2015 m. vasario 4 d., trečiadienis

Čilė. Atradimai už Atakamos dykumos ribų

Čilė - tikraja ta žodžio prasme ilga valstybė. Ji išsirangiusi 4 300 kilometrų. Galima tik įsivaizduoti, kiek čia nuostabių vietų yra ir kokios jos visos skirtingos. Mes esame šalia Atakamos dykumos, kur šilta, sausa ir smėlinga, o visiškai priešingoje Čilės pusėje galima ir į ragą sušalti besigrožint Patagonijos ledynais. O kur dar vynuogynų plantacijos, Andų kalnų peizažai, laukiniai paplūdymiai, skalaujami Ramiojo vandenyno... Visam tam pamatyti, pajusti, paragauti, išbandyti ir patirti reiktų mėnesio mažiausiai. O mes turime nepilną savaitę. Bet reikia džiaugtis tuo, ką turime ir ką galime sau leisti dabar, tiesa? Nes ir tos 6 dienos fully booked, kaip sakant. Todėl, gindami svajones apie Patagoniją, keliaujame savo maršrutu toliau aplink Atakamos dykumą.
 
Lagūnomanija
 
Man patinka žodis lagūna - vien jo skambesys kelia geras emocijas. Bet, kai žodis virsta kūnu bent kelis kartus per dieną, džiaugsmas sustiprėja n kvadratu. Pietų Amerika - lagūnų žemė (remiuosi savo patirtimi). Visai neseniai varvinom seilę žiūrėdami į Bolivijos lagūnas. Metas įvertinti, kokios jos Čilėje.
 
Kelias iki lagūnų vaizdingas. Automobilių (ypač turistinių autobusiukų) labai mažai, todėl aplink ramuma. Danguje nė debesėlio. Jo mėlynumas labai gražiai kontrastuoja su sausros nualintais sodriai geltonais smilgų kupstais. Atrodo, kad esame kažkur pasaulio pakraštyje. Čilėje (bent jau šitoje dalyje) keliai puikios kokybės, lyg vakar nutiesti. Tačiau kai įsukam į žvyrkelį, jausmas, kad tuoj kažką nuostabaus pamatysim, išauga. Ir ne šiaip sau. Už kalnelio kito prieš akis atsiveria pirmoji gražuolė Laguna Miñiques. Rodos, tarsi skriestuvu nubrėžta. Jos vanduo dangaus spalvą pasiskolinęs.
 
Pakelės bažnytėlė šieno stogu. Bepigu, kai čia veik niekad nelyja, tai ir toks stogas virš galvos tinka.
Laguna Miñiques ir ypatingos gamtos spalvos.
Už suakmenėjusios sienos - Laguna Miscanti. Antroji gražuolė, su tokia pačia vandens spalva. Pasirodo, abu šie vandens telkiniai kadaise buvo atskirti lavos upės išsiveržus po žeme snaudusiai mega ugnikalnio jėgai. Čia jos aplink užtektinai - ir Miñiques, ir Chiliques, ir kiti ugnikalniai.
 
Čilė savo grožiais leidžia grožėtis iš toli, labai toli. Bet gal būtent dėl to, vaizdai tokie nepaliesti ir ypatingi.
Aplink lagūnas ganosi įtarios vikūnijos. Jaučia, kad be jų čia dar yra įsibrovėlių, nors ore nė vėjelio, o ir mes labai tylūs. Bet gražuolės gali būti ramios. Kaip ir Atakamos dykumoje, taip ir čia, užkilus aukščiau kalnų ir ugnikalnių, viskas yra labai prižiūrima ir saugoma. Mums galima vaikščioti tik pažymėtu keliuku, kuris, mano nuomone, per toli nuo lagūnų kranto nubrėžtas. Kaip tyčia, gidas pasitaikė itin pastabus - žengus vieną žingsnį už akmeninės tvorelės (tik vieną žingsnelį ir ne iš blogos valios, o tik tam, kad kadras gražesnis gautųsi) jis iš karto mane sudrausmina ir liepia grįžti į leistiną teritoriją. Taisyklės yra taisyklės. Aš vėl trąsoje ir nė kiek nesusigėdusi toliau žiūriu į šį pasaulį. Jis man šiandien kitoks. Juslėmis. Emocijomis. 
 
Taip norėjosi arčiau prieiti prie tų viksvų ežiukų. Tiesa, jie tikrai badosi.
Kai laikas, skirtas pasivaikščioti aplink lagūnas baigiasi, mes, keturi lietuviai, nejučia susivokiam, kad esame vieni. Mūsų grupė jau sušokusi į autobusiuką . Ką? Jums jau gana? Juokaujate. Vadinasi, atvažiavote gamta pasigrožėti. - Jūs važiuokite, - pagalvoju mintyse, - o aš dar pastovėsiu.
 
Nauji draugai
 
Bet grįžti tenka. Tuo pačiu vinguotu keliuku įsukam į plentą. Ir vėl geltonos  smėlio ir keistų viksvų jūros. O kas ten juda? Gidas paprašo vairuotojo sustoti, o visų mūsų - išlipant laikytis tylos. Mano akys dar neįžiūri, kas nusipelnė tokios garbės. Va va, jau matau. Tolumoje ganosi stručių šeimynėlė. Gerai užsimaskavę, nes vos įžiūrimi. Girdžiu, kažkas iš grupės pajuokauja, kad būtų smagu paukčius išgasdinti, nes jie tada lekia bemaž 70 km/h greičiu. Neblogas reginys būtų. Bet, spėkite - gidas tam tikrai nepasirašys. Vienok ir iš toli gražu laukinį gamtos pasaulį stebėti. Taigi, stručiai laukinėje gamtoje - check (šalia lamų, alpakų, vikūnijų, kondorų ir vietinių lapių, kurias sutikome Bolivijoje)!
 
Įžiūrite? Keturi stručiai viksvų jūroje ir ugnikalnių viršūnės mėlyname danguje.
 
 
 
 

2015 m. vasario 1 d., sekmadienis

Čilė. Kelionė nuo Marso iki Mėnulio Atakamos dykumoje

Vietoj įžangos

Atsisveikinę su gražuole Bolivija keliam kojas į Čilę. Tik, pasirodo, prieš tai turime prisiduoti pasieniečiams, kurie į savo darbą žiūri labai rimtai. Autobuse pildome deklaracijas, jose patvirtiname, kad neturime nei daug pinigų, nei kitų draudžiamų dalykų. Nepatikėsite, bet jų sąraše ne kokie sprogmenys nurodyti, o sėklos, medienos dirbiniai, vaisiai, kiti augalai ir panašūs dalykai. Taip Čilė saugo savo gamtą ir ekosistemą nuo visokio blogio - ligų, parazitų ir dar bala žino ko. Na ką, mano kuprinėje dvi medinės kaukės tėčio kolekcijai, obuolys ir sausainiai. Pastaruosius suvalgau jau stovėdama eilėje prie pasienio punkto, o dėl kaukių - mintyse dėlioju savo piktą kalbą, jei jas nuspręstų konfiskuoti. Kaukės, tėčio džiaugsmui, neužkliuvo. Bet kelionės kompanjonai kažko prie patikros punkto užsibuvo. Kriminalas. Draugai vežasi avokadą? Ach taip, tą avokadą, kurį dar Peru nuo medžio akmeniu nukovė (buvo žalias, tai tikėjomės, kad į kelionės pabaigą prinoks). Vis tik  pasiseka - pasieniečiai gerai nusiteikę. Jiems šis nutikimas linksmas. Išsisuka draugai lengvai - pataiso užpildytą deklaraciją ir atiduoda vargšą avokadą. Štai taip mus pasitinka saulėtoji Čilė.

Atsipūtęs San Pedro de Atakama gyvenimas

San Pedro de Atakama (isp. San Pedro de Atacama) - miestas tarsi iš vesterno filmo. Dulkančios raudono smėlio gatvės, jose šmirinėjantys šunys, mediniai žibintai, žemi pašepę pastatai... Tik vietoj kaubojų čia slampinėja į flip-flopus įsispyrę vietiniai ir turistai. Nuotaika čia ypatinga, o dar ta šiluma, kurios jau buvau išsiilgusi. Taigi ir mes iš termo rūbų peršokame į vasaros garderobą.

San Pedro de Atacama miestelis - šunų rojus. Jų čia daug, visi palaidi,
atsipūtę snaudžia kur papuola, bet įkyriai prie turistų nelenda.

Miestelio eksterjeras pašepęs, bet už tai sukuria labai autentišką
atmosferą - juk esame dykumos pakrašty.
Miestelyje visi labai draugiški, išskyrus kainas. Čilė - brangi šalis, tad po Bolivijos mums tenka pratintis prie naujojo valiutos kurso. Tiesa, jei moki grynaisiais, ekskursijos po apylinkes gali kainuoti mažiau. Tikimės, kad miestelyje nesklando legendos apie keturis lietuvius, kurie sugebėjo nulaužti tris miesto bankomatus (kiek pamenu, tiek jų ten ir tėra). Pasirodo, mūsų lustinės mokėjimo kortelės per sudėtingos Čilės technikai. Bet grynųjų iš bankomatų pasiimti mums vis tiek pavyksta: vietiniai pamoko, nes pinigų išgryninimo procesas čia kiek neįprastas - kažkas panašaus į kortelę įdėk, ištrauk, tada vėl įdėk, įvesk PIN kodą ir lauk pinigų.

1000 km kitokios dykumos

San Pedro de Atakama įsikūręs ant gražuolės Atakama dykumos slenksčio. Ji tęsiasi 1000 kilometrų. Ir ji ne šiaip smėlio dykuma - joje yra ir kopų, ir kalnų, ir druskos, ir lagūnų, ir milijonus metų skaičiuojančių uolienų. Tai kodėl ji vadinama dykuma? Atakama tituluojama sausiausia vieta pasaulyje. Fiksuojama, kad dykumoje yra tokių plotų, kur neiškrenta nė lašo kritulių. Niekada (na, bent jau nuo tada, kai žmogus išmoko fiksuoti kritulių kiekį). Tai gal ir neverta ginčytis dėl to dykumos vardo.

Platūs Atakamos horizontai suteikia nepakartojamą laisvės pojūtį.
Čia dar ne visi Atakamos titulai. Geologiniai ir visokie kitokie tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad tai seniausia dykima pasaulyje. Jos amžius siekia 7 nulių zoną. Tačiau, aš nieko apie geologiją nenusimanau, tai gal tiesiog verta apsirūpinti vandeniu ir važiuoti jos iš arčiau apžiūrėti. Nuo ko pradedam?

Nuo Marso iki Mėnulio

Raudonos, oranžinės, sodriai rudos uolienos tarsi sienos stovi čia seniai. Jos alsuoja karščiu, bet ne gyvybe. Tai - Valle de la Muerte (angl. Death Valley). Mirties slėnyje nėra gyvybės. Net mikrobų čia nerasite. Sakoma, kad iš tiesų šį slėnį belgų kilmės dvasininkas Gustavo Le Paige, daug laiko ir jėgų skyręs Atakamos dykumos tyrinėjimams, pavadino Marso slėniu - ispaniškai Valle de Marte, būtent dėl raudonos uolų spalvos ir kitų panašumų su šia planeta. Tačiau dėl ne visiškai tikslios atvykelio ispanų kalbos tarties, o gal dėl kvailo atsitiktinumo vietiniai suprato, kad šiai unikaliai vietai skiriamas Mirties - Muerte - vardas. Niekas dėl tokio nesusipratimo nepyko - vietiniai iki šiol mėgsta palinksminti turistus, kad visi, kas bandė pereiti šį slėnį, mirdavo. Legendos legendomis, bet realybėje vaizdai atima žadą. Beje, būtent Atakamos dykumos vaizdai puošia ne vieną filmą apie Marsą, o ir NASA žmonės čia ne naujiena - ši vieta jiems puiki aikštelė pratyboms prieš misijas į raudonąją planetą. 

Atakamos dykumoje karščio netrūksta, ypač čia, Mirties slėnyje, bet neapsigaukite -
 kai kur naktimis temperatūra nukrenta ir iki 0 laipsnių.
Netoliese plyti kita "planeta" - Mėnulis. Neprastai, per vieną dieną pabūvoti ir Marse, ir Mėnulyje, tiesa? Valle de la Luna (angl. Valley of the Moon). Tokį vardą dar vienam dykumos slėniui suteikė tas pats Gustavo Le Paige. Galima būtų jį apkaltinti neoriginalumu, tačiau Atakama tikrai turi begalę panašumu su šiomis planetomis.

Pirmiausia važiuojame pasivaikščioti po šalimais esančius urvus, uolose išgraužtus prieš amžius amžinuosius ne bet ko, o vandens. Patirtis neišdildoma, bent jau man, nes pirmą kartą tenka vaikščoti tokiais siaurais, gamtos sukurtais koridoriais. Tiesa, ne tik vaikščioti, bet ir ropoti. Keli žmonės, turintys baimę siauroms ar tamsioms patalpoms, pačioje pradžioje ar pusiaukelėje apsisuka atgal. O mes, pasiekę finišą, pasirodo tais koridoriais užsiropštėme ant visai nemenkos kalvos.

Ne visi drįsta lįsti į tokį tunelį, tačiau patyrimas labai įdomus.
Viduje tikrai ankšta, o vietomis tamsu kaip naktį.
Po netikėtai smagios atrakcijos važiuojame pasigėrėti pačiu Mėnulio sleniu ir ypatingu saulėlydžiu nuo Didžiosios kopos. Prieš akis atsiverianti panorama tikrai kažkuo primena Mėnulį - krateriai, boluojantys žemės paviršiai... O kai ima leistis saulė, šis peizažas dažosi pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Panašu, kad Mėnulyje gali būti dar ir kaip spalvinga!
 
Mėnulio slėnis, nušvietas vakarinės saulės spindulių. Baltas paviršius - tai druska ir kiti mineralai.

Saulėlydžio spalvos keičia Atakamos veidą neatpažįstamai.
Viskas dar labiau panašėja į Mėnulį, oras taip pat vėsta.

Tolumoje saulėlydžio spalvose maudosi tas pats gražuolis ugnikalnis,
kurį sutikome dar būdami Bolivijoje - Licancabur.
Važiuojame stebėti flamingų

Kadangi mums dar negana sūrių įspūdžių iš Bolivijos druskos dykumos, važiuojame apsidairyti po Čilės. Salar de Atacama plyti toje pačioje Atakamos dykumoje, bet šie druskos plotai gerokai skiriasi nuo Uyuni baltojo peizažo. Čia druskos paviršius pasišiaušęs, šiurkštus, parudavęs dėl kitokios cheminės sudėties ir... labai saugomas. Taip kaip Uyuni nebepasivaikščiosi, kur akys mato - nubrėžtas pesčiųjų takas ir basta. Gerai vietovės išsaugojimui, bet taip norėtųsi paėjėti toliau ir ramybėje pasigėrėti vaizdu.

Pasišiaušusi Čilės druskos dykuma su raudonomis, baltomis, žydromis arterijomis.
Gidas kažką pasakoja apie naudingas iškasenas, ypač džiaugiasi čia plytinčiais  didžiausiais pasaulyje ličio plotais. Bet daugumai iš mūsų grupės tai nė motais, daugiau džiaugsmo visiems, o prisipažinsiu ir man, teikia čia besiilsintys flamingai. Kol gidas gana emocingai rodo savo nepasitenkinimą neišmanėliais turistais ir toliau bando demonstruoti savo chemijos žinias, pro mūsų galvas praskrenda  rožinių paukščių būrelis. Kiek emocijų nuvilnija. Taip gidas nebetenka vilties, baigia savo pasakojimus ir liepia po pusvalandžio visiems grįžti prie autobuso.  Ir dar primena, kad nevalia šūkauti, ūbauti ar kaip kitaip gasdinti flamingus. Jie čia matyt iš vėjuotų Bolivijos lagūnų atskrenda pasišildyti. Tylumoje šildomės ir mes. Ir laukiame kol dar bent vienas kitas paukštis suplasnos savo dideliais sparnais nuotraukai gražiam prisiminimui. Gaila, kad pusvalandis ištirpsta, o fotoaparatas taip ir nepakyla į dangų. Kitą kartą!

Bakterijos, mineralai vandenį čia dažo kaip tik nori. Kasdien juo gėrisi
tolumoje stovintys Čilės ugnikalniai (beveik visi jau užmigę amžinuoju miegu).

Laukiu flamingų skrydžio.