2013 m. kovo 31 d., sekmadienis

Cinque Terre – Italijos Rivjera (I)

Traukinys iš pagrindinės La Spezia (Ligūrijos regionas) stoties į Cinque Terre Penkių Žemių nacionalinį parką nuveža vos per keliasdešimt minučių. Nemažą kelio dalį tiesiog uolose išraustais tuneliais riedantis traukinys yra patogiausias būdas pasiekti penkis žvejų miestelius, įsikūrusius ant stačių Ligūrijos jūros skardžių. Jie Italijos Rivjeros vizitinė kortelė.


Monterosso, Vernazza, Corniglia, Manarola ir Riomaggiore miestelių pavadinimai tirpste tirpsta burnoje. Nedideli, spalvingi, su tradicinėmis žaliomis namų langinėmis, susispietę ant uolų taip, lyg atrodo nuo ankštumo čia gyvenantiems turėtų trūkti oro. Dalis turistų iš vieno miestelio į kitą keliauja traukiniu, t. y. aplankę vieną grįžta į stotį ir važiauja tolyn (traukinys nestoja tik Corniglia). Bet kada įšokti į traukinį galimybę suteikia Cinque Terre Card Train, kainuojanti apie10 eurų asmeniui. Kita galimybė pirkti vienkartinį traukinio bilietą ir miestelius lankyti pėsčiomis. Žygis turėtų tęstis maždaug 18 km Sentiero Azzurro keliu. Jis beveik visada vingiuoja prie pat jūros skardžio, tad panoramų gražumas kartais niekaip netelpa į fotoaparato objektyvą. Eiti keliu nesudėtinga, tik nepamirškite vandens, kremo nuo saulės ir kepurės. O jei vykstate sezono metu, geriausia susiruošti anksti ryte ir gaiviau, ir turistų mažiau.

Pirma stotelė vykstant iš La Spezia Riomaggiore. Sunku ir patikėti kaip jis įsispraudęs uolose. Stati pagrindinė jo gatvė Via Colombo veda tiesiai prie miniatiūrinio uosto. Nors lopinėlis jūros mažam uostui gyvybiškai svarbu vietiniams, nes čia gyvena ištisos žvejų kartos. Namai čia nugairinti vėjų, romantiškai apskabytu tinku, susispaudę taip, lyg atrodytų, kad visas miestelis yra vienas neįsivaizduojamos konstrukcijos pastatas. Tokia architektūros koncentracija būdinga visiems Cinque Terre miesteliams. Riomaggiorre atrodo mažiausias iš visų penkių, užimantis vos 10 kvadratinių kilometrų, bet duomenų, kad jis būtent toks - nerandu. Galbūt tai optinė apgaulė, nes Riomaggiorre nuo jūros šauna statmenai aukštyn, į plotį jam čia net nėra galimybių plėstis.

Riomaggiorre miestelio statumai

Siauros gatvės, grįstos akmenimis
Toliau du keliai: arba grįžti ir laukti traukinio, arba eiti pėsčiomis į kitą miestelį Manarola. Romantikai neturėtų praleisti progos, nes kelias iš Riomaggiorre į Manarola dar vadinamas Via dell’Amore Meilės taku. Už įėjimą reikia papildomai sumokėti, bet jei turite Cinque Terre Card įėjimas nemokamas. Einant nesparčiu žingsniu, o kitaip ir nepavyks, nes akis yra kur paganyti,  kitą miestelį galima pasiekti per 20-30 minučių. Piminė šio kelio paskirtis buvo darbininkų, XX a. amžiuje tiesusių čia geležinkelį, judėjimui. Vėliau jis tapo įsimylėjelių iš dviejų gretimų miestelių susitikimo vieta. Dabar čia savo meilės spynas rakina ir turistai iš viso pasaulio.
 
Via dell’Amore yra vos 1 km ilgio, lengviausia atkarpa išsiruošusiems po Cinque Terre

Kelią puošia visur prirakinėtos spynos amžinos meilės simboliai

Meilės baro iškaba

Paskutiniai žvilgsniai į Riomaggiorre miestelį. Dar porą žingsnių ir jis išnyksta už uolų
Manarola įsitaisęs ant 70 m skardžio. Tai antras pagal mažumą miestelis Cinque Terre. Kaip ir Riomaggiorre čia vyrauja spalvoti namai su žaliomis langinėmis, prie durų priparkuotos, o gal reiktų sakyti prišvartuotos, valtys, stačios ir siauros gatvės. Įdienojus turistų daugėja, vis sunkiau prasilenkti. Pagrindinėje miestelio akštėje prie uosto visos kavinukės užsėstos. Kainos kandžiojasi. Miestelyje verta apžiūrėti gotiškąją San Lorenzo bažnyčią (1338 m.), gynybinį bokštą ar šiaip paklaidžioti aplink. Kuo aukščiau kilsite, tuo įspūdingesni vaizdai. Bet kai karšta, ropštis į viršų sunku.

Manarola kaitinasi saulėje. Daugelis žmonių čia važiuoja jos palydėti, tuomet visas miestelis nusidažo rausvai
Rugsėjo antra pusė, bet turistų srautas didelis

Prisiparkavo
 
Laukite tęsinio... 


2013 m. kovo 24 d., sekmadienis

Kretos perliukas – Balos lagūna

Yra tokia vieta Kretoje, kur jūros vandens grožis atsiskleidžia begalybėje žydros spalvos atspalvių, kur smėlis kaip mūsų Neringoje baltas ir švelnus, kur jautiesi tarsi radęs rojų žemėje. Balos lagūna įsitaisiusi salos vakaruose. Vieni ten keliauja laivais, kiti 1,1 litro bebaimiais automobiliukais. Pastaruoju ir mes čia užsukome prieš penkis metus (neįtikėtina, kaip greitai lekia laikas). 

Jei, pavyzdžiui, kelionę į šią lagūną kaip mes pradėtumėte iš Rethymno, reikia važiuoti salos pagrindiniu keliu iki Chania miesto, nusukti link Kastelli Kissamos ir dairytis nuorodos "Balos". Nežinau kaip dabar, bet tąkart mums kelią padėjo surasti nuojauta :) O dabar pasiruoškite išbandymui maždaug 9 km žvyrkeliui (nebent kretiečiai nutiesė naują kelią, nors viliuosi, kad jie to dar nepadarė), kuris tai susiaurėja, tai išplatėja. Ne visi drįsta įveikti tokį kelią, kai riedi vos 20-30 km per valandą, o vienoje kelio pusėje milžiniškas kalnas, kitoje skardis be atitvarų žemyn. Beje, čia automobilio draudimas jau nebegalioja. Toks kelias ypač baugina, kai nežinai, ką rasi jam pasibaigus. Bet, patikėkit, kai pamačiau Balos lagūną savo akimis, pasimiršo ir žvyrkelis, neberūpėjo ir tai, kad nusileidus teks vėliau +30 karštyje ropštis atgal į viršų bei tiek pat kilometrų grįžti tuo pačiu keliu. Prisimenu, kaip stovėjau ant kalvos išsižiojusi. Skaičiau, kad per savo medaus mėnesį čia lankėsi gražuolė princesė Diana su princu Charlzu.

Gaila, tokių dalykų išsaugoti neįmanoma. Lagūna nuolat keičia savo "veidą". Vėjai, bangos, sūrus vanduo, ir, žinoma, žmogus. Tąkart su mumis paplūdimy tebuvo apie 15 žmonių, dabar nuotraukose vaizdai jau kitokie. Deja, bet komercija turi didelę savo kainą. Nebelieka autentiškumo, gamtos natūralumo, idilės, tikrumo jausmo... To sumokėti pinigai už prašmatnų gultą ir skėtį duoti negali. 

Po žvyrkelio automobiliu dar reikia įveikti kelią pėsčiomis, o tada akys pamato pirmuosius lagūnos vaizdus
Balos lagūna visame gražume. Žemyn nusileisti padeda statūs akmeniniai laiptai
Lagūnos vandens spalvos mainosi nuo ryškiai žydros iki giliai mėlynos
Norint patekti į rojų žemėje tenka ir bristi vandeniu
Skaidrus Balos lagūnos vanduo


2013 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

Kelionių gastronomija: rekomendacijos skrandžiui iš Italijos ir Graikijos

Florencijos skoniai lėkštėje

Pirmiausia turiu pasakyti itališką virtuvę aš dievinu. Bet net ir pasta prastas virėjas gali sugadinti. Nors mano kelionė į Italiją buvo jau prieš dvejus metus, vis dar puikiausiai prisimenu mažą ir jaukų šeimyninį restoranėlį Florencijoje. Kaip ir kiekviename turistų numylėtame mieste, taip ir Florencijoje centrinės gatvės grūste prigrūstos kavinių ir restoranų, viliojančių užsukti. Bet keliautojai žino, čia tave apiplėš ir dar klausimas, ar labai skaniai pamaitins. Todėl rekomenduoju nepabijoti nuklysti bent porą kvartalų nuo centro. Reiktų ieškoti kavinių, kuriose akivaizdžiai lankosi vietiniai. Antras geras požymis, kad kavinės staliukai, na, jei ne visi, tai bent didžioji dalis, vis užsėsti lankytojų. Taip galima atrasti tokius jaukius restoranus kaip "Trattoria da Guido" (via Faenza 34, Florencija). Meniu žada tikrą itališką puotą už labai įkandamą kainą: pasta, ravioli, gnocchi, rissoto... ir kaip be tiramisu. Nieko prašmatnaus, bet koks skanumas. Žiūriu, restoranas patiko ir daugeliui kitų keliautojų svetainėje TripAdvisor.com 83 proc. giria maistą ir kainos bei kokybės santykį. Ir jie tikrai neklysta! Jei dar kada būsiu Florencijoje, būtinai užsuksiu pas Gvidą perduoti labų dienų ir paragauti ko nors itališko.
 
Makaronai su įvairiomis geldelėmis ir vyno padažu
Mažučiai skanučiai Ravioli su Serano kumpiu
Atsigaivinimui vietinis alus
Burnoje tirpstantis home made Tiramisu skaniausias, kokį tik esu ragavusi

Maži Graikijos delikatesai

Graikija! O ten gi tikrų graikiškų salotų kalnai, be jokių graikinių riešutų. O Fetos sūrį tiesiog šaukštais galima kabinti. Ir Moussaka ten soti soti. Bet šį kartą aš ne apie šiuos skonius. Jei kada būsite tuose kraštuose, pasidomėkite, ar jums nepakeliui Symi (Simi) sala. Jauki,  tvarkinga, garsėjanti savo švariais paplūdimiais ir žydru vandeniu. Saloje gyvena vos apie 2,5 tūkst. gyventojų, bet sezono metu jų patrigubėja :) Ant šlaito sulipę atrestauruoti namukai, siauros gatvės, draugiški vietiniai – puiki atmosfera idiliškoms atostogoms ir naujiems gastronominiams atradimams. Taigi, Symi sala garsėja savo krevetėmis. Kuo tos Symi krevetės ypatingos? Vietiniai žvejai jas gaudo apylinkėse tik labai trumpą laiką nuo balandžio iki gegužės, kol krevetės dar mažos. Todėl kitais mėnesiais restoranų ant jūros kranto šeimininkės ir šefai naudoja šaldytas. Tačiau tai nė kiek nesugadina skonio. Krevetės karštoje keptuvėje pačirškinamos su visu savo kiautu. Jos patiekiamos itin paprastai – su šviežia citrina. Sakote, kiek vargo, kol išlukštensite jas. Tai va gi, čia ir įdomumas, kad krevetes reikia valgyti kaip patiektos, t. y. su kiautu. Kadangi krevetės mažos, kiautai itin ploni ir maloniai traška burnoje kaip kokie traškučiai. Į porą krevetėms puikiai tinka graikiškos salotos ir vyno taurė. Tiesa, lekštelė šio gardumyno nėra pigi, juk delikatesai kainuoja: krevečių kasmet pavyksta sugauti vis mažiau, kadangi jos nedidelės, žvejybos procesas ne toks ir lengvas. Beje, Symi saloje kasmet vyksta ir Symi krevečių festivalis (Symi shrimp festival) su šokiais ir dainomis. Ką jau ką, bet graikai moka linksmintis ir skaniai gaminti.

Symi miestelio namukai sulipę į šlaitus
Miestelis sukasi ratu aplink įlanką. Architektūra ten labai graži.
Symi krevetės tokios skanios, kad vienos porcijos mažokai
Porcija ledų Toskanoje

Kur skaniausi ledai? Žinoma, Italijoje. Neatsivalgomieji pistacijų, šokoladiniai, jogurtiniai su vaflių gabaliukais, tropinių vaisių... Man ledai Italijoje visur skanūs: ir Venecijoje, ir Veronoje, ir Romoje. Vis tik įsiminė viena ledainė viduramžių miestelyje ant Toskanos kalvų  San Gimignano. Pats miestelis įspūdingas. Čia laikas lyg sustingęs: gatvės grįstos akmenimis, senų namų sienos dvelkia vėsa, vėjai varsto medines langines, o centrinėje aikštėje stovi jau senokai išdžiuvęs šulinys. Bet pasirodo, turistus čia masina ne tik miesto legendos, istorijos ir trylika gynybinių bokštų, iš kurių dabar belikę vos keli. Čia įsikūrusi ledainė, pelniusi ne vieną titulą čempionatuose kaip skaniausių ledų gamintoja pasaulyje. "Gelateria di Piazza" (adresas Piazza Cisterna 4, San Gimignano) rasti nesunku, nes smagurių eilė nusidriekusi net lauke. Ledainės savininkas Sergio išgarsėjo pačiais netikėčiausiais ledų skoniais, kuriuos sukūrė ir nepritrūko drąsos pasiūlyti savo lankytojams. Ne ne, nekalbu apie mėsos skonio ledus. Sergio skonis kur kas rafinuotesnis. Pavyzdžiui, ledai su šafranu, greipfrutu ir putojančiu vynu. Ledų rūšių nesuskaičiuojama daugybė nuo itin saldžių iki gaiviųjų mėtinių ar šalavijų. Reikia greitai apsispręsti, nes už nugaros jau nerimauja kiti ledų gerbėjai. Beje, man eilėje karštą rugsėjo dieną teko pastovėti apie 10-15 minučių. Kaip prie ledainės, atrodo visai nemažai. Bet per tą laiką galima pasidairyti į nuotraukas, kabančias ant sienų. Nenuostabu, kad šią ledainę žino visas pasaulis. Iš nuotraukų matyti, kad čia ledus valgė Madonna, Andrea Bocelli, J. Oliver, T. Blair ir daugelis kitų kino, muzikos ir visuomenės veikėjų iš viso pasaulio. Ech, tereikia iš kišenės ištraukti kelis eurus ir apima džiaugsmas kaip vaikystėje. Imkit dvigubą porciją! Tik nepersišaldykite :)
 
Ledainės iškabos rėkte rėkia apie laimėtus titulus
Kaip išsirinkti?
Spalvos ledų ryškios, bet jie be jokių konservantų ir dažiklių

Šį kartą tiek gastronominių rekomendacijų. Tikiuosi, praalkote :)









  

2013 m. kovo 12 d., antradienis

Kelionių gastronomija: rekomendacijos skrandžiui iš Londono, Barselonos ir Paryžiaus

Vienas iš kelionių privalumų galimybė nors trumpam pamiršti puodus, keptuves, kitus virtuvės rakandus ir leistis į naujus gastronominius atradimus. Kiekviena šalis turi kuo pavaišinti, svarbu tik išsirinkti, kurioje kavinėje ar restorane prisėsti. Siūlau kelias savo  rekomendacijas, kurios galbūt pravers ir jums, ieškant palaimos skrandžiui ir gomuriui.

Pusryčiai Londone 

Pabūvoti Londone ir nė karto nesuvalgyti britiškų pusryčių nevalia. Full monty (pilnas britiškų pusryčių variantas) ar half monty čia jau kiekvieno pasirinkimas, kurį rekomenduoju užsisakyti kavinėse "The Breakfast club" (http://www.thebreakfastclubcafes.com/). Kiekvieno pusryčiautojo įnoriui įtiksiantis meniu, draugiškas aptarnavimas, puikus interjeras viskas, ko reikia geriems ir sotiems pusryčiams. Kavinėje jums pasiūlys net kelis kiaušinienės kepimo ar virimo būdus. Jei nenorite britiškų pusryčių, čia rasite ir košės, burnoje tirpstančių blynų ar tiesiog paprastų, bet labai neprastų sumuštinių. Perspėjimas, sekmadieniais pusryčiai Londone trunka ilgai, o juos valgančiųjų gatvėse minios, tad nusiteikite pastovėti eilėje. Bet kantrūs nenusivils ir rytą pradės itin sočiai. Vieno asmens pusryčių biudžetas sieks maždaug nuo 10 iki 14 svarų, priklausomai ką pasirinks.

Išalkusi Londono minia sekmadienio rytą
Londone yra 4 "The Breakfast club" kavinės visų interjerai skirtingi, visose pilna žmonių
Kuklūs britiški pusryčiai half monty, t.y. be bulvių, kraujinės dešros, kepto grybo. Šiuos priedus gausite užsisakę full monty :)
Kiekvieno ryto svajonių blynai su klevų sirupu, uogomis ir britiška grietinėle

Popietės burbuliukai Barselonoje 

Ispanija garsėja savo Cava šampanizuotu vynu, kuris čia kainuoja nuo vos kelių iki dešimčių eurų. Į pastarojo degustaciją dar nepretenduoju, tačiau ir pigut pigutėlė Cava, vos už 5 eurus už butelį, labai skaniai gaivina karštą dieną. Taigi, Cava Barselonoje skaniausiai geriasi ne kur kitur, o "La Xampanyeria" (adresas Carrer de la Reina Cristina, 7). Nors rasti šį karštą Barselonos tašką nėra lengva, nes iškabos nė kvapo, o rajonėlis visai neišvaizdus, bet paieškoti verta. Svarbu, neužtaikyti per siestą, kuomet bariukas su mikliais jo padavėjais gali ilsėtis. Iš karto pasiruoškite, "La Xampanyeria" bus sausakimša. Nenustebkite, po kojomis bus primėtyta krūvos popierėlių nuo čia parduodamų sumuštinių su ispaniškomis dešrelėmis. Viskas metama ant grindų kam tvarkyti dabar, kai viską galima sušluoti vienu kartu barui užsidarius. Ir staliukų čia neieškokite, kur kas skaniau valgyti ir gaivintis Cava stovint. Rinkitės sumuštinį su dešrele ir galite užsisakyti visą Cava butelį (kaina nuo 5 eurų). Jei norite numalšinti tik troškulį, jums parduos Cava taurėmis (kaina nuo 0,9 euro centų). Tiesa, būkite atsargūs, gaivus gėrimas su laipsniais, o karštą vasaros dieną geriasi kaip koks limonadas :)

Carrer de la Reina Cristina gatvė niekada neįtartum, kad čia slepiasi ispaniškos Cavos rojus
Bariukas, įsikūręs tarsi sename sandelyje,visada kimšte prikimštas Cavos ir ispaniškų dešrelių embutido gerbėjų
Sumuštinis keliauja į skrandį, popierėlis ant žemės
Garžioji Cava rinkitės baltą arba raudoną gaivina ir svaigina
Prancūziška vakarienė Paryžiuje

Aš nesu prancūziškos virtuvės gerbėja: sraiges paragavau tik iš smalsumo, varlės kojelės nieko išskirtinio, beveik tas pats, kaip vištiena, tik daug smulkių kaulų, macarons pasirodė per saldūs... Vis tik turiu ir šios šalies gastronominę rekomendaciją. Jei būsite Paryžiuje, netoli Montmartre, užsukite į restoraną "Chartier" (http://www.restaurant-chartier.com/www/visit/filsdesans.php). Meniu išskirtinai prancūziškas, jame jokiems turistams nepataikaujantys tradiciniai šios šalies užkandžiai ir patiekalai. O viskas vyksta taip. Pirmiausia tenka pastovėti eilėje (kaip jau pastebėjote, geros vietos turi savo gerbėjų ratą). Restorano personalas išeina į lauką ir paskelbia koks staliukas atsilaisvino dvivietis, keturvietis ir pan. Jeigu prieš jus laukia daugiau žmonių, negu dabar restorane yra laisvų vietų, jums užleidžiama eilė. Beje, kaip paaiškėja vėliau, dviviečių staliukų čia apskritai nėra: mus du turistus paprasčiausiai pasodina prie keturviečio, kurio dvi vietas jau užėmę kiti svečiai. Niekas tam neprieštarauja, o jei ir prieštarautų, niekas neklaustų restorane užpildomos visos laisvos vietos, na gal tik prie atskirų staliukų jūsų nesodins :) Meniu gausite prancūzų kalba, bet arba padavėja, arba kaimynai, arba, galų gale, google, padės išsiaškinti kas ir kaip. Užsakymas yra užrašomas tiesiog čia pat ant stalo patiesto popieriaus lapo šifruoti jo net nesistenkite. Restorane jokios muzikos. Kodėl? Prancūzai prie stalo susirenka pabendrauti, tad kam pašaliniai garsai. Restorano erdvė skamba nuo žmonių juoko ir kalbų. Malonūs mūsų staliuko kaimynai pavaišina smirdančiu, bet labai skaniu sūriu ir juokiasi, kai ragaujame sraiges. Smagu, atsiranda proga pabendrauti su vietiniais, kurių čia didžioji dauguma. Maistas paprastas, bet skanus, be įmantrybių. O didžiausias privalumas jausmas toks, lyg būtum gyvam "Facebook" tinkle, nes ausys iš visų pusių gaudo pokalbių nuotrupas, emocijas. Tada supranti, kad kartais maistas tėra priedas prie malonaus susitikimo su šeima, draugais ar net nepažįstamais žmonėmis.

Jeigu lauke eilė, vadinasi teks laukti. Pro besisukančias restorano duris patenkama pakvietus administratoriui
Restorano interjeras, dvelkiantis senovės Paryžiumi
Sraigės, kurias pirma reikia išmokti grakščiai iškrapštyti iš kiauto, greičiau pramoga, nei maistas
Mano pasirinkta žuvis patiekiama tiesiog su virtomis bulvėmis
Skanaus!

P. S. gastronominiais įspūdžiais pažadu dalintis ir ateityje. Jei rekomendacijų turite ir jūs - rašykite, dalinkitės jomis komentaruose.