2012 m. liepos 30 d., pirmadienis

IV dalis. Norvegija. Kojų mankšta po Geirangerio apylinkes

Vykti į Norvegiją ir nesileisti į žygius pėsčiomis – griežtai draudžiama. Tiesa, šio, kurį dabar  juodu ant balto suguldysiu, mes nebuvome suplanavę. Bet juk taip dar įdomiau. O viskas prasidėjo nuo dėlionės. Kelionę į Norvegiją pradėjome planuoti dar kovą. Kad nebūtų taip ilgu laukti, nusipirkome dėlionę su Geirangerio fiordu, senąja ferma ir Septynių seserų kriokliu. Teko pavargti, kol sudėjome visas 1000 detalių ir dar pajuokavome, kad po kelių mėnesių tokį vaizdą pamatysime realybėje. Prisikalbėjome. Antrą dieną Norvegijoje bevartant info centre gautą lankstinuką mane apima déjà vu: tai gi čia mūsų dėlionės nuotrauka! Senąją Skageflos fermą, įsikūriusią priešais legendomis apipintą Septynių seserų krioklį, galima aplankyti pėsčiomis. Balnokite kalninius batus, mielieji!

Mūsų dėlionė "virtusi" pirmuoju žygiu pėsčiomis
Ankstyvas rytas apniukęs, bet juk nėra blogo oro. Rytinė arbata terasoje. Kalnams tinkami batai jau ant kojų. Pirmasis žygis pėsčiomis tuoj tuoj prasidės. Dar užsukame į Geirangerio miestelyje esantį informacijos centrą pasiklausti tikslaus kelio. Lyg tarp kitko moteriškės paklausiu, ar trasa nesudėtinga. Ji man nusišypso ir sako, kad į abi puses sugaišime apie 5 valandas – suprask nieko sudėtingo. Pasitikėjimas savo jėgomis tik sustiprėjo - ką mums reiškia toks pasivaikščiojimas. Pajudame. Į vieną pusę teks sukarti 5 kilometrus. Pradžia entuziastinga, bet nelengva: pirma tenka kopti nugludintomis, bet stačiomis uolomis, tada miško takeliu, kur medžių šaknys šlapios, tenka peršokti ne vieną kalnų upelį.  Aš į tokį žygį išsiruošiu pirmą kartą, todėl itin atidžiai žiūriu, kur dedu kojas. Jei norisi apsižvalgyti, būtina sustoti, antraip užsižiūrėjus galima ir bėdų prisidaryti. O sustoti ir pasigrožėti verta tikrai dažnai. Hipnotizuoja fiordo vandens spalva – kuo aukščiau kylame, tuo ji sunkiau nusakoma žodžiais. Čiulba paukščiai, čiurlena pavasariniai kriokliukai, ošia aukštos eglės. Dar nesutikome nė vieno žmogaus.Pusiaukėlę 550 metrų aukštyje pasiekiame po kiek daugiau nei 2 valandų. Minutėlė atokvėpio žvalgantis į, rodos, prie pat nusileidusius debesis. 
 
Pusė kelio įveikta. Į duris beldėmės, bet neprisibeldėme :)
Čia yra ir daugiau pėsčiųjų takų: apie juodąjį baisu ir pagalvoti - rodyklė rodė tiesiai į stačią akmens uolą
Toliau kelias tampa sudėtingesnis. Imame leistis žemyn. Man kur kas geriau lipti į viršų, nei leistis - mažiau kerta per kelius. Praverčia ir paskutinę minutę prigriebtos pirštinės - kartais tenka kibtis į medžių šakas, sąmanotus akmenis. Sutinkame vyriškį su šuniu. Klausiame, ar dar toli. Sako, geras pusvalandis. Net nenumanėm, koks tas likęs pusvalandis bus. Prieiname šlaitą, kur, rodos, kelias ima ir baigiasi. Tačiau geležinės grandinės čia ne šiaip sau. Porą gilių oro gurkšnių ir leidžiamės žemyn skardžiu. Jau imu abejoti, ar verta. Šlaitas status, praėjimas siauras. Kojos nuo ilgo ėjimo karts nuo karto suvirpa, tačiau finišas priepat, jau matome fermos pastatus. Prasilenkiame dar su dviem turistais, nešinais meškiare. Pasilabiname ir klausiame, koks laimikis. Jie kukliai nusišypso ir atsako neigiamai. Tik vėliau supratome, kodėl. 
Artėjame prie savo tikslo - pamažu, bet užtikrintai
Jei jums dar kyla klausimų, ar verta prieš vykstant į Norvegiją įsigyti kalninius batus, dar kartą gerai pagalvokite
Senosios Skagefla fermos pastatai atrodo apleisti, tačiau žvilgtelėjus pro langą matyti, kad čia dar užsuka žmonės
5  valandos į vieną pusę. Keikiame moteriškę iš info centro - akivaizdu, ji pati niekada nėra ėjusi šia trasa. Priešais žalią pievą atsiveria vaizdas į fiordą ir septynių gijų krioklį. Mes čia vieni. Su mumis ir vėl kalbasi gamta. Pamirštame nuovargį ir einame arčiau krašto. Žemyn dar kokie keli šimtai metrų skardžio – apie žvejyba tik pasvajok :) Ši ferma buvo viena didžiausių ir našiausių Geirangerio apylinkėse. Joje kadaise augo apie 80 avių, karvės ir net vienas arklys: kur čia šitiek gyvulių tilpo?. Įdomus momentas: nors į fermą iš priplaukusių laivų būdavo galima patekti specialiomis kopėčiomis, to beveik niekada nepavykdavo padaryti mokesčių rinkėjams – kopėčios būdavo tiesiog pakeliamos aukštyn. Fermos šeimininkai su visais augintiniais buvo iškeldinti 1916 metais, nuogastaujant, kad skardis, ant kurio ji įsikūrusi, gali tiesiog nudardėti žemyn. Kaip žinia, skardis vis dar vietoje. Laužavietėje kuriame laužą – ne todėl, kad šalta (per žygį kaip tik gerokai įšilome),o kad būtų galima išdžiovinti sudrėkusius viršutinius drabužius (gerokai per šiltai apsirengėme). Pietaujame tiesiai prieš Septynias seseris – skanesnių sumuštinių ir arbatos dar neragavome. Apačioje, vaiskiai mėlyname vandenyje, plauko mažesni ir didesni laivai, o kalnų viršūnėse puikuojasi sniegas. Antrą kartą kelionėje pagalvoju, kad Norvegija labai tiktų meditacijoms – atsisėdi sau pievoje ar ant skardžio, žvelgi į tolį ir ieškai savojo dzen. Aplink ramu, oras gaivus,o vaizdai daug daugiau nei įkvepiantys.
Geirangerio fiordas ir jo kraštovaizdis 2005 m. įtrauktas į UNESCO sąrašą. Nenuostabu, kodėl!
Žemai kabantys debesys virš nebegyvenamų namų vis kesinasi paglostyti stogų žolę
Tačiau savųjų dzen ilgai ieškoti negalime. Juk vien tik į priekį sugaišome tiek, kiek, neva, turėjome sugaišti į abi puses. Niekas nerodo didelio entuziazmo grįžti – ir dėl to, kad laukia nelengvas ir tolimas kelias atgal, ir todėl, kad čia labai gražu. Mojame žmonėms, plaukiantiems keltu apačioje, tačiau vargu ar mus kas mato. Tada įkrentame į pievą fotosesijai ir sukamės. Dar kartą žvilgtelim į savo delionę iš viršaus. Vis tik nukakti iki čia tikrai vertėjo. Kelią jau pažįstame, tad kiek lengviau – visus 5 km atgal įveikiame per tris valandas. Artėjant prie finišo ima kristi migla. Kojose jaučiasi nuovargis. Ryt tikrai nepaeisiu.

Atokvėpis sukritus į žalią pievą
Štai taip svajonės dedant dėliones virsta realybe - mes ką tik buvome ten apačioje

2012 m. liepos 26 d., ketvirtadienis

III dalis. Norvegija. Pažintis su fiordais prasideda

Po žiemos juk visada ateina pavasaris. Palikę už nugarų Trolių kelią, pasidžiaugę sniegu (jo čia tiek, kiek Lietuvoje seniai bebuvo) skubame ieškoti pavasario. Jis kalnų slėniuose apačioje. Kelios valandos kelio ir mes jau uostome lubinus ir pietaujame žalioje pievoje prie sraunios kalnų upės. Jų čia, kaip ir krioklių, gausu. Vanduo krištolinis ir geliantis. Šios dienos tikslas – gražiausiu tituluojamas Geirangerio fiordas. Kas yra "fiordas" vis diskutuojame su kolegomis keliauninkais - kalnai, vanduo tarp jų? Informacinis stendas mums padeda: fiordas susiformuoja ledynui traukiantis - tai ledo "išraustas"slėnis, paprastai siauras ir užtvindytas druskingu vandeniu. Dažniausiai fiordai būna raidės "U" formos su labai stačiais kraštais,o vandens gylis čia gali siekti ir daugiau nei vieną kilometrą. Pagaunu save mąstant, kaip atrodo tas fiordas? Laukti liko nedaug.

Mažas kaimelis pakeliui link Geirangerio
Įkritau į pienių pievą
Ar esate kada matę tokio žalumo žolę?
Niekaip negalėjau apsispręsti, ar lubinas puošia fone stūksantį kalną, ar atvirkščiai. Kaip bebūtų, jie tobulai dera tarpusavyje
Pakeliui stojame ne vieną kartą – pasigrožėti kalnais, krokliu, dar vienu krokliu, upe, pieva... Jei būtų buvusi mano valia, būtume stoję dar dažniau, nes už kiekvieno posūkio atsiveriantis vaizdas atrodo pats pačiausias ir vertas įamžinimo. Kelio ženklai mums primena, kad „kelių“ odisėja dar nebaigta – priekyje mūsų laukia Erelių kelias. Tiesių kelių Norvegijoje net neieškokite - prie staigių 180 laipsnių posūkių priprantama (už vairuotojus nekalbu, jiems, ko gero, ne visada buvo smagu). Norvegijoje smagu keliauti dar ir todėl, kad visi ženklai tvarkingi, apie kiekvieną stovėjimo ar apžvalgos aikštelę esi įspėjamas iš anksto. Infrastruktūra irgi superinė – stalai su suoliukais, informacinės lentos, padorūs WC. 

Pakeliui sutinkame itin galingą krioklį. Jų čia tiek daug, kad, deja, visų pavadinimų tiesiog neįmanoma prisiminti 
Tokiu keltu keliamės link Geirangerio. 153 kronos už automobilį ir 4 keleivius
Geirangeris jau netoli – link jo veda 7 km besidriekiantis minėtas Erelių kelias. Prieš leidžiantis žemyn sustojame apžvalgos aikštelėje. Čia sutinkame pirmą turistinį autobusą. Žinoma, iš jo pabyra koks trisdešimt japonų. Jie taip greitai aplimpa visą apžvalgos aikštelę, kad mes net nespėjame susivokti, juo labiau nusifotografuoti. Aplink ima spragsėti visokie „i“ dalykai – i-phone‘ai, i-pad‘ai. Bendra nuotrauka ir jie lygiai taip pat greitai suguža atgal į savo autobusą. Lengviau atsikvepiame – dabar mūsų eilė užfiksuoti kelis kadrus su apačioje matomu fiordu ir jo vandenyse dreifuojančiais kruiziniais laivais. Štai taip atrodo tas fiordas. Didingas. Ramus. Mistiškas.

Dairomės nuo apžvalgos aikštelės. Apačioje Geirangerio vandenys ir mažas miestelis. Pats fiordas yra 15 km ilgio
Akies krašteliu pamatome žymųjį Septynių seserų krioklį, kuriuo teko džiaugsmas grožėtis iš kur kas arčiau (apie jį skaitykite kitame įraše)
Žvelgi į tolį, o prieš akis dar vienas vaizdas, atimantis žadą. Vakarėja. Mūsų laukia kempinge, reiktų paskubėti. Norvegai nepersidirba – atvykus į kempingą 7 val. vakare ar vėliau jo registratūroje jau gali nieko neberasti. Pasiseka, jei nurodytas telefonas. O jei dar juo kažkas atsiliepia – esi laimės kūdikis. Žvelgdami į prie fiordo prilipusį miestelį spėliojame, kur stovi mūsų hytė (namukas). Iš nuotraukų internete matėme, kad ji turėtų būti ant kalvos, o nuo jos terasos turėtų atsiverti 5 žvaigždučių vertas vaizdas tiesiai į fiordą. Leidžiamės žemyn. Visų gurgiantys pilvai svajoja apie lietuviškus grikius.

Dvi dienas gerėjomės tokiu vaizdu nuo terasos. Smilgos į kadrą papuolė del įdomumo :)
Kempingai Norvegijoje tikrai geri. Namukuose galima rasti visokių būtiniausių rakandų - nuo šluotos, kuri pravers prieš išsikraustymą (jei nenorite mokėti tvarkymo mokesčio, nepatingėkite minimaliai apsikuopti) iki puodų, šakučių, šaukštų ir, žinoma, elektrinių šildytuvų (jie birželio mėnesį dar labai praverčia). Taigi, sukirtę sočią lietuvišką vakarienę, nutariame dar šiek tiek apsižvalgyti po apylinkes - juk baltosios naktys, juoda tamsa neužklups. Lankstinuke įskaitome, kad visai netoli nuo Geirangerio, 1,5 km aukštyje stūkso Dalsnibos viršukalnė. Rašoma, kad net ir vasarą ji dažnai būna padengta sniegu. Net neabejojame, kad jo ten rasime, tik net nenumanėme, kad šitiek. Dar rašoma, kad nuo viršuje esančios aikštelės giedrą dieną atsiveria pasakiška panorama. Šiandien debesuota. Net nesvajojame. Bet kaip nenuvažiavus, kai esame vos už 21 kilometro. Važiuojam! Kuo aukščiau, tuo vėsiau. Sniego sienos didėja. Rūkas maišosi su debesimis. Galvojame, kad bus uždaryta. Priekyje ženklas - "Dalsniba open". Pasisekė. Sumokame 100 kronų už įvažiavimą, nors ir suprantame, kad užkilę nieko nepamatysime. Kelias aukštyn vingiuotas ir siauras, o rūkas toks tirštas, kad keliolika metrų ir viskas, nieko nematyti. Prasilenkiame su automobiliu - sėkmingai. Dar šalčiau. Gerai, kad po ranka karštos arbatos termosai. Lipame iš automobilio įsiamžinti. Jausmas nenusakomas. Saulėtą panoramą pamatysime kitą kartą. Rūkas...

Apleisti namukai taip susilieja su peizažu, kad iš pat pradžių jų net nepastebi
Geirangerio apylinkės
Posūkis į Dalsnibą viršūnę. Matote savadarbį ženklą, atremtą į sniegą prie jo? Ant jo ir buvo užrašyta, kad viršukalnė atidaryta :)
Kelias į viršukalnę. Įspūdis neišdildomas
Va tiek va sniego



2012 m. liepos 25 d., trečiadienis

II dalis. Norvegija: vingiuotais Atlanto ir Trolių keliais

Pažintis su Norvegija prasideda nuo Atlanto kelio, kuris sužavi mus, bet ne mūsų pinigines. Tenka sumokėti už vieną kelio atkarpą, už tunelį... štai taip paprastai kelių šimtų kronų kišenėje jau nebėra. Atlanto kelią sudaro 8 tiltai, vingiuojantys ir staigiai kylantys aukštyn, kad nuožmios Atlanto bangos, kurių tądien nebuvo nė kvapo, nesiektų jais keliaujančių. Sustoję apžvalgos aikštelėse pro žiūrionus įnirtingai dairomės banginių (sako, laimingą dieną čia juos galima išvysti), bandome įžiūrėti vietinių žvejų laimikius (pastarieji žvejoja čia pat nuo tų pačių salas jungiančių tiltų), galinėjamės su Atlanto vėjais ir nuotraukose fiksuojame akmens ir mėlyno vandens draugystę. Šis kelias, atidarytas tik 1989 metais, dažnai patenka į gražiausių Europos kelių top‘us. Ar tai tiesa? Siūlau nuvykti ir patiems nuspręsti. 
Gyvenantiems čia tenka susidraugauti su stipriais vėjais ir nuožmiomis Atlanto vandenyno bangomis. Pastarųjų tądien nepamatėme
Vienas iš 8 tiltų - beveik linksmieji kalneliai
Skurdi gamta: žemaūgiai medžiai, sąmanos ir vėjų nuglūdintos uolos
Toliau važiuojame link kito kelio – dar įspūdingesnio ir vieno pavojingiausių ne tik Norvegijoje. Skubame pas trolius. Pasak legendos šalia Trolių kelio kasnakt būriuojasi troliai, tačiau, vos patekėjus saulei, jie virsta akmenimis. O jų čia netrūksta: mūsų Puntukas šalia čia gulinčių atrodytų tikrai ne taip įspūdingai. Žvalgomės į viršų, kokį nuotykį netrukus patirsime. Daugiau kaip 800 metrų aukštyn, 11 staigių posūkių, vietomis galvoje netelpa, kaip reiktų su kitu automobiliu prasilenkt. Kelio danga lyg vakar nutiesta, nors pats kelias atidarytas dar 1936 metais. Štai taip vieno karaliaus užgaida šiandien į Norvegiją pritraukia tūkstančius turistų. Dar kartą pasidžiaugiame, kad keliaujame birželio pradžioje. Automobilių nedaug, autobusų – nė vieno. Startas. 

Štai tokiuose nameliuose, norvegų vadinamose hytėmis, gyvename kelionės metu. Žolė ant stogo - puiki eksterjero detalė
Žvilgsnis į Trolių kelią iš apačios. Kalnų viršūnės skendi debesyse
Pirmieji posūkiai – pirmieji šiurpuliukai kūnu. Pusiaukelėje minimalus išplatėjimas – stojame, kad pažvelgtume į žemiau plytintį Valdalo slėnį ir pajustume čia pat putojančio Stigfosen kroklio vėsą. Debesys leidžiasi vis žemiau. Dar keli posūkiai aukštyn ir juos jau liečiame rankomis. Temperatūra nukrinta – nenuostabu, nes čia pilna... sniego! Vaizdai kaip iš to filmuko “Ežiukas rūke” – keli metrai ir toliau nieko nematyti. Staiga kelias tampa tarsi labirintu. Jo šonuose stūkso kelių metrų sniego sienos. Suprantame, kad mums pasisekė: Trolių kelias iki ankstyvo pavasario būna uždarytas būtent dėl oro sąlygų – galėjome čia ir nepatekti. 

Prasilenkėme vos su keliomis mašinomis. Įdomu, kas čia darosi pačiame sezono įkarštyje?
Žaliuojantis Valdalo slėnis
Italai ir Norvegijoje italai

























Pačioje viršūnėje birželio viduryje galima rasti kelis metrus sniego
 Kas keliauja vėliau, vasarą, gali čia apsižvalgyti atidžiau – informacinės lentos pasakoja apie lengvas ir sudėtingesnes trasas pėstiesiems. Per sniegą klamoti nesiruošiame, tad leidžiamės į apžvagos aikštelę, pakibusę virš Trolių kelio. Giedrą dieną vaizdas būtų kaip iš atviruko, tačiau dabar jis mistiškas ir, ko gero, dar labiau kerintis: lyg debesys ir rūkas kesintųsi viską uždengti nematomu šydu. Turistų nedaug. Palaima - jokio žmonių šurmulio ir bruzdesio. Gali girdėti gamtos kalbą. Žiūrime ir klausomės. O tada sniego tuneliais keliaujame tolyn.

Trolių kelio apžvalgos aikštelė. Mistiškas rūkas tik dar labiau sustiprina emocijas
Tokiu keliu teko važiuoti pirmą kartą. Nepamirškite, kad fotografuota birželį :)





2012 m. liepos 24 d., antradienis

I dalis. Norvegija: pakeliui pas Trolius

Norvegijoje pavasaris ateina birželį. Slėnių pievuose linguoja pienės, žiedus rausvai ir melsvai dažo pirmieji lubinai. Žolė po žiemos tokia vaiskiai žalia, kad kartais sunku nuo jos atitraukti akis. Tik kalnų viršūnėse baluojantis sniegas primena, kad visai neseniai čia karaliavo žiema. Bet apie viską nuo pradžių...

Iš Lietvos išvykome lydimi kaitrios birželio 9-osios saulės: termometras perkopė 19 laipsnių ribą. Tačiau žinojome, keliaujame į šiaurę, todėl apie tokią šilumą neverta ir svajoti. Birželį Norvegijoje pravers ne tik termosas, bet ir šiltesnė skara bei... pirštinės. 

Kelionė keltu iš Rygos į Stokholma neprailgo – Baltijos jūra buvo rami, palepino ir gražiu saulėlydžiu (pirmasis matytas atviroje jūroje). Kitą rytą nuo denio pasitiko atviruko verti vaizdai: 10 aukštų keltas laviravo tarp dešimčių Švedijos teritorijai priklausančių salelių. Mūsiškis tądien prasilenkė dar bent su keturiais jūrų vikingais. Vaizdas neįtikėtinas – du laivai, dešimt ar dvidešimt kartų didesni nei salose stovintys mediniai namai, lengvai ir grakščiai skrodžia vandenį link savų uostų. Jie lyg čia buvę. 

Saulės šokis Baltijos jūros vėsoje
Švedijos krantai, aplipdyti medinėmis vilomis ir mažais uostais
Grakštūs tie laineriai
Švedijos sostinė lieka už nugaros – šį kartą ši šalis tik tarpinė stotolė link mūsų tikslo, todėl jos tankiais miškais ir akmeningais laukais daugiausia grožėjomės pro automobilio langus. Beje, vairuotojams Švedija – vienas malonumas: keliai aukščiausios kokybės, ir nors peizažas ilgainiui tampa gana monotoniškas, važiuoti galima pasišvilpaujant. Artėjant link trolių žemės saulė lyg tyčia ėmė ir pasislėpė. O ir keliai staiga tapo ne tokie komfortiški. Vis tik besikeičiantis peizažas nustumia tokius dalykus į antrą eilę: rodos, visi arčiau langų prilimpame. Akys užkliūna už pirmųjų snieguotų viršūnių, gėlėmis pražydusių slėnių ir juose išsibarsčiusių medinių namų, besiganančių avių ir neaprėpiamo aukščio.

Norvegija pakeri gamtos didybe ir ramybe
Žiedų ir sniego kontrastai sustiprina gamtos grožį
Birželio mėnesį Norvegijoje prasideda baltosios naktys. Iki to laiko, pasirodo, gerai nežinojome, kas tai. Įsivaizduokite, pirmą nakties jautiesi taip tarsi būtų geriausiu atveju septynios vakaro. Keliauninkams tokios naktys labai į naudą – atrodo, kad paroje atsirado daugiau valandų. O jų čia reikia, ir daug - kad viską spėtum pamatyti ir užfiksuoti. Apsistojame pirmai nakvynei Sunndalsora miestelyje. Stebimės, kam degti gatvėse šviesas, kai taip šviesu. Mūsų kempingo namelis įsitaisęs kalnų apsuptyje šalia didelės pienių pievos. Girdime šniokšiančią kalnų upę tarsi lopšinę. Miegoti einame tik gerokai po 2 valandos aklinai užsitraukę užuolaidas.

Miegantis Sunndalsora miestelis. Maždaug 1 val. nakties

Pienių laukas baltųjų naktų gaivoje

Laukite tęsinio

O ką jums reiškia kelionės?

Sveiki, keliautojai,


Ar nepamiršote, kaip smagu planuoti naują kelionę?
Ar prisimenate tą virpulį, kuris kutena kraunantis lagaminus?
Ar ir jums krepšyje svarbiausia fotoaparatas, pieštukas ir popierius, o geriausia - kompiuteris?


Tuomet mums pakeliui!



migla