2014 m. sausio 25 d., šeštadienis

Indonezijos suvilioti: su šalmais - po Prambanan šventyklą

Liepos 16 d. Džogdža garsi ne tik savo gatvės gyvenimu, sultono rūmais ir kitais turtais. 35 km spinduliu aplink galima rasti  ypatingų gamtos panoramų, didingų architektūros statinių, kvapą gniaužiančių iššūkių. Ir nuo ko gi geriausiai pradėti šią dieną?

Riedame miesto autobusu į užmiestį maždaug 17 kilometrų. Pagaliau už bilietus mokame tiek, kiek visi - oficialią 3 tūkst. rūpijų kainą žmogui. Naudojamės TransJogja paslaugomis: 1A autobusas iš pagrindinės Malioboro gatvės mus per gerą pusvalandį nuveš tiksliai, kur reikia. Šiandien mūsų programoje - 8-10 a. statytas ir šiuo metu vienas didžiausių už Indijos ribų iduistų šventyklų kompleksų. Prambanan - tai milžiniškoje teritorijoje išsidėstęs induistų religijos lopšys. Tiksliau, tai, kas iš jo liko po šitiek amžių, po dešimčių šalia stovinčio galingiausio Javos ir visos Indonezijos ugnikalnio Merapi išsiveržimų ir kitų gamtos stichijų. 

Gyva istorijos pamoka

Prambanan yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Matyt todėl turistams įėjimas kainuoja vietiniams nesuvokiamus pinigus - po 170 tūkst. rupijų (apie 45 litus). Ir iš tiesų kaina Indonezijos lygiu yra kosminė, tačiau šioje šalyje esame jau antra savaitė, tad pripratome, kad turistai vietinių akimis - tarsi vaikščiojantys bankomatai. Tebūnie, juk tai neįkainojamas pasaulio paveldas, kurį būtina išsaugoti. Juolab, kad po 2006 m. žemės drebėjimo Prambanan itin nukentėjo ir padarytai žalai pašalinti - nors iš dalies atstatyti, tai kas prarasta - reikės daug archeologų darbo valandų ir lėšų. Tad džiugina, kad galbūt ir mes būsime kažkiek prie to prisidėję. Teritorija čia didelė, todėl skubame tiesiai prie žymiojo architektūros objekto, kuris iškyla prieš mūsų akis ir priverčia nustebti, nes stovinčios šventyklos iš tiesų atrodo įspūdingai.

Smailianosės šventyklos iš toli atrodo kaip paveikslas
Prie Prambanan  mus pasitinka du vietiniai moksleiviai ir pasisiūlo aprodyti bei papasakoti daugiau apie kiekvieną iš čia dar stovinčių šventyklų. Taip jie atlieka istorijos (ir anglų kalbos) namų darbus ir galbūt ateityje taps oficialiais gidais. Atlygio jie neprašo, bet arbatpinigiai juk dar niekam nepamaišė. Taigi draugiją pasivaikščiojimui jau turime, belieka ištempti ausis pasakojimams, kad nors ką nors vėliau galėčiau papasakoti jums savo blog'e (deja, tikriausiai neprisimenu nė pusės, ką vaikinukai gana nebloga anglų kalba mums tą dieną supasakojo). Bet kelis faktus tikrai užfiksavau.
 
 8 iš daugiau kaip 240

Kadaise Prambanan kompleksą iš viso sudarė apie 240 šven­tyk­lų. Istorikai mano, kad jos buvo pastatytos vienos iš induistų dinastijos sugrįžimo į valdžią (po budistų valdymo) proga. Šventyklos buvo skirtingo dydžio ir stovėjo tam tikra tvarka. Šiandien galime apžiūrėti 8 pilnai atstatytas pagrindines šventyklas (Candi). Tarp jų išsilaikiusios 3 didžiosios, skirtos induistų trejybei - dievams Brah­mai (kūrėjui), Višnu (sergėtojui) ir Šivai (griovėjui). Tuo tarpu aplink jas tėra daugiau kaip 200 mažųjų šventyklų, vadinamų Candi Perwara - sergėtojos, likučiai. Tai ir yra bene didžiausia šių dienų archeologų mįslė, kaip iš atskirų akmenų jas prikelti naujam gyvenimui.

Visas kompleksas buvo pastatytas taisyklingą kvadratą sudarančioje teritorijoje. Šventyklų statyboms buvo naudoti įvairių formų lavos uolienos akmenys. Įdomu tai, kad šventyklos pastatytos Lego principu, kai vienas akmuo su kitu susijungia tarsi kaladėlės, susiliedamos į vieną visumą. Be jokių sutvirtinamųjų medžiagų. Mūsų gidai šmaikštauja, o galbūt tai yra gryniausia tiesa, kad todėl vieni akmenys yra vyriškos giminės, kiti - moteriškos.

Medituoju vienoje iš šventyklų. O jums taip lengviau suprasti, kokio dydžio jos yra iš tiesų

 Madam, nepamirškite šalmo!

Aukščiausia iš visų yra Šivos šventykla - Candi Shiva. 47 metrų aukščio į dangų smailėjantis statinys prie laiptų saugomas suakmenėjusių mistinių būtybių. Tai centrinė Prambanan vieta, švenčiausia iš visų šventyklų. Joje yra 5 nedideli kambariai, tamsūs, dvelkiantys drėgme. Viename jų stovi paties griovėjo statula, o šventyklos išorinės sienos pasakoja vieną žymiausių induistų meilės epų Ramayana.
- Madam, užsidėkite šalmą, - man sako mūsų gidai, ir jie tikrai nejuokauja. Šiandien po Šiva šventyklą galima pasivaikščioti tik su tokia galvos apsauga. Apie tai įspėja ir šalia pastatytas ženklas "BUILDING IS RELATIVELY STABLE". Tokios yra jau mano minėto 2006 m. žemės drebėjimo pasekmės.

Šiva šventyklos sargai
Šiva šventyklos raižiniai be galo kruopštūs ir detalūs
Pasivaikščiojimai po praeitį

Kaip ir dabar, taip ir anksčiau Javoje drauge sugyveno skirtingos religijos. Todėl toje pačioje teritorijoje yra išlikusių mažesnių budistų šventyklų. Jos kitokios, tačiau apie tai - kitame įraše. Vis tik jūsų smalsumo numalšinimui įdedu kelis kadrus. Prisipažinsiu, vaikštant po šventyklas jautiesi tarsi nusikėlęs amžių amžius į praeitį. Palieti tuos akmenis ir žinai, kiek energijos jie sukaupę, tačiau įminti jų paslapčių neįmanoma.

Budistų šventykla šalia Prambanan - tarsi apleistas miestas
Ryte turistų čia mažai, todėl niekieno nekliudomas vaikštai po praeitį
Vietinis "archeologas" prigulė rytinio pogulio
Sugriuvusių šventyklų detalės šildosi saulėje - jų, ko gero, jau niekas nebesulipdys į vieną visumą

2014 m. sausio 13 d., pirmadienis

Indonezijos suvilioti: Džogdža, mes jau čia!

Liepos 15 d. Rytą praleidžiame traukinyje, kuris per 5 valandas mus patogiai nugabena iš Blitar miesto į Javos kultūros sostinę Džogdžakartą (Yogyakarta). Vietiniai ją vadina tiesiog Džogdža (Yagya, Jogja). Tai didžiausias miestas, kurį lankome Javoje kelionės metu, tad neabejotinai mūsų laukia nuotykiai. Atsilaikyti prieš taksistus stotyje įgūdžių jau turime, o štai atvykti į Džogdžą neturint kur apsistoti - kiek rizikinga. Ypač jei turite pageidavimą duše praustis po karštu vandeniu. Vis tik Lonely Planet mums padeda, tad skubame apsidairyti po miesto centrą.

Džiogdžioje gyvenimas verda non stop
Žmonių kiekis pribloškia mus iš naujo. Ir kiek turistų! Per gatvę pereiti tikra savižudybė, nes perėjos čia tik dėl grožio, o stabdžiai matyt ne pas visus vairuotojus veikia. Vietiniai pramokę anglų kalbos meilikauja kiekvienam praeinančiam pro jo prekystalį ar parduotuvėlę. Čia randame ir pirmuosius didesnius prekybos centrus. Tačiau įdomiausias mums - gatvės gyvenimas.  

Gariūnų turgus Malioboro gatvėje

Malioboro gatvė - žymiausia ir turistų lankomiausia Džogdžios gatvė, kur susispietusi pagrindinė miesto prekyba. Tiesi kaip styga gatvė iš abiejų pusių apsupta neaukštų pastatų, kurių pirmuose aukštuose įsikūriosios suvenyrų, batikos ir kitų gėrybių parduotuvės. Čia dalį pėstiesiems skirto šaligatvio taip pat okupavę paprasti prekiautojai, kas rytą ant nedidelių prekystalių dėliojantys dozę "autentiškų" dirbinių ir kitų niekučių turistams. Didžioji dalis tų gerybių - tarsi iš Gariūnų turgaus: pigios, nekokios kokybės, bet svarbu, kad blizga ar su Džogdžios užrašu. 

Malioboro gatvėje gyvenimas turi labai aiškų tvarkaraštį. Nuo ryto čia pluša prekybininkai, o saulei nusileidus jie savo turtus mikliai susipakuoja ir vietas užleidžia... maistui. Keli kilimai ant grindinio, maži, vos nuo žemės pakilę staliukai, karučiu atstumiama viryklė, kibiras su vandeniu indams praskalauti ir gatvės restoranas atsidaro. Įsivaizduokite daugiau kaip kilometrą besitęsiantį restoraną po atviru dangumi. Meniu čia - autentiškas Javos, tad jei norite burgerių, teks eiti į vakariečiams skirtas kavines (Lonely planet puikiai rekomenduoja). Tačiau, nors maistas mus labai vilioja - galima gauti krabų, žuvies ir įvairių troškinių, prisėsti atgraso higiena. Na, bet fried chicken vos už kelis litus - tikras skanumėlis, o desertui ragaujame kažką panašaus į mažas spurgas prie centrinio turgaus.

Jau netrukus ši moterėlė atidarys savo restoraną Malioboro gatvėje
Gatvėse daugiausia valgo vietiniai
O kaip jums toks warung (vietinės maisto įstaigėlės) variantas?
Sunku net nusakyti, kokių patiekalų galima paragauti Džogdžios gatvėse
 Džogdža - Batikos meka

Terminas batik kildinamas iš indonezietiško žodžio titik, reiškiančio "taškas", "lašas". Tai - sena audinio marginimo technika, kuomet vaško pagalba ant jo yra išgaunami neįtikėtini raštai ir piešiniai. Batikos menas Javoje suklestėjo XII-XVI a. ir tuo metu buvo diduomenės privilegija. Jo meka buvo ir vis dar yra būtent Džogdža. Anuomet tai buvo itin kruopštus, varginantis, daug laiko reikalaujantis moterų darbas. Dabar gi batikos raštai štampuojami ir specialiomis mašinomis (technologinio progeso rezultatas). Vis tik tikrą batikos meną atskirsite pagal kainą. Iki šiol Javoje veikia specialios batikos manufaktūros, kur dienų dienas subtiliai marginami ištisi metrai medvilnės, šilko ar kito audinio. Vieni simboliai ir raštai kilę iš šalies istorijos, religinių motyvų, kiti yra įkvėpti gamtos. Vienais raštais marginami jaunavedžių apdarai, kitais - drabužiai sultonui. Vienoje batikos parduotuvėje teko gyvai stebėti, kaip dvi moterys, rodos, žaibišku greičiu specialiais įrankiais vašku piešia ornamentus. Tai bent įgūdžiai. Batika puošia ne tik pačius javiečius - marškiniai, suknelės, kelnės, net biuro kostiumėliai, bet ir jų namus - staltiesės, lovatiesės, pagalvės. Marga ta batika, tikrai ne kiekvieno skoniui, tačiau smagu matyti kaip šimtametis kultūrinis paveldas įsipaišo į šiuolaikinį gyvenimą, kai iš batika margintų marškinių kišenės vietinis autobuse išsitraukia savo Samsung išmanųjį.

Batikos menas Javoje perduodamas iš kartos į kartą, vis tik šiai tradicijai grasina šiuolaikinės technologijos, masiškai štampuojančios pigiąją batiką

Laukite tęsinio!


2014 m. sausio 5 d., sekmadienis

Indonezijos suvilioti: Kelud - ugnikalnis ugnikalnyje

Liepos 14 d. Toliau keliaujame rytine Javos dalimi. Šiandien navigacijoje nustatytas naujas tikslas - vienas aktyviausių (po žymiojo Merapi, apie kurį jums papasakosiu kiek vėliau) visoje Indonezijoje ugnikalnių Kelud. Žmonėms jau žinoma daugiau kaip 30 šio ugnikalnio išsiveržimų ir jis kasdien grūmoja dešimtims tūkstančių gyvenančiųjų aplink. Paskutinį kartą Kelud buvo išsiveržęs 2008-aisiais, o po 2007-ųjų išsiveržimo krateryje buvęs ežeras išnyko ir jo vietoje susiformavo taisyklingos formos lavos kalnas. Kitaip tariant, ugniklanyje atsirado dar vienas mažas ugnikalnis, kurį vietiniai vadina tiesiog baby volcano. Tokio vaizdo praleisti mes negalime.

Iš Blitar miesto navigacija mums rodo trumpiausią kelią. Duobė ant duobės, bet paklaidžioję prisikasame iki asfalto. Vingiuotas kelias kyla aukštyn žaliu šlaitu, apylinkės nuostabios ir apgaubtos ramybe. Turistinių autobusų čia nesutiksite - Kelud ugnikalnis vis dar retas tikslas turistų kelionėse, o mus tai dar labiau žavi. 

Aplink - žaliu kilimu nukloti kalnai
Kelud ugnikalnis snaudžia 1,7 km virš jūros lygio. Jis - vienas iš daugiau kaip 450 ugnikalnių, sudarančių Ugnies žiedą  (angl. Ring of Fire) aplink Ramųjį vandenyną. Kelud yra vienas iš nedaugelio Javoje, prie kurio kraterio galima pakilti automobiliu, todėl labai mėgstamas vietinių gyventojų. Tačiau, jei norite kvapą gniaužiančios panoramos, teks kojas pamiklinti. 500 laiptelių - tiek jų iki apžvalgos aikštelės, kylančios ugnikalnio šlaitu. Nuo jos visas krateris kaip ant delno. Prisėdus ant krašto ir gerai įsižiūrėjus galima pajusti kaip ugnikalnis alsuoja - matai kaip jis garuoja, supranti, kad apačioje verda tikras pragaras. Paganykite akis ir jūs! O mes uždedame dar vieną, jau trečią varnelę prie norimų pamatyti ugnikalnių sąrašo Javoje.

Ropščiamės aukštyn į apžvalgos aikštelę
Žaliuojančiame Kelud krateryje sustingęs baby volcano, o ruda bala - tai viskas, kas liko iš ežero
Tie, kas nebijo, neapsiriboja apžvalgos aikštele ir nusprendžia toliau pasivaikščioti Kelud ugnikalnio keteromis (raudonas taškelis nuotraukoje - apžvalgos aikštelės bokštas)
O ten kalnų viršūnėmis ritinėjasi debesys
Ir matosi žalumoje paskendęs kelias atgal