2012 m. spalio 30 d., antradienis

Ekskursija po Londono muziejus ir galerijas. I dalis

Londone kasdien duris lankytojams atveria daugiau kaip 300 meno galerijų ir muziejų. Norint visus aplankyti, manau, prireiktų gerų metų. Kiekvienas Londone ras eksponatų pagal savo skonį. Sakote, kad muziejų nemėgstate? Aplankykite bent kelis populiariausius ir, garantuoju, nuomonė pasikeis. Londono muziejai ir galerijos – tai unikali galimybė pamatyti Egipto mumijas, dinozaurų pasaulį, pirmąsias kosmines stotis, senuosius automobilius, C. Monet ir V. Van Gogh'o paveikslus, susipažinti su laivininkystės, kino, animacijos, mados istorija, iš arti pamatyti modernaus meno psichozę... Beje, dažniausiai visiškai nemokamai.

Kol kas pati esu aplankiusi pačius didžiausius ir populiariausius šio miesto muziejus ir galerijas. Sąraše dar laukia nemaža jų eilė. Tokiuose muziejuose, kokius siūlo Londonas, galima praleisti valandų valandas. Pavyzdžiui, per dieną gerai apžiūrėti British Museum ar Natural History Museum neįmanoma net jei bėgtumėte. Susidomėjote? Kviečiu į nedidelę virtualią ekskursiją!

Britų muziejus (British museum). Tai seniausias (1753 m.) ir vienas didžiausių muziejų  pasaulyje. Jo salėse eksponuojama beveik 8 mln. eksponatų iš žmonijos istorijos ir kultūros lobyno. Čia sukaupta ir didžiausia senovės Egipto artefaktų kolekciją už Egipto ribų. Būtent ji labiausiai masina turistus aplankyti šį muziejų. Tačiau čia daug dėmesio skirta ir graikų bei romėnų istorijai, Azijos ir kitų kontinentų kultūroms. Britų muziejus yra trečias lankomiausias muziejus pasaulyje (2011 worldwide museum attendance numbers): pernai jį aplankė 5,8 mln. lankytojų. Sakoma, kad norint atidžiai peržiūrėti visą muziejaus kolekciją prireiktų savaitės. Per geras 4 valandas aš tesuspėjau apžiūrėti senovės Egipto (mane labiausiai dominusi) ir graikų bei romenų ekzpozicijas. Sužavėjo tai, kad muziejus buvo pilnas vaikų, kurie kartu su mokytojais sprendė įvairias užduotis prieš akis matydami labai vaizdingą ir autentišką vizualizaciją. Tai bent istorijos pamokos!


Muziejaus interjeras įspūdingas








Vienas vertingiausių muziejaus eksponatų – Rozetės akmuo, kuris padėjo iššifruoti egiptiečių hieroglifus. Akmuo sveria net 760 kg. Egiptas siekia susigrąžinti šią vertybę ir teigia, kad ji buvo išvežta iš šalies neteisėtai.
Vienas žinomiausių ir galingiausių Egipto faraonų – Ramzis II. Lyginant su kitais Egipto faraonais, būtent Ramzis II buvo dažniausiai vaizduojamas skulptūroje. Tai lėmė, kad jis buvo garbinamas dar ilgai po mirties. Spėjama, kad skylė krutinėje atsirado tuomet, kai Napoleono kariai mėgino nuversti milžinišką statulą žemyn.
Senovinės Egipto freskos, puošusios raštininko Nebamun, kaip spėjama gyvenusio 1500 m. pr. Kristų, kapavietę Tėbuose, fragmentas autentiškas. Šiuo metu senųjų Tėbų vietovėje yra Luksoro miestas, tačiau kapavietės tiksli vieta nebežinoma. Spėjama, kad freskoje vaizduojama medžioklė kaip pomirtinio gyvenimo džiaugsmo akimirka.
Įspūdingas freskas Senovės Egipte tapė štai tokiais teptukais, o spalvas išgaudavo maišydami įvairius mineralus ir uolienas
Mumijų salė (Egyptian death and afterlife: mummies) bene įspūdingiausia

Senovės Egipte mumifikacija vykdavo net 70 dienų: 40 dienų buvo skiriama kūno parengimui, 30 dienų jo įviniojimui į paruoštus audinius. Viską vainikuodavo specialūs ritualai, lydintys žmogų į pomirtinį gyvenimą. Iš mirusiojo kūno išimdavo visus organus, tačiau kai kurie šaltiniai nurodo, kad širdis būdavo paliekama. Turtingųjų mumijos buvo dedamos į išpieštus ir net auksuotus sarkofagus, paprastų egiptiečių – į elementarias dėžes.
Autentiška egiptiečio mumijaSenovės Egipte mirusiuosius mumifikuoti pradėta maždaug nuo 3300 m. pr. mūsų erą.     
Pradžioje kūnai buvo tiesiog įsukami į vienspalvius audinius, vėliau pradėta ant jų ir piešti.
Egiptiečiai taip pat mumifikuodavo ir mirusius gyvūnus, dažniausiai kates.
Graikų ir romėnų salėje vyksta dailės pamoka
Susigūžusi Venera (angl. Crouching Venus). Skulptūra vaizduoja kaip nuoga deivė, užklupta maudynių metu, mėgina pridengti savo kūną rankomis. Skulptūra datuojama I a.
Speciali salė, kurioje eksponuojami Panteono (Akropolis, Atėnai) artefaktai, datuojami 447 m. pr. Kristų


Laukite tęsinio!

2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Toliau už Londono arba ten, kur jūra balta lyg pienas

Šį kartą vykdama į trečią pagal dydį Lietuvos miestą – Londoną (taip girdžiu juokaujant jau ne vieną žmogų), turėjau tikslą – pamatyti Anglijos pajūrį ir gamtą, mažas fermas su Viktorijos stiliaus akmeniniais namukais ir, be abejo, avimis. Sesės suplanuota kelionė į užmiestį tikrai nustebino – ačiū! Traukiniu kelionė iki Braitono (Brighton) – 1 val., tuomet autobusu iki Rytų Sasekso (East Sussex) – dar tiek pat. Ir iš nuolat skubančio Londono centro atsidūriame tyliame gamtos prieglobstyje. Aplink žalios pievos, tolimi horizontai ir švelnus jūros kvapas. Esame nacionaliniame Septynų seserų parke (Seven Sisters Country Park, autobuso stotelė taip ir vadinasi Seven sisters) prie Lamanšo sąsiaurio. Kol kas dar iki galo nežinome, kokie grožiai mūsų laukia – iki stulbinančios panoramos ir naujų atradimų dar reikia šiek tiek paeiti. Stebiuosi, nors esame prie pat jūros, šiandien nėra nė menkiausio vėjelio. Saulė taip ir neišlenda pro tankius pilkus debesis, tačiau gana šilta. Pasistipriname gardžia sriuba vietinėje užeigoje ir pajudame link jūros.
Vietinė užeigėlė pirma mūsų stotelė prieš žygį
Pievos ir vis dar veikiančios nedidukės fermos

Pakeliui sutinkame ne tik turistų saujelę, bet ir vietinius, čia vaikštančius su savo keturkojais augintiniais. Parko teritorija užima 280 hektarų. Čia į jūrą įteka Cuckmere upė, plyti avių ganyklos, tad svarbu nepamiršti po savęs uždaryti vartelių. Dar keli žingsniai ir pamatom jūrą baltą lyg pienas. Ją taip nudažo čia stūgsančios kreidinės uolos, nuolat talžomos sūrių bangų ir, rodos, tirpstančios čia pat akyse. Tolumoje matyti keli vasarnamiai. Klykauja pavienės žuvėdros.

Vietiniai dar neuždarė maudynių sezono
Kreidinėse uolienose geologai labai aiškiai įžvelgia tūkstantmečių pokyčius

Bet tai dar tik pati kelionės pradžia. Mūsų laukia kalnas, į kurį įkopus imame suprasti, koks grožis čia ir kodėl parkas vadinamas Septynių seserų. Čia horizontu vingiuoja septyni kalneliai, vedantys tolyn link senojo švyturio už kažin kiek kilometrų. Kiti pasakoja dar vieną legendą, jog vardas šiam unikaliam gamtos kampeliui buvo suteiktas kadais čia tarp kalvų viename namų gyvenusioms septynioms seserims atminti. Vaizdai tiesiog atima žadą.

Akmeninukais nusėtas paplūdimys tolsta
Kylame aukštyn. Šios uolos ne kartą buvo įvairių filmų dekoracijomis. Čia buvo nufilmuotos ir kelios Džeimso Bondo (1987) scenos
Baltosios uolos staiga šauna iš jūros aukštyn
Visi septyni kalneliai turi savus pavadinimus, aukščiausias  virš 100 metrų

Dėl kreidingo dirvožemio ant šlaitų augmenija gana skurdi, tačiau avims čia žaliuojančios žolės pakanka. Gerokai imitusios ir baisiai žmonių bijančios avys čia pat ganosi, tačiau arti šlaito nesiartina. Žolė čia nuskusta kaip su žoliapjove – avių darbas. Nėra jokių takų, galima eiti kur akys veda. Nors jau vėlyvas ruduo, dar žydi kelios gelės.
Besotės avys tuo pat metu gardžiuojasi žole ir tręšia dirvožemį
Prie skardžio jokių atitvarų nėra, ir avys, ko gero, tai žino. Kiek liūdniau su žmonėmis – sako, ne vienas nuo čia
nušoko savo noru
Atsigręžus atgal paplūdimio jau nebematyti
Pažvelgus į priekį dar geras galas kelio iki Birling Gap gyvenvietės, o iki švyturio dar toliau

Daugelis kelionę pradeda nuo Birling Gap – gyvenvietės vos iš kelių pastatų prie pat jūros šalia Belle Tout švyturio. O mes pradėjome žygį, trukusį geras 4 valandas (čia tik į vieną pusę), nuo Cuckmere upės link šios gyvenvietės, žodžiu, atvirkščiai. Jei žadate čia vykti su autobusu kaip ir mes, pasidomėkite jo grafiku atgal į Braitono miestą. Mūsų atveju paaiškėjo, kad į Birling Gap autobusai spalį užsuka tik sekmadieniais, tad mums (keliavome šeštadienį) dar reikėjo kokius du kilometrus nukeliauti link artmiausio kaimelio. Jei vyksite automobiliu, nepamirškite, kad teks sukarti dvigubai kelio – pirmyn ir atgal. Mes Belle Tout švyturio nepasiekėme – spalį dienos jau trumpesnės, o patamsyje tokiais skardžiai vaikštinėti nesinori. Kitą kartą. Sako, tokie grožiai iš viso tęsiasi bene 45 kilometrus.


Kreida jūros vandenį nudažo baltai. Stovėdama ir žiūrėdama žemyn prisiminiau lietuvių liaudies pasakos
 ištrauką "jei gyvas, atplauk pieno puta"
Berods paskutinis kalnelis beliko
Pasiekėme Birling Gap gyvenvietę ir pamatėme, kokį kelią nuėjome nuo pirmojo iškyšulio
Grįžau namo ne tik su krūva nuotraukų, bet ir keliomis kriauklėmis bei bangų nugludintu akmenuku kišenėje  prisiminimui apie baltą pieno jūrą ir iš jos kylanšias kreidos uolas.





2012 m. spalio 10 d., trečiadienis

Marokas, kurio dar neregėjau

Visai neseniai perskaičiau dvi autoriaus Tahir Shah knygas apie jo gyvenimą Maroke. Neišgalvotą, o tikrą gyvenimą. Kiekvienas knygų puslapis tarsi kvepėjo egzotiškais prieskoniais ir smilkalais, mirgėjo marokietiškais raštais. Pasakojimai vedė į spalvingą Marakešą, judrią ir pavojingą Kasablanką, vingiavo miestų medinų (senamiesčių) gatvėmis, sukosi aplink prieskonių turgavietes ir pasakorių namus... Maroke, koks  tu iš tiesų?

Maroke įprasta pajūriu keliaujantys kupranugariai           nuotr. Aistės Ridikaitės
 
Vakarų karalystė arba Dievo žemė

Daugelis žinome, kad Maroko pavadinimas kildinamas nuo buvusios šalies sostinės Marakešo vardo. Išvertus iš berberų senųjų teritorijos gyventojų kalbos tai reiškia Dievo žemė. Nenuostabu, kodėl. Marokas turtingas savo kraštovaizdžiu: šalis glaudžiasi prie Sacharos dykumos pietuose, vakaruose jos krantus skalauja Atlantas, o  už Gibraltaro sąsiaurio tenka ir lopinėlis Viduržemio jūros. Ir dar, čia puikuojasi Atlaso kalnai, besitęsiantys trijų Afrikos valstybių teritorija, tačiau aukščiausi yra būtent Maroke. Taigi čia susitinka visos stichijos: vanduo maišosi su dykumos smėliu, kalnai siekia dangų...

Essaouira krantai                                              nuotr. Aistės Ridikaitės
 
Tikslus šalies pavadinimas arabų kalba skamba kaip slaptingos pasakos pavadinimas Al-Mamlaka al-Maghribiya. Tai reikškia Vakarų karalystė. Įdomu, kad Marokas yra vienintelė Afrikos valstybė, nepriklausanti Afrikos šalių sąjungai. Šalyje gyvena apie 32 mln. gyventojų, tačiau senąsias medinų gatves miestuose kasmet  aplanko dar bent 7 mln. turistų iš viso pasaulio.

Tinghir oazė Atlaso kalnų peizaže                     nuotr. Tomo Staniulio

Šachrazados pasakų pėdsakais

Marokas ir pasakos viena nuo kito neatskiriami. Pasakos ir istorijos, perduodamos iš kartos į kartą. Pasakos, mokančios vaikus ir suaugusius. Pasakos, niekur neužrašytos, bet gyvos žmonių atmintyje ir lūpose. Kaip rašo knygų autorius T. Shah, pasakos tai  išminties versmės, atsakymai į klausimą "kas aš esu", slypintys kiekviename žmoguje. Berberai kadaise tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savyje tūnančią pasaką, bet ją atrasti galima "tik žiūrint užmerktomis akimis".  Suradus savo pasaką kartu surandi ir svarbiausią dalyką raktą į save.

Vakarų pasaulyje per daug laiko skiriama skaityti ir per mažai – suprasti. [...] Rytų visuomenėje vertinama tai, kas egzistuoja seniai, kas išbandyta. Tikrai vertingomis laikomos pasakos, sekamos jau kelis tūkstančius metų, nes jomis perduodama vidinė išmintis. O Vakarų visuomenė be paliovos reikalauja naujovių. Dažniausiai tai būna tas pats kas ir seniau, tik naujai įpakuota. Todėl čia dažnai negailima žodžių vien tik dėl pačių žodžių. (T.  Shah, "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje")

Žinoma, šiais laikais, ko gero, ne daugeliui pavyktų Maroke sutikti pasakotoją, kuris prieš daugelį metų vakarais aplink save suburdavęs šimtus vaikų ir suaugusiųjų pasiklausyti išminties ir tuo pačiu papramogauti. Vis tik visada yra žmonių, kurie geba puoselėti senąsias tradicijas ir jas kažkokiu būdu saugoti ateities kartoms. Tad galbūt visai verta pamėginti Maroke surasti seną senučiuką, kuris duos vertingą patarimą, užšifruotą trumpame ir nuotaikingame pasakojime.

[...] laikausi berberų tradicijos – ieškau pasakos, glūdinčios mano širdies gelmėse. [...]
 - Ji tenai, laukia, - pasakė jis.
 - Kas?
 - Jūsų pasaka.
 - Ko ji laukia?
- Laukia, kol jūs užsimerksite ir pabusite. (T. Shah, "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje")
 
Be derybų nė iš vietos

Bet grįžkime arčiau realybės. Marokas dieną naktį nemiega čia verda gyvenimas ir... derybos. Kas jau kas, o derybų menas Maroke tikrai pravers. Kainos su trimis nuliais, jei kišenėje pakankamai kantrybės ir derybinių argumentų, gali nusiristi iki dviejų nulių zonos. Juokaujama, kad net ir tie, kurie nemoka derėtis, Maroke įgauna šių įgūdžių per akis  kitaip būsi apsuktas aplink pirštą akimirksniu. Vis tik ne visus žavi tokie kultūriniai ir verslo ypatumai. Maroke lankęsi pažįstami pasakoja, kad įkyrumas marokiečių, ko gero, įgimtas. Gal už rankos ir netemps, bet vos užmegsi akių kontaktą, tuoj puls ką nors siūlyti, rodyti ir seks iš paskos tol, kol ką nors iš nevilties nusipirksi arba atšausi griežtą "ne". Būtent tai mane labiausiai ir baugina natūralus marokiečių įkyrumas, kaip daugelis sako, 100 kartų didesnis nei turkų. Įkyrumas padėti už pinigus, nusifotografuoti už pinigus, pasisveikinti už pinigus, girdėjau, kad vietiniai dėl turistų sumoja ir susimušti...

Tik parodyk susidomėjimą preke, tik ilgiau stabtelk prie prekystalio ir tu jau spąstuose. Gal  Marokas įspūdingas tik knygose? Nenuvažiavus, ko gero, nesužinosiu. Be to, kaip aš sakau, vykdamas į svečius turi priimti šeimininko namų taisykles. Juoba, po kelių dienų ten, ko gero, įgaunamas atsparumas, o perpratus žaidimo taisykles ir žaisti kur kas drąsiau: nebe taip nemalonu atsisakyti pirkinio, o gal kartais ir visai įdomu pasivaržyti su vietiniu derybose kuris kurį nurungs. Tereikia kantrybės, šiek tiek atsipūtimo ir tolerancijos vietinių keistybėms.

Marokas kvepia mėtų arbata

Marokas kvepia mėtomis. Vietiniu viskiu vadinama mėtų arbata čia geriama ryte ir vakare, kai vesu ir kai kepina saulė, ja vaišinami svečiai ir paprasti gatvės praeiviai. Savo knygose Tahir Shah rašo, kad prie šio gaivinančio gėrimo gimsta ilgiausi pokalbiai, skleidžiasi gražiausios istorijos, prisimenamos seniausios pasakos. Maža stiklinė, sklidina garuojančios arbatos tai marokiečių svetingumo ir draugiškumo ženklas. Jai ruošti naudojamos žaliosios arbatos arbatžolės (ne visada), šviežia mėta ir cukrus. Pagal senąsias tradicijas arbatos ruošimas yra vyro, šeimos galvos, reikalas. Sakoma, kad arbatos atsisakymas marokiečiui yra tikras įžeidimas. Šiaurinėje Maroko dalyje arbata patiekama gerokai saldesnė nei įprasta. Kai kur ji dar gardinama citrina ir būtinai būtinai į stiklines pilstoma iš aukštai, kad arbatą padengtų aromatinga puta.
 
   Mėtų arbata kvepia ir Maroko dykumos                nuotr. Tomo Staniulio

Lauktuvėms skraidantys kilimai, prieskoniai ir Aladino batai

Pagalvojus apie Maroką, pirma šaunanti į galvą mintis man – spalvingi kilimai ir prieskonių kalnai. Ir to, ir kito čia galima rasti su kaupu. Rankų darbo kilimai maži ir prabangiai dideli, visi margi ir pačiais nuostabiausiais raštais išdailinti Maroko pasididžiavimas. "Niekur tokio pat nerasite" vilioja užeiti apsidairyti iš arčiau vietiniai. Draugai pasakoja, kad kilimų pardavėjai itin svetingi, vaišina mėtų arbata ir kalbina, domisi iš kur atvykę, ar pirmą kartą Maroke. Pasirodo, tai ne tiek mandagumo frazės, kiek būdas nustatyti pradines kilimų kainas, kurios kyla kaip ant mielių, jei esi iš Vakarų Europos, o Maroke lankaisi pirmąkart. Neseniai per Travel Channel mačiau trumpą siužetą apie Maroką, kuriame buvo pasakojama, kad derybos dėl kilimo gali tęstis net kelias valandas. Jei turite tiek laiko, pamėginkite. 

Mane labai žavi nuotraukos su įvairiaspalvių priekonių bokštais. Tokių, sakoma, užfiksuoti Maroke nesunku. O nosį nuolat kutena cinamonas, kuminas, šafranas, anyžius... Bet visus juos nurungia argano vaisius, o tiksliau aliejus, spaudžiamas iš to paties pavadinimo medžio vaisių sėklų. Argano aliejus yra bene brangiausias ir rečiausias augalinės kilmės aliejus visame pasaulyje. Ir tam yra priežastis: Argano medis paplitęs tik pietvakarių Maroke, Suso regiono lygumos pusdykumėje. Aliejus, dar vadinamas baltuoju Maroko auksu, naudojamas kosmetikos pramonėje, maistui ir gydymui. Internete rašoma, kad iki 2001-2002 metų šis aliejus buvo parduodamas kaip prabangos prekė ir už Maroko ribų jo įsigyti buvo beveik neįmanoma.

                                              Prieskonių kalnai ir pakalnės                              (Discovery Adventures nuotr.)
Na ir, žinoma, kaip gi Tūkstančio ir vienos nakties šalis be Aladino batų. Babouche tai rankų darbo marokietiškos šlepetės, gaminamos iš odos. Neretai apavo nosys yra užriečiamos, tad ir prigijo joms Aladino batų etiketė. Vis tik pasidairiusi interneto parduotuvėse, kurios siūlo autentišką marokietišką apavą, supratau, kad jis anaiptol ne visas riestanosis. Puošiamos siuviniais, kutais, karoliukais, babouche dėvimos ir namuose, ir lauke. Tik būkite atidūs, sako, ir Maroke pilna made in Chine gėrybių.

                                                Spalvingi marokietiški batai                                (Discovery Advetures nuotr.)
Suprantu, kad šis mano pasakojimas sausas, paviršutiniškas ir ne toks tikras ką aš galiu papasakot, jei pati Maroke nebuvau. Bet gera pradžia, pusė darbo. Perskaičius kelias knygas  (netrukus į rankas imsiu trečią – Paul Bowles "Voro namai") jau pajutau Maroko burtus, kurie, šia šalimi domintis vis daugiau, ima veikti stipriau. Tad ir pagalvojau, kad parašiusi nors šiek tiek apie Maroką, paskleisiu šiuo burtus dar plačiau. Ir ką gali žinoti, gal vieną dieną mes susitiksime Marakešo ar kito Maroko miesto medinoje.

Iki, Maroke!


P. S. Rašydama šį įrašą daugiausia rėmiausi interneto platybėse rasta informacija (www.visitmorocco.com; www.travelchannel.com; www.tripadvisor.com ir kitais). Tad nepykit, jei kažkur nebuvau tiksli ir konkreti. Taip pat  nuoširdžiai dėkoju savo draugams Aistei ir Tomui už paskolintas nuotraukas.

P. S. Rekomenduoju perskaityti dvi nuostabias knygas apie Maroką: "Kalifo rūmai: metai Kasablankoje" ir "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje". 2006 metais žurnalas "TIME" pirmąją autoriaus knygą "Kalifo rūmai" įtraukė į metų geriausių knygų dešimtuką. Ir tikrai ne veltui!


2012 m. spalio 5 d., penktadienis

Skrydis virš rudeniško Vilniaus

Oro balionu paskraidyti, ko gero, svajojau jau nuo šešerių. Tada pirmą kartą savo akimis pamačiau oro balionus, ir dar ne bet kokius, o pačių įvairiausių formų ir spalvų. Gal kartais ir jūs prisiminsite dar prieš Nepriklausomybę Vingio parke vykusią tarptautinę oro balionių šventę. Taigi, nuo tada kaskart danguje pamačiusi oro balionus užsigalvodavau, kaip viskas atrodo iš padebesių, koks jausmas kilti aukštyn ir leistis nešamai vėjo tolyn... Dabar jau galiu pasakyti, tai nerealu. Jautiesi kaip vaikystėj gavęs kramtomos gumos ar saują ne bet kokių, o šokoladinių saldainių. Jaudulys susimaišo su nekantrumu, smalsumas – su nuostaba ir džiaugsmu.

Taigi, kviečiu iš naujo įsimylėti Vilnių ir pasigrožėti rudenišku gamtos virsmu, kurio dažnai per rūpesčius ir darbus nė nepastebime. Gero vėjo visiems!
  
Pučiam karštą orą ir netrukus kilsime
Kylam nuo Barbakano po kojomis visas Vilniaus senamiestis
Užupio Respublikos stogai
Šv. Onos bažnyčia, Dailės akademija ir pažįstamas Žurnalistikos institutas
Šv. Jonų bažnyčia ir senamiesčio gatvių labirintai
Katedra ir miesto dangoraižiai tolumoje
Gedimino pilis ir vėjyje besiplaikstanti trispalvė
Kylam dar aukščiau
Atsisveikiname su senamiesčiu ir sveikinamės su kaimynais oreiviais
Žalgirio stadionas ir iš aukštai nežavi
Šiaurės miestelio betoninės džiunglės
Į kiemą atėjo ruduo
Verkių parkas, paskendęs rudens spalvose
Hipnotizuojantys toliai
Šiek tiek įdomių faktų apie oro balionus
  • Oro balioną išrado prancūzai broliai Mongolfje. Pirmieji bandymai pakilti datuojami 1782  metais. Tuomet nedidelį savadarbį balioną broliai kaitino naudodami šiaudus su vilna ir popieriumi. Po metų, ištobulinę savo išradimą, prancūzai oro balioną pristatė visuomenei ir taip "užpatentavo" jį. Tiesa, tuomet į dangų paleistas balionas nebuvo pilotuojamas.
  • Pirmieji oro balionu pakilo ne žmonės, o avis, antis ir gaidys. 1783 metais dar nebuvo žinoma, kaip aukščio pokyčiai veikia žmogaus sveikatą. Trys oreiviai sėkmingai nusileido į žemę po kelias minutes trukusio skrydžio. Tada atėjo metas kilti žmogui.
  • Šiuolaikiniai oro balionų kupolai yra siuvami iš specialios sintetinės medžiagos, kuri atspari net 120 laipsnių karščiui – būtent iki tokios temperatūros įkaitinamas kupolo viduje esantis oras. Standartinio dydžio kupolui pasiūti sunaudojama virš 1 tūkst. kv. metrų audinio.
  • Vien tik oro baliono kupolas kainuoja nuo 100 tūkst. litų. Vienas kupolas vidutiniškai tarnauja 500 skraidymo valandų. Priklausomai nuo skraidymo dažnumo, oro sąlygų ir kitų faktorių kupolas gali susidėvėti per 4 metus, tačiau mes skridome jau 7 metus tarnaujančiu oro balionu.
  • Neįtikėtina, tačiau su 5-6 žmonių įgula į viršų pakilęs oro balionas sveria apie 3,5 tūkst. kilogramų. Didžiausia svorio dalis – karštas oras baliono kupole – daugiau kaip 2,5  tūkst. kilogramų. Pats baliono kupolas standartiškai sveria apie 100-120 kg, krepšys su dujų balionais ir kita įranga – dar apie 350 kg.
  • Nors oro balionai įprastai skraido palyginti neaukštai, iki 1,5-2 km, pasaulyje užfiksuotas oro balionu pasiektas aukščio rekordas – 21 km su trupučiu. Lietuvos aukščio rekordas yra kiek aukščiau nei 10 kilometrų.
  • Pirmą kartą skridusius oro balionu oreiviai krikštija su ugnimi, žeme ir šampanu. Kodėl krikštui naudojama būtent ši atributika? Ugnis – tai stichija, kuri leidžia pakilti į dangų, žemė – tai pagrindas, nuo kurios mes atsispiriame skrydžiui ir kur vėl nusileidžiam, o šampanas, pasak oreivių, kadaise išgelbėjo brolius Mongolfje, nusileidusius svetimoje žemėje, nuo susidorojimo: įsibrovėliai nedraugiškai nusiteikusius žmones pavaišino prancūzišku šampanu, todėl išvengė mirties. Net jei tai tiesiog legenda, vis tiek smagu tokį krikštą gauti.



2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

Kaprizingoji Florencija


Tokia jau ta Florencija (it. Firenze). Milžiniškas muziejus po atviru dangumi. Tikiu, pasaulyje yra kur kas gigantiškesnių miestų su iš stiklo nulietais dangoraižiais, tačiau čia stovintiems milžinams šimtai metų. Iš pirmo žvilgsnio, Florencija pribloškia savo masyvumu. Eini jos gatvėmis, dairaisi į kairę ir į dešinę, bet niekaip nesupranti – patinka ji ar ne? Bent jau tokia emocija buvo įsisupusi mane. Gal todėl, kad į Florenciją atvažiavome po kur kas mažesnių ir jaukesnių Italijos miestų ir miestelių.
 
Bet neveltui sakoma, kad rytas protingesnis už vakarą. Bundanti Florencija šiek tiek drovesnė ir kuklesnė nei vakare. Ir visas jos žavesys geriausiai matosi iš Michelangelo aikštės (it. Piazzale Michelangelo). Girdėjau, kad ji buvo įtraukta į romantiškiausių vietų Europoje sąrašą. Kas tai padarė, nesuklydo. Arno upės pašonėje ant kalvos esanti milžiniška aikštė išpuošta Michelangelo skulptūrų kopijomis. Ji pastatyta tais laikais, kai Florencija buvo Italijos sostinė, išgyvenanti atgimimą ir klestėjimą – 1869 metais. Į kalną galima užkilti automobiliu, važiuoja ir viešasis transportas, bet rekomenduoju pamankštinti kojas. Užtruksite maždaug 20 minučių, užkopsite kelių dešimčių laiptų pakopomis, bet pamažu atsiskleidžianti Florencijos panorama dar labiau sužavės. Beje, visai šalia šios apžvalgos aikštelės yra įsikūręs kempingas, tad gyvenantiems jame Florencijos panorama ranka pasiekiama.

Laiptai į Michelangelo aikštę
Senosios gynybinės sienos likučiai
Tikslas nebetoli – tolumoje jau matosi Florencijos panorama
Florencijos namų stogai ir karalienė Duomo
Nuo pat ryto aikštėje pluša jaunieji menininkai
Apačioje tarp medžių matosi kempinge besiilsintys kemperiai
Panorama, kuria niekaip negali atsigrožėti
Žvelgiant į Florencijos paveikslą iš aukšto, akys kartu su fotoobjektyvu vėl ir vėl grįžta prie Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedros (it. Cattedrale di Santa Maria del Fiore) arba tiesiog Duomo. Ji kaip tikra karalienė puikuojasi kitų pastatų apsuptyje savo puošnumu, masyvumu ir, žinoma, trečiu pagal dydį kupolu Europoje. Ne visi pastebi ir žino, kad katedra išpuošta Italijos vėliavos spalvomis – tai ko gero brangiausia „trispalvė“ iš balto, žalio ir rausvojo marmuro. Ši Duomo yra viena didžiausių Italijos bažnyčių, o kaidaise buvo ir didžiausia visame pasaulyje. Šalia stūksanti kampanilė (varpinė) į viršų šauna beveik 85 metrus. Joje kasdien skamba 7 varpai, kurie sveria nuo 230 iki  5 tūkst. su viršum kilogramų. Kadangi įėjimas į pačią katedrą yra absoliučiai nemokamas, kad į ją patektum sezono metu reikia nemažai kantrybės. Tąkart jos mes akivaizdžiai neturėjome, nes į vidų taip ir neužsukome. Tačiau tikrai verta, sako vidus dar įspūdingesnis nei išorė. Be abejonės, už tam tikrą mokestį galima pakilti ir į milžinišką Duomo kupolą, tiesa, susimokėjus teks dar patiems įveikti 463 laiptelius – lifto čia nėra.

Ieškome šios gražuolės
 
Miesto pažiba yra neįtikėtino dydžio. Ji pradėta statyti 1296 m., o užbaigta tik po 140 metų
Saulei leidžiantis Duomo fasadu šokinėja šešėliai
Visą katedros fasadą puošia gražiausi raižiniai, marmuro skulptūros ir freskos
Prie katedros driekiasi milžiniškos eilės, bet, jei turite laiko, būtinai užsukite į vidų – įėjimas nemokamas

Dėmesio vertas ir du Arno upės krantus sujungiantis senasis Ponte Vecchio tiltas, skaičiuojantis jau šeštąjį savo šimtmetį. Iš pirmo žvilgsnio jis net nepanašus į tiltą, nes tarsi sraigė ant savęs laiko pirklių prekybinius namukus. Juose šiandien galima nusipirkti įspūdingiausių tauriųjų metalų dirbinių. O kadaise čia tvyrojo ne toks „taurus“ aromatas, dėl kurio kalti buvo... mėsininkai :) Galiausiai juos iškeldino ir įkurdino auksakalius, kurie, ko gero, ilgam užėmė garsiojo tilto valdas. Beje, pakelkite akis aukštyn, istorija mena, jog koridoriumi, įrengtu virš šio tilto skliautų, vaikščiojo garsieji Medičiai.

Senasis tiltas, aplipdytas mažomis krautuvėlėmis ir dirbtuvėmis čia karaliauja auksakaliai
Tilto krautuvėlės dar neatsidariusios (foto iš interneto)
Florencija garsėja ir savo meno galerijomis, muziejais. Jei kišenėje šlama ne tik eurai, bet ir daugiau laisvo laiko, verta aplankyti Ufizzi galeriją – seniausią ir vieną turtingiausių meno muziejų, kur sukaupta tokių garsenybių kaip Leonardo da Vinci, Michelangelo, Rafaelio ir daugelio kitų meno kūriniai. Daug turistų skuba ir į Dailės akademijos galeriją (Galleria dell‘Academia), nes joje stovi  Michelangelo sukurta Dovydo skulptūra. Vertas dėmesio ir Leonardo da Vinci muziejus bei daugelis kitų. Vis tik tiems, kas laiko turi šiame mieste ne per daugiausiai (kaip kad mes turėjom), neverta nusiminti – klaidžiojant miesto gatvėmis jautiesi kaip nesibaigiančioje meno galerijoje: fontanai, skulptūros, puošnios aikštės ir senoviniai pastatai laukia už kiekvieno posūkio.

Matyt Florenciją reikia prisijaukinti. Ir tam kelių dienų tikrai neužtenką. Florencija kaip išpuikusi dama reikalauja skirti jai daugiau dėmesio. Gaila, bet tą kartą jai negalėjau to pažadėti. Kiek pasiožiavusi ji vis tiek man nusišypsojo, atskleidė save ir savo grožį. Beje, ne tik jį! Ko gero būtent čia valgiau skaniausius itališkus patiekalus mažame šeimyniniame restorane, kuris pirmą kartą net nekrito į akį. Geriausia jo vizitne kortele buvo nuolat užimti staliukai, o juk restoranas net nėra centrinėje miesto gatvėje. Juk taip jau būna, kad pačiose netikėčiausiose, niekur neišliaupsintose vietose atrandame geriausius dalykus. Tad verta užklįsti ir giliau į miesto širdį, toliau nuo turistų išmindžikuotų gatvių. O kur dar kitas Arno upės krantas su Boboli sodais ir kitais Medičių lobynais.

Vis tik džiaugiuosi, kad man pavyko susidraugauti su Florencija vos per mažiau nei 48 valandas. Džiaugiuosi, kad nepaskendau pirmame įspūdyje apie ją, o atvertusi kitos dienos puslapį šį miestą pamačiau visai kitoje šviesoje. Iki, Florencija, iki, naujoji drauge!
 
Gražiausia man Florencija ryte – gaila tąkart saulė buvo pasislėpusi už debesų, o ore tvyroje lengvas rūkas