ir kalno Batok - panorama. Laikas spaudžia, o dar norime pabraidyti Smėlio jūra ir pasivaikščioti Bromo ketera.

Rytas svogūnų plantacijoje
Ten, kur debesys ritinėjasi žeme

Kai nusileidžiame žemyn į Smėlio jūrą (javiečiai ją vadina Segara Wedi), apima keistas jausmas. Jautiesi tarsi atsidūręs milžiniškoje duobejė, nes už nugaros lieka aukštas skardis, ant kurio įsikūręs Cemoro Lawang miestelis, o priešais žvilgsnis atsitrenkia į visą Bromo ugnikalnio masyvą. Čia ir vėsiau, ir tyliau, o debesys kažkodėl ritinėjasi pažeme. Kur ne kur matyti maži žalumos lopinėliai, bet akivaizdu, čia gyvybės nedaug. Jūra užima apie 10 kvadratinių kilometrų. Visur tamsiai pilkas, dar nuo vakarykščio lietaus prie žemės priplotas smėlis. Kaip kopos, tik tamsios. Vėjo nugairintos ir nudailintos. Smėlis banguoja kaip tikra jūra tolyn tolyn. Sakoma, kad tai, ko gero, vienintelė tokia jūra visame pasaulyje, tyvuliuojanti daugiau kaip 2 km aukštyje.

Tamsaus smėlio ir baltų debesų kontrastas žydro dangaus fone
Keliaujame šia dykuma link Bromo ugnikalnio. Debesys tai pakyla, tai nusileidžia. Sako, rytais, kai viską dengia tankus debesų sluoksnis, čia galima ir pasiklysti. Na ką gi, ne visai ežiukas rūke, bet jausmas tikrai mistiškas net ir įdienojus. Praeiname lietaus, o gal lavos, išgraužtą gilią smėlio vagą, taip pat čia stovinčią induistų šventyklą Pura Luhur Poten. Tokių kaip mes - einančių pėsčiomis - tik dar viena porelė. Dauguma turistų po šią jūrą važinėja džipais, kurie jau grįžta į miestelį. Taip dar geriau, nereikės alkūnėmis stumdytis Bromo viršūnėje.
Debesys apsimeta rūku ir bando praryti šventyklą
Džipų išvagota Smėlio jūra
Gal čia tekėjo lavos upė?
Griovėjas, pavadintas kūrėjo vardu

Gal ir prasilenkia su logika, tačiau Bromo ugnikalniui, kuris yra nusinešęs jau ne vieną žmogaus gyvybę, duotas induistų dievo kūrėjo Brahma vardas. Ugnikalnis priklauso Bromo Tengger Semeru nacionaliniam parkui, kuris užima daugiau kaip 5 tūkst. hektarų ploto. Vien šiame parke yra 5 ugnikalniai, įskaitant ir Bromo, kuris yra labiausiai turistų lankomas ugnikalnis visoje Javoje. Vieni juo grožisi tik iš toli, kiti keliauja Smėlio jūra ir lipa 221 laiptelių (bent tiek aš priskaičiavau, nors kitur rašoma, kad jų per 250) iki pat jo viršūnės, kad galėtų ne tik į milžinišką kraterį pasižiūrėt...
Lipam pasisveikinti su Bromo
Pusę kelio aukštyn galima įveikti ir balne (jei negaila žirgo)
 ... bet ir gauti andrenalino vaikštant jo ketera. Be jokių atitvarų. Be jokių saugumo priemonių. Man asmeniškai, reikėjo sukaupti daug drąsos, nes ketera vietomis visai siaura. Tačiau ekstremalų ten nestinga, tad keliukas jau pramintas. O vietiniai iš viso pasišvilpaudami sau tais šlaitais vaikšto lavos prisirinkti. Ir ką aš galiu pasakyti - tai buvo vienas įsimintiniausių ir ekstremaliausių pasivaikščiojimų mano gyvenime. O ant krašto sėdint, rodos, rankomis debesis gali glostyti, vėją delnais gaudyti ir vis fotografuoti fotografuoti priešais atsveriančius vaizdus.

Į objektyvą netelpantis Bromo krateris
Drąsiausi eina pirmi
Šventykla apačioje atrodo miniatiūrinė
Smėlio jūra iš viršaus atrodo tarsi tikrai banguotų
O kam ta višta?

Tokį klausimą užduodu sutiktai vietinei moteriškei, po pažastimi pasikišusei gyvą vištą ir lipančiai į Bromo. Moteris šypsosi ir vaizdžiai rodo man, kaip kol kas nieko nenutuokiantį paukštį ji įmes į ugnikalnio kraterį. Štai taip susipažįstame su aukojimo tradicija, kuri čia gyvuoja nuo amžių amžinųjų. Nežinau, ar gaila, ar ne, kad paties aukojimo proceso stebėti nepavyko, nes jau buvome nusileidę iš Bromo žemyn. Vis tik grįžusi pasidomėjau, kad tokias tradicijas vietinių kaimelių gyventojai puoselėja nuo XV amžiaus. Pasakojama, kad čia plytinčias Tengger apylinkes  kadaise valdė princesė Roro Anteng su vyru. Jie niekaip negalėjo susilaukti vaikų, todėl kreipėsi į kalnų dievus malonės. Dievai sutiko padovanoti jiems vaikų, su sąlyga, kad 25-asis bus paaukotas. Legenda byloja, kad princesė susilaukė 25 vaikų ir paskutinįjį, vardu Kesuma, kaip ir buvo pažadėjusi, paaukojo dievams įmesdama į ugnikalnį. Taip ir atsirado tradicija į Bromo kraterį mesti aukas dievams - dar vadinama Yadnya Kasada ceremonija. Tiesa, šiandien dažniausiai aukojamos gėlės, vaisiai, ryžiai, na, ir, pasirodo, vargšės vištos. Tik kažin, ar tai nuramina Bromo ugnikalnį, kuris karts nuo karto ne juokais papurto šį nuostabų žemės kampelį. Belieka, legendomis tikėti...

Garuojantis Bromo krateris ir Batok kalnas fone


2013 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis

Indonezijos suvilioti: Bromo, Batok ir Semeru trijulė

Liepos 11 diena. Ir kas galėjo pagalvoti, kad išvakarėse dangų aptraukę tiršti debesys ir nė sekundei nesuliaujantis lietus bus geriausia, kas gali nutikti kelionėje po Javos salą! Toks oras mus pasitinka  kalnų miestelyje Cemoro Lawang, į kurį veda staigių posūkių virtinė ir kuris prie įėjimo paprašo turtistų piniginę paploninti 150 tūkst. rupijų (dviems). Cemoro Lawang - tarsi ant pasaulio krašto, 2,2 km virš jūros lygio įsitaisęs paprastas pietinės Javos kaimelis. Jame vos keli viešbučiai. Tiesa, beveik visada pilni. Priežastis - banaliai tariant, vienas labiausiai fotografuojamų Javos vaizdų pašonėje. Taigi esame Bromo Tengger Semeru nacionaliniame parke, mums atvykus lyja, o debesys taip žemai, kad nieko nematyt. Viešbučio kavinėje gerdami karštą citrinų arbatą imame nerimauti dėl rytdienos žygio - jei oras ir toliau bus toks nedraugiškas, vargu ar ką pamatysime. Tokių susirūpinusių veidų kaip mūsiškiai čia ir daugiau. O dar ta kalnų drėgmė, besismelkianti į kaulus. Vis tik mus ramina viešbučio darbuotojas: dažniausiai po lietingo vakaro išaušta giedras rytas. "Lai tavo žodžiai keliauja tiesiai į  Šulijos ausį", - pagalvoju prieš užmigdama.
 
Liepos 12 diena. Keliamės paryčiui - prieš tris. Lietaus debesys arba nuslinko šlaitu žemyn, arba tiesiog išsilijo - jų danguje nė vieno. Matosi žvaigždės ir girdisi nakties tyla - kaimelis dar miega. Dažniausiai turistai žymiosios trijulės - Bromo ugnikalnio (Gunung Bromo)Batok kalno ir  Semeru ugnikalnio (Gunung Semeru) - panoramos apžiūrėti išsiruošia vėliau, su džipais (už solidų mokestį, žinoma). O mes renkamės nemokamą ekskursiją savo kojomis.  Kelias iki pirmojo apžvalgos taško nei labai sudėtingas, nei tolimas - neskubant, pasiklausant nakties garsų, pasigrožint žvaigždynais danguje trunka apie dvi valandas. Pamažu kylam į Penanjakan kalną. Būtent nuo jo atsiveria, kaip vietiniai sako (ir aš jiems pritariu), gyyvenimo vertas vaizdas. Pirmąjį apžvalgos punktą pasiekiame vieni pirmųjų ir išsirinkę geriausias vietas įsitaisome laukti (yra ir antroji apžvalgos aikštelė kur kas aukščiau Penanjakan kalno viršūnėje, tačiau iki jos kelias tamsoje siauras, statokas ir kur kas sudėtingesnis, todėl nerizikuojame, lipsime aukštyn, kai saulė patekės). Pamažu ima rinktis daugiau smalsuolių, o vienu momentu net tampa ankštoka. Triname rankomis: privalumas pirmiems atėjusiems  - geriausias vaizdas. Tereikia sulaukti aušros.
 
Žvaigždėtas dangus, vienišo džipo šviesos rūke, ryškėjantys ugnikalnių kontūrai
Stovime atsisukę į peizažą, kurio dar gerai neįžiūrime - per tamsu. Kviečiame greičiau pasirodyti saulę, nes akys prašosi šviesos, o kūnai - šilumos. Gerai, kad visai šalia vietinė moterėlė parduoda kavą ir arbatą, bet vis tiek praverčia ir kepurės, ir pirštinės. Pagaliau pasirodo pirmieji saulės spinduliai. Sujudimas. Visų fotoaparatai nukreipti tiksliai į taikinį. Prieš akis pamažu ryškėja vaizdas, tapęs geriausia gimtadienio dovana. 
 
Išpakuokime dovaną

Bromo ugnikalnis yra vienas žymiausių Javos ugnikalnių. Žymumą reiktų apibrėžti, ko gero, dvejopai. Tai viena labiausiai turistų lankomų vietų Javoje (ekskursijos į čia siūlomos net iš tolimųjų Javos miestų, pavyzdžiui, Džogdžakartos). Be to, tai ugnikalnis, kuris pastaraisiais metais labiausiai burbuliuoja - paskutinis išsiveržimas buvo 2011 metais (daugiau apie Bromo ketinu parašyti kitame įraše). Šalia Bromo ugnikalnio stovi itin taisyklingos geometrinės formos Batok kalnas. Kadaisę buvęs aktyvus ugnikalnis, seismologų žiniomis, jau kietai įmigęs ir nebeaktyvus, todėl nusipelno tik "kalno" vardo. Keistai rievėtas, šiuo metų laiku žaliuojantis, su lyg aštriu kardu nukirsta viršūne. Neretai šį kalną turistai palaiko garsiuoju Bromo ugnikalniu. Matyt, jo tobula forma ir išvagotas (gal lavos, o gal tiesiog lietaus) paviršius taip suvilioja turistus, kad tikrasis Bromo iš pirmo karto dažnai lieka net  nepastebėtas (ypač jei tuo metu negaruoja)Peizažo tolumoje matyti jau tik alpinistams paklūstantis ugnikalnis Semeru. 3,6 km aukštis jam užtarnavo aukščiausio Javos ugnikalnio titulą. Aktyvus milžinas mums besigrožint panorama ne kartą į giedrą dangų išmeta juodų tirštų pelenų debesėlių. Ne tik mums tai tampa įsimintinu įvykiu - džiaugsmo, o gal geriau juos vadinti nuostabos, šūksniai pasigirsta kaskart iš čia susirinkusiųjų lūpų.
 
Daugėja šviesos - ryškėja ir vaizdas prieš akis: pirmame plane rūksta Bromo ugnikalnio krateris, šalia jo tyliai miega žalias Batok kalnas, antrame - ką tik pelenų debesį išmetė Semeru


Saulės spinduliai ir šviesa pamažu atskleidžia visus peizažo kerus
Smėlio jūros paslaptys

Bromo ugnikalnis ir Batok kalnas yra apsupti Smėlio jūros. Tai - milžiniška vulkaninės kilmės smėlio teritorija, iš dalies primenanti kopas. Iš pat ryto šią jūrą gaubia tirštas rūkas, užstrigęs milžiniškoje dauboje ir niekaip negalintis perkopti slenksčio, ant kurio įsitaisęs Cemoro Lawang.
Tokie vaizdai atima kvapą: ant skardžio įsikūrysį Cemoro Lawang kesinasi nuplauti tirštas rūkas, bet užtvanką jam perkopti sekasi sunkiai
Neįmanoma žodžiais nusakyti tų emocijų, kurias jauti stovėdamas priešais tokį gamtos kūrinį. Ko gero, jeigu vakar vakare nebūtų liję, šio rūko čia nebūtų visai. Tarsi baltas minkštas patalas, apjuosęs žemę, rūkas šiai vietai suteikia mistikos. Labai norėjau tame rūke pasiklysti, tačiau gamta nutaria mums parodyti dar vieną stebuklą. Saulei labiau pašildžius, apie 8 ryto rūkas ima skaidytis į mažus vatos gabalėlius. Taip ir neįveikęs stataus šlaito ima nykti mūsų akyse. Dabar jau žinome, kaip atrodo Smėlio jūra. Dabar jau suprantame, kokia dosni gali būti Javos gamta, tereikia jai skirti deramą dėmesį. Ką turiu mintyje? Visi turistai iš apžvalgos aikštelės išskuba veik po saulėtekio, o mes liekame dar bent porai valandų. Nesuprantu, kodėl daugeliui tiesiog užtenka padaryti porą kadrų ir užsidėti "check" objektų sąraše. Tokiose vietose man norisi ne vieną valandą sedėti, medituoti, tiesiog grožėtis ir fiksuoti viską savo akimis, širdimi. Mano nuomone, tik ilgiau pabuvus viename taške galima pamatyti įdomias detales, pajusti tos vietos energetiką ir magiją. Bet kiekvienam savo, tad ryto gamtos virsmą stebimi jau vienui vieni.

Semeru ir vėl spjaudosi pelenais, o rūkas virš Smėlio jūros ima pamažu sklaidytis
Dar kelios akimirkos ir rūko beveik nė kvapo - prieš akis atsiveria Smėlio jūros plotai
Taigi pabūkime ir pamedituokime su šiuo peizažu prieš akis dar šiek tiek - iki kito įrašo, kuriame pažadu iš arčiau supažindinti su Bromo ugnikalniu ir kitais mūsų nuotykiais pakeliui į jo kraterį.

Pilna Bromo, Batok, Semeru ir Cemoro Lawang panorama


To be continued :)

 
 

2013 m. rugsėjo 10 d., antradienis

Kelionių gastronomija: Indonezijos egzotika

Ko gero, tokios maisto įvairovės man dar niekur neteko regėti. Dažnai net nesuvoki, kas yra  siūloma. Pirmiausia, Indonezija išskėstomis rankomis pasitinka aštraus maisto gerbėjus. Kaip mes savo patiekalo neįsivaizduojame be druskos, taip šioje šalyje vienas pagrindinių prieskonių yra raudonasis čili pipiras. Šviežias, ką tik supjaustytas ar grūstuve sugrūstas. Iš Indonezijos parsivežiau tokių receptų, kur vienam patiekalui reikia net 5 čiliukų. Ne kiekvienas skrandis tai gali atlaikyti. Žinoma, Indonezija tokia įvairiapusė, kad maisto čia pakankamai ir  jautrius receptorius turintiems keliautojams, tiesa, su sąlyga, kad nebus prieštaraujama gastronominiams netikėtumams, pavyzdžiui, saldžiam žemės riešutų (ką tik sugrūstų) padažui arba keptai tempe.

Indonezijos kulinarinį pasaulį reiktų skirti į dvi dalis: kavinių/restoranų ir gatvės maistą. Pastarasis pribloškia savo išradingumu, įvairove ir yra vertas atskiro įrašo. O dabar noriu pasidalinti keliais Indonezijos skoniais. 

Indonezijos virtuvės karalius - čili. Ir tikrai ne tie didieji čiliukai yra aštriausi, tikrasis užtaisas slypi mažuosiuose pipiruose

Olah-Olah Gili Air paplūdimyje

Skamba tarsi havajietiškos dainos priedainis, nors tai - burnoje tirpstantis, saldžiai aštrus daržovių ir vištienos troškinys, gaminamas Gili Air saloje. Daugiau tokio kitose Indonezijos salose matyti ir ragauti neteko, todėl Gili Air tai yra must have patiekalas. Tiesa, ne visose kavinėse ir čia rasite Olah-Olah. Bet juo už 35 tūkst. rupijų (nesiekia nė 10 litų) jus tikrai pavaišins kavinėje "Zip bar". Olah-Olah yra panašus į Indonezijoje taip mėgiamus karius (carry). Yprastos daržovės - morkos, moliūgas, šparaginės pupelės ir pan. - yra lėtai troškinamos šviežiame kokoso piene. Atrodo, nieko ypatingo, bet skonis jau nuo pirmo šaukšto nustebina. Matyt, visa paslaptis prieskoniuose, kuriuos, reikia pabrėžti, indoneziečiai naudoja šviežius, o ne džiovintus. Receptoriai jaučia, kad patiekale yra šiek tiek čili pipiro, šiek tiek česnako, o dar tas tikro ir šviežio kokoso pieno tirštumas... Jei dabar turėčiau galimybę gauti bet kokio maisto, garantuotai rinkčiausi Olah-Olah su iki traškumo paskrudintais svagūnėliais ant viršaus. Gaila, kad technologijos dar negali perteikti kvapų ir skonių. Garantuoju, kad net ir būdami sotūs išalktumėte.

Gili Air svetingumas lekštėje - Olah-Olah
Kas tas tempe?

Tempe yra savotiškas vietinių kulinarijos išradimas, žinomas nuo 1815 metų. Kaip prancūzai brandina sūrius, taip Indonezijos gyventojai brandina tempe. Tam tereikia sojos pupelių ir bananų lapų. Pupelės yra suvystomos į bananų lapus ir taip laikomos 24 valandas. Kas iš to? Pasirodo, dėl fermentacijos proceso per tą laiką, kol yra laikomos bananų lapuose, pupelės apauga pelėsiu. Štai šitas kūrinys ir yra vadinamas tempe, kuris ypač mėgiamas Java saloje. Skamba nė kiek nepatraukliai, tačiau patroškintas ir pačirškintas aliejuje tempe tikrai gardus. Kaip juokauja vietiniai, tai tikra proteinų ir vitaminų bomba, nors klausimas, kiek pastarųjų išlieka tempe kepant aliejuje. Vis tik, dėl savo skonio ir maistinių savybių tempe išpopuliarėjo visame pasaulyje kaip puikus produktas ar net mėsos alternatyva vegetarams. Tiesa sakant, net neturiu su kuo palyginti tempe  skonio, bet paragauti tikrai verta, net jei dievinate mėsą.

Senolė turguje vynioja sojos pupas į bananų lapus

Taip atrodo subrandinta tempe

Tempe čirškinama kartu su vištiena - tuoj sėsim prie stalo

 Vaisiai, kurių akyse neregėjau

Nuvykus į Indoneziją tenka atnaujinti vaisių žodyną. Apelsinų ir obuolių, bananų ir arbūzų rasite, bet ne juos čia smagiausia ragauti. Tenka google paskaityti, ką per velnią turguje tau siūlo.

Pradėkime nuo gyvatės vaisių arba Salak fruit. Tai nedideli vaisiai, kurių žievelė tikrai primena gyvatės odą. Po luobele slepiasi trys vaisiaus skiltelės. Atsikandus pirma receptoriai pajaučia cukraus dozę, tačiau po sekundės kitos veidas kiek susiraukia nuo švelnaus rūgštelėjimo. Taip ir nesupranti žmogus ar tas skonis patinka, ar ne.  Bet kažkodėl antro į rankas imti nebesiryžau :)

Gyvatės vaisių skonis sunkiai nupasakojimas, už tai išvaizda pati kalba už save
Nosį riečiantį Durian Indonezijos gyventojai neretai vadina vaisių karaliumi dėl jo dydžio ir išvaizdos. Bet ne visų jis yra mėgiamas, kadangi pasižymi ne pačiu gardžiausiu aromatu. Pati nemačiau, tačiau girdėjau, kad kai kuriuose šalies viešbučiuose, kavinėse ar viešajame transporte kabo perspėjimai, jog į vidų griežtai draudžiama įsinešti šį vaisių. Kaip bebūtų, išdrįskite pamėginti, gal jo aromatas jūsų nė kiek neišmuš iš vėžių.

Durian vaisius man primena kuoką
Deja, kelionės metu liko neišragauti Jack fruit, Star fruit ir dar kelios keistenybės, kurių pavadinimų taip ir nepavyko iššifruoti. Bet aš matyt linkusi prie įprastų vaisų, kurie, beje, čia ypatingai skanūs! Indonezijoje turite galimybę paragauti pačius aromatingiausius ir sultingiausiu ananasus, kurie dydžiu sulyg vyriškas kumštis, saldžiausius ličius, kurie primena vynuoges, ir skaniausius mango. Ir jų kainos tesiekia litą kitą. Argi ne vitaminų rojus!
Skaniausi man mažieji ananasai

Jack fruit primena Durian vaisių ir yra dažnai naudojamas kaip sudedamoji nacionalinių patiekalų dalis


2013 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis

Indonezijos suvilioti: pažintis su Ijen žmonėmis

Liepos 10 diena. Tenka atsisveikinti su Baliu, bet mes nė kiek neliūdime. Pagaliau metas iš arčiau susipažinti su tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje (čia gyvena net 130 mln. žmonių), kurioje kunkuliuoja neįtikėtina gausybė - daugiau kaip 120 - ugnikalnių. Java sala.
 
Kelionė iš Balio, Lovinos miestelio, iki Javos trunka apie tris valandas. Pirmąsias dvi tenka praleisti dardant ne pirmos jaunystės autobusu: kondicionierius - tai atviros durys ir langai; jei rasite skylę autobuso grindyse, nieko tokio, matyt ji irgi prie oro cirkuliacijos prisideda; įšokę muzikantai gitara skrebina tikrai ne už dyką; beje, vištoms, o gal ir ne tik joms, autobusu važiuoti taip pat galima. Trečiąją valandą praleidžiame kelte, plaukiančiame iš Gilimanuk uosto (Balis) į Ketapang (Java). Nors atstumas nedidelis, keltas kaip vėžlys plaukia link Javos krantų. 

Pirmoji skaudi pamoka

Įdomu, o tam vyrukui ant nosies išaugo karpa?! Taip aš apiburnojau mus apgavusį vietinį spekuliantą, kurį sutikome Javos Banyuwangi miesto autobusų stotyje. Dabar jau žinome, jei vietinis gana gerai kalba angliškai ir įkyriai lenda į akis ką nors siūlydamas ar įtikinėdamas, yra 90 proc. sukčius arba spekuliantas. Žinoma, ir mes galėjome būti kiek atidesni, bet, matyt, taip apsidžiaugėme, kad pagaliau esame Javoje, jog užsimiršome. Trumpai drūtai, mus išduria ne tik dėl kainos, bet dar ir nuvažiuojame ne ten, kur mums reikia. Ačiū bent už tai, kad ne į priešingą pusę. O viskas vyksta taip. Atplaukę keltu į Javą šokame į bemo (tai tokia maža motorinė transporto priemonė, panaši į maršrutinius autobusiukus) ir lekiame į autobusų stotį. Joje stovi vienas autobusas, puspilnis keleivių - mes vieninteliai turistai. Mums dar nespėjus išsiropšti iš bemo prišoka vyriškis ir gana sklandžia anglų kalba teiraujasi, kur važiuosime. Į Bondowoso miestą. Vyriškis nušvinta kaip saulė. Pasirodo, kad mums be galo pasisekė, nes tas vienintelis autobusas, stovintis stotyje kaip tik ir važiuoja ten. Tiesiogiai. Iš karto išpyškinama ir kainą - 150 tūkst. rupijų dviems. Kažkur internete skaitėme, kad lyg nėra tiesioginių autobusį iš čia į Bondowoso, bet spekuliantas taip įtikinėja, jog pagalvojame, galbūt mūsų turima informacija jau pasenusi. Stotyje, žinoma, daugiau ko pasiteirauti nėra, apie tvarkaraščius ir bilietų kainas, kur nors aiškiai surašytus, galima tik pasvajoti. Taigi tenka derėtis su spekuliantu dėl kainos, kuri mums pasirodo per didelė. 100 tūkst. rupijų (apie 27 litai) dviems ir lipam į autobusą. Sveikinamės su jame sėdinčiais javiečiais, kurių didžioji dauguma tik tą vienintelį "hello" ir težino. Po kelių minučių prie mūsų prišoka mūsų spekuliantas, įteikia bilietus ir prašo susimokėti. Biliete aiškiai nurodyta, kur važiuosime - į Bondowoso. Už kokių penkių minučių vairuotojas užkuria variklį ir išrieda iš stoties. O tada salone pasirodo tikrasis bilietų pardavėjas, kuris visiems parduoda bilietus. Priėjęs prie mūsų jis pinigų nebeprašo, tik paima mūsų turimus bilietus ir į rankas įduoda tikruosius, kur pažymėta, jog važiuosime iki... Situbondo. Matyt gavo savo dalį iš ano spekulianto, kad toks patenkintas šypsosi. O štai mums šypsotis nesinori. Žinoma, Javoje yra daugiau gerų žmonių. Nusigavus iki Situbondo mums jaunas vaikinukas ne tik parodo, kuris autobusas važiuoja į Bondowoso, bet ir pasako tikslią bilieto kainą, kurią moka vietiniai. Tuomet už bilietus jau mokame tik pajudėjus autobusui (pamoką išmokome - bilietai Indonezijoje (bent jau Javoje) parduodami autobusui pajudėjus, o ne iš anksto) ir tiek, kiek priklauso. Gyveni ir mokaisi, tiesa?
 
Vietiniai autobusai
Nepaprastasis Kawah Ijen
 
Bondowoso miestas, kurį pasiekėme jau vakarėjant, baltųjų žmonių matęs nedaug. Tokią išvadą padarome, vos tik išlipę iš autobuso. Į mus spokso ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, žinoma, draugiškai :) Važiuojantys gatve net pristabdo, kad įsižiūrėtų geriau. Ko gero, mes du čia tampame įvykiu (nenustebčiau jei mūsų nuotraukų pilna Indonezijos Facebook'e). Net ir po to, išėję į miestą geriau apsidairyti, daugiau nesutinkame nė vieno turisto. Susitaikę su perdėtu dėmesiu pavakarienaujame ir einame numigti bent porą valandų. Pirmą nakties mūsų atvažiuos vairuotojas, nuvešiantis prie pirmojo mūsų ugnikalnio Javoje - Kawah Ijen.
 
Liepos 11 naktis. Automobiliu važiuojame apie porą valandų siaurais kaimelių keliais. Posūkis po posūkio vis kylame aukštyn. Patekę į ugnikalnio seisminę teritoriją pravažiuojame kelis saugos postus, kuriuose mūsų vairuotojas matyt atlieka kažkokius formalumus, kad užkardos būtų pakeltos. Viskas klostosi sklandžiai. Mane tik neramina vis tolumoje girdimas griausmas - dangus grasina audra, tik niekaip negaliu suprasti, ar ji slenka mūsų link, ar atvirkščiai. 

Pagaliau privažiuojame aukščiausią tašką, kurį galima pasiekti automobiliu. Laikrodis rodo šiek tiek po 3 val. nakties. Toliau teks kliautis savo kojomis. Išlipus iš automobilio mus pasitinka kalnų vėsa ir drėgmė. Naktis tokia tamsi, kad žvaigždės rodos spindi kelis kartus ryškiau. Vis tik iš jų naudos maža, todėl ant galvų dedame žibintuvėlius. Susiorientuoti tokioje tamsoje pradžioje sunku, juk žibintuvėlis tešviečia kelis žingsnius į priekį. Bet pagalba prisistato automatiškai - keli vietiniai pasilabina ir sako būsiantys mūsų gidais. Atsakome, kad jų mums tikrai nereikia. Kelio nusimato 3 kilometrai, bet jie gana nesudėtingi, o ir pasiklysti čia būtų sunku - takas link kraterio aiškus ir platus. 

Prie tako pradžios pamatome iškabintą plakatą, jog Ijen turistams šiuo metu yra uždarytas. Iki galo gerai nesuprantame, kodėl, bet nujaučiame, kad tai susiję su seisminiais procesais, juk ugnikalnis aktyvus. Jam nuolat priskiriamas 3 alert level iš 4 galimų. Gidai ramina, kad kopti drąsiai galime. Ką gi, mes einame, o iš paskos ir du vietiniai, nešini nešuliais (dabar jau žinome, kam skirtais). Numojame ranka, lai sau eina, pinigų jiems nemokėsime. 

Plakatas prie tako pradžios, nurodantis, kad Ijen turistams uždarytas (fotografuota jau nusileidus)
Ijen ugnikalnis yra beveik 2,8 km aukščio. Paburbuliuoja jis nuolatos, o paskutiniai rimti išsiveržimai buvo užfiksuoti 1999 metais. Kopti iki jo kraterio trunka apie 1,5-2 valandas. Jame tyvuliuoja nemenkas žydro vandes ežeras, o šalia yra įrengta sieros kasykla. Taip viską suplanuojame, kad būtume prie kraterio dar prieš aušrą. Norime pamatyti mėlynąsias ugnikalnio liepsnas (degančią sierą). Pamatome, bet užfiksuoti nepavyksta - per tamsu.

Viršuje sutinkame dar keletą turistų, laukiančių aušros. Šaltas vėjas šiaušia plaukus, šiurpina kūną, tad užsidedame ant savęs viską, ką turime kuprinėje, ir vis tiek vėsoka. Dangus jau nebe toks giedras, tas pats vėjas iš kažkur atgina debesų. Du mus lydėję gidai kviečia leistis žemyn, bet mes saulę norime pasitikti viršuje, tad čia mūsų keliai ir išsiskiria. Saulei kylant pagaliau akys pamato žydrąjį ežerą, o nosis vis labiau užuodžia nemalonų sieros aromatą. Šviesai atėjus į žemę atsiskleidžia Ijen grožis ir atšiaurumas tuo pačiu metu.

Vienoje kraterio pusėje šiek tiek gyvybės dar yra
Kraterio ežeras ir rūkstanti sieros kasykla
Palypėjus dar aukščiau matosi išraižytas uolienos kilimas, juosiantis kraterį
 Ijen žmonės
 
Dar pamenate mus lydėjusius du vietinius? Taigi dabar jau žinome, jog jie čia... dirba. Aš juos vadinu Ijen žmonėmis. Jie yra sieros, kuri kasama kraterio viduje, nešikai. Apie 200 vyrų kasdien atvyksta į Ijen ugnikalnį, kad vieną arba du kartus užliptų 3 kilometrus į ugnikalnį, tada nusileistų į maždaug 300 metrų gylio kraterį, užsimestų ant pečių 80-100 kg sveriančius sieros nešulius ir vėl koptų į kraterio viršų bei nusileistų žemyn tuos pačius 3 kilometrus iki supirkimo punkto, kur jiems už darbą sumokėtų mūsų akimis juokingus pinigus - apie 20 litų.

Vienas iš mūsų gidų su savo dienos nešuliu
Ijen krateryje esanti sieros kasykla yra pati primityviausia. Čia nutiesti molio vamzdžiai, į kuriuos patenka vulkaninės dujos. Šiuose vamzdžiuose dujos kondensuojasi į skystą raudonos spalvos sierą, kuri jais nuteka žemyn. Išorėje atšalusi siera sukietėja ir įgauna ryškiai geltoną spalvą. Čia ją darbininkai suskaldo metaliniais strypais į atskirus luitus ir sukrauna į bambukinius krepšius nešikams. Žmonės čia dirba su minimalia apsauga, o nešikai - iš viso be jokių respiratorių, ir kasdien kvėpuoja nuodingais sieros dūmais. Patikėkit, vėjui papūtus mūsų kryptimi, nuo to kvapelio mums nepadėjo ir mūsų turimi respiratoriai - gerkles ima taip perštėti, kad tenka, liaudiškai tariant, vynioti meškeres.
 
Sieros kasykla kraterio viduje
Siera nešikų krepšiuose sveria ir 100 kg, o jie ją ant pečių nešdami dar ir su turistais spėja pabendrauti ar nusifotografuoti
Kelias aukštyn sudėtingas
Žmonės tokiomis sąlygomis sutinka dirbti, nes jiems 20 litų per dieną yra dideli pinigai. Girdėjau, kad tie, kurie nuolat būna apačioje ir skaldo sierą, gyvena iki 45 metų, tačiau, kaip mums vėliau papasakojo vairuotojas, nešikai gyvena gana ilgai, o tarp jų yra jau ir visai solidaus amžiaus vyrų. Darbininkai čia atvyksta kasdien, nesvarbu ar šviečia saulė, ar lyja lietus. Darbui gali sutrukdyti nebent pats ugnikalnis, kuris karts nuo karto vis primena, kokia jėga slypi po žeme.
 
Pasigrožėję ugnikalnio krateriu iš viršaus nutariame leistis žemyn. Prie mūsų prikimba dar vienas gidas, kuris aiškina, kad patiems leistis žemyn negalima, nebent mus lydėtų vedlys, kuriuo, žinoma, jis ir gali būti. Už berods 150 tūkst. rupijų. Mandagiai, kiek tik mums pavyksta nusišypsome jam, ir einame tolyn nuo vyriškio. Lai ieško kitų aukų

Taigi, kaip jau supratote, leidžiamės į kraterį savarankiškai (beje, kaip ir daugelis kitų turistų). Nešikai, matyt įpratę prie to, vis pareguliuoja turistams, kad duotų kelią, nes prasilenkti čia sudėtinga. Darbininkai taip pat nepraleidžia progos smalsuolius užkalbinti, pasiūlyti nusifotografuoti (nerašyta taisyklė, kad už tai reikia sumokėti) ar įsigyti suvenyrą - iš sieros gabalėlio suformuotą kokią figūrėlę.

Sieros nešulius, kai nori pailsėti, nešikai pasideda tam specialiai paruoštose vietose, kad vėliau būtų patogu ir vėl užsimesti ant pečių
Bandome prasilenkti su nešiku
Darbo sąlygos čia primityvios
Matant iš arti, kokiomis sąlygomis ir kokį darbą žmonės dirba, atrodo nesuvokiama, kodėl dar niekam nešovė mintis čia įrengti kokių lynų ar kitos technikos ir sieros kasybą modernizuoti. Tačiau nešikai savo darbu atrodo patenkinti ir turistams šypsosi. Daugelis jų įsipyrę į elementarius botus, o nuo lietaus, kuris po kiek laiko prasimuša pro debesis, saugosi vienkartiniais lietpalčiais. 
 
Užlipę į kraterio viršų nešikai toliau keliauja šiuo šlaitu
Siauras kelias debesų rūke
Užėję debesys paslepia kelią tolyn, tuomet atrodo, kad nešikai eina tarsi į niekur
Mačiau kažkada trumpą pasakojimą apie Ijen žmones per National Geographic kanalą, bet iki kol pati nepamačiau savo akimis, tikrai nesuvokiau, kaip sunkiai čia žmonės dirba, kad galėtų savo šeimai leisti daugiau nei ryžių lėkštę pietums. Vienu metu apima dviprasmiški jausmai:  man jų ir gaila, ir  tuo pačiu jaučiu jiems pagarbą. Žmogaus kūne slypi tikrai daug jėgos, juk ne bet kas galėtų kasdien sukarti tokį kelią su tokiu nešuliu ant pečių. Ne bet kas gali tapti Ijen žmogumi.


Ijen kraterio panorama atsisveikinant