2014 m. kovo 23 d., sekmadienis

Patarimai keliaujantiems į Indoneziją (II)

Išbandykite.  
*Gili Air - rojus paviršinio ir giluminio nardymo gerbėjams. Čia įsikūrusios ištisos nardytojų mokyklos, kurios žada tave išmokyti nardyti greičiau nei per savaitę. Tačiau ir su paprasta kauke bei vamzdeliu galima pasigrožėti koraliniais rifais ir spalvotomis žuvytėmis tiek prie pat salos krantų, tiek ir plaukiant ekskursija toliau nuo jos. Jei pasiseks, pamatysite ir vėžlius, kurie auginami Gili Meno saloje ir vėliau paleidžiami į laisvę. 
*Javoje, jei tik turėsite laiko, nueikite į pusdienį trunkančius gaminimo kursus, kur vietinė virėja jus išmokys pasigaminti kelis indonezietškus patiekalus. Smagu, nes tada ir draugams galima tikras autentiškas lauktuves parvežti - surengti egzotišką vakarienę indonezietiškai. Patikėkite, visiems labai patiks. Rekomenduoju kursus, kuriuos Džogdžoj rengia "Via via" kavinė.

Nemokėkite. 
* Jei nutarsite lipti į Ijen ugnikalnį (naktį ar dieną), prie jūsų prisigretins vietiniai ir prisistatys gidais, kurie čia esą privalomi. Tiesa ta, kad gidų čia nereikia. Taip darbininkai ir kiti mėgina uždarbiauti. Tiesa, jei norite su jais nusifotografuoti, galioja nerašyta taisyklė už tai jiems sumokėti kelis tūkstančius rupijų arba cigaretėmis. Prie mūsų buvo priėjęs toks vienas "gidas" ir prašė 150 tūkst. pinigų, jeigu norime nusileisti į unikalnio kraterį pasižiūrėti, kaip kasama siera. Atsisakėme ir vėliau nusileidome ten savarankiškai be jokio užmokesčio, kaip ir daugelis. Tiesa, "gidui" pavyko rasti kitas aukas.
* Pasižiūrėti Bromo-Semeru panoramos galima ir už dyką. Vos 1,5 val. pasivaikščiojimas nakties tamsoje (ryte, manau, ir dar greičiau) ir pasieksite pirmą apžvalgos aikštelę. Vietiniai tikrai nurodys kelią. Lygiai taip pat galima be jokio mokesčio nusileisti į Smėlio jūrą ir užsiropšti ant Bromo keteros, tereikia kiek geriau pamankštintų kojų. Žinoma, jei norite, viešbutyje užsisakykite ekskursiją džipu, kuris jus nuveš visur, tačiau tam reikės pakloti apie 100-150 tūkst. rupijų vienam. Ir - didžiausias minusas - visur turėsite ligi vienos tiksliai suskaičiuotas minutes, kie jų galite vienur ar kitur praleisti.

Paragaukite. Siūlyti įprastų patiekalų - nasi goreng, mie goreng, ayam goreng neketinu. Jų ir taip neišvengsite. Indonezijos virtuvė labai turtinga, ypač gatvėse, tačiau ne visko drįsom paragauti. Keletas rekomendacijų:
* Mano jau išgirtas Olah-olah vištienos ir daržovių troškinys su šviežiu kokoso pienu, kurį rasite Gili Air.
* Murtabak (martabak) - Javoje itin populiarus gatvės maistas. Tai aliejuje kepamas plonos tešlos blynas, kuris yra įdaromas kiaušiniu ir šviežiais laiškiniais svogūnais. Jis susluoksniuojamas į kvadratą ir apskrudęs patiekiamas vienas ar su keliais padažais.
* Terang Bulan - dar vienas Javos skanėstas, kepamas gatvėse. Tai saldus pyragas, gardinamas šokoladu, riešutais ir kietuoju sūriu. Kaloringas ir be galo saldus, skanus ir šiltas, ir  atvėsęs. Angliškai jį vadina full moon.
*  Kepiting - tai porcija krabų, kurie patiekiami su aštriu, austrių ar kitokiu padažu. Tiesa, krabų žnyples reikės patiems išdoroti - sotumas ateina, ko gero, būtent dėl to, kad tenka ilgai pavargti.

Parvežkite. Manau dažniausios lauktuvės iš Indonezijos yra susijusios arba su virtuve, arba su batika. Virtuvei draugams galite parvežti saldaus sojų padažo, palmių cukraus, jau paruoštus prieskonių mišinius garsiajam nasi goreng, krupuk - vietinius čipsus, daromus iš įvairių šakninių daržovių ar specialiai gaminamo krevečių sūrimo, koncentruotą kokosų pieną ir t.t. O batikos margumas tinka ne tik moterims, bet ir vyrams - pasirinkimas visam garderobui ir namų puošybai. Tik neskubėkite, apsidairykite, ir tikrai nepirkite ant kiekvieno kampo sutinkamų dalykų. Autentika ir kokybė slepiasi ir kainuoja daugiau. 

Na, o man, geriausia lauktuvė yra žemdirbio bambukinė kepurė, kurią dėvi ryžių laukuose dirbantys žmonės. Ji panaši kaip Vietname. Rasite mažesnių miestų turguose. Tik vežant namo tenka labai saugoti.

Išmokite. Kelis žodžius vietine kalba nešiotis kišenėje visada praverčia.
Labas rytas - selamat Pagi
Laba diena - selamat siang
Ačiū - terima kasih
Vištiena - ayam
Žuvis - ikan
Kiauliena - babi (valgoma Balio saloje)
Ryžiai - nasi
Makaronai - mie
Kas tai? - Apa ini?
Kiek kainuoja? - Berapa harganya?
Ne, ačiū - Tidak, terima kasih
Karštas vanduo - air panas (pravers, jei norite duše karšto vandens, nes tai Indonezijoje prabanga ir kelia vietiniams juoką, juk ir taip žvėriškai karšta).




Smagios ir saugios kelionės!

Patarimai keliaujantiems į Indoneziją (I)

Visada turime du pasirinkimus - planuoti kelionę patys arba pasitikėti kelionių agentūromis. Pastarasis variantas žada atostogas be jokių rūpesčių, tik piniginę reikia atverti plačiau. Tuo tarpu planuoti visą kelionę - nuo lėktuvo bilietų, datų, maršruto ir t.t. - patiems yra didelis darbas, ypač keliaujant į tokias tolimas šalis kaip Indonezija. Tačiau tai leidžia ne tik sutaupyti, bet ir keliauti savo svajonių maršrutu ir būti nuo nieko nepriklausomu keliautoju. Tikiuosi, keli papildomi patarimai, atsiradę interneto platybėse, bus naudingi naujiems Indonezijos suviliotiems keliautojams.

Trukmė. Mes keliavome maršrutu Gili Air-Balis-Java. Viso su kelionėmis iš Europos ir atgal sugaišome 24 dienas. Gili Air ilsėjomės 6, Balyje praleidome tik 3 dienas, Javai atiteko didžioji mūsų laiko dalis - 11 dienų. Šiaip Gili Air, manau, užtektų ir 3 ramių dienų, nebent mėgaujatės medumi :) Savo kelionėje akių išdegę nelėkėme, tačiau, turint ir dar daugiau laiko, tikiu, Balis ir Java gali pasiūlyti daug daugiau. Jei turite mažiau laiko, tokiu atveju, manau, reikia apsistoti arba tik prie Balio-Gili Air, arba tik ties Java.

Kelionės laikas. Indonezijoje sezonai yra du - sausasis ir liūčių, tačiau vietiniai sako, kad dabar viskas taip susimaišė, kad lyja tada, kai neturi, ir atvirkščiai. Geriausias laikas lankytis šioje salų valstybėje yra balandžio-spalio mėnesiai, kai liūčių tikimybė kur kas mažesnė. Daugiausia turistų čia atvyksta Ramadano (liepos 9 d.- rugpjūčio 9 d.) pabaigoje. Mes lankėmės Ramadano metu, tačiau nesusidūrėme su jokiais trikdžiais ar nepatogumais.

Vizos. Europiečiams, atskridusiems į Indoneziją, reikalinga viza, kurią čia pat oro uostuose įklijuoja į pasą. Vizos kaina - 25 JAV doleriai žmogui (kaip patogu, juk vietinės valiutos atvykeliai dar neturi). Tiesa, dolerių kupiūros negali būti senesnės negu 1997 metų, antraip doleriais atsiskaityti nepavyks. Mums taip nutiko, kad kišenėje gulėjusios 1991 metų kupiūros netiko. Ačiū dievui, prie kasų radome veikiantį bankomatą ir sumokėjome rupijomis. Beje, oro uostuose yra ir kitų mokesčių, kuriuos turistai privalo sumokėti - už kiekvieną vidinį skrydį, už kiekvieną tarptautinį skrydį. Čia jau priimamos tik rupijos, todėl svarbu pasirūpinti iš anksto. Pavyzdžiui, išvykdami iš Indonezijos (skridome namo per Kvala Lumpūrą) turėjome atseikėti po 100 tūkst. rūpijų vienam žmogui. Taigi, neišleiskite visko iki cento paskutinę kelionės dieną - antraip oro uoste ir vėl turėsite grynintis pinigų mokesčiams.

Pinigai. Indonezijoje reikia priprasti prie kainų, kurios skaičiuojamos tūkstančiais. Taigi bankomatuose pinigus tenka grynintis milijonais. Atkreipkite dėmesį, kokią "Visa" ar "MasterCard" kortelę priima bankomatas. Ant jų taip pat rašoma, kokiomis kupiūromis ir kokią maksimalią sumą išduoda. Kadangi už kiekvieną gryninimąsi tenka sumokėti lietuviškam bankui, norisi vienu kartu pasiimti didžiausią leistiną sumą. Kiek teko matyti ir naudotis, ji yra 2,5 mln. rupijų. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, apie kokius pinigus mes čia kalbame, apie 3700 vietinių rupijų yra maždaug 1 litas. Balyje ir didesniuose Javos miestuose taip pat galima atsiskaityti mokėjimo kortele.

Kainos. Paprastesnėje kavinėje vienas patiekalas vidutiniškai kainuoja apie 20 tūkst., į turistus orientuotoje - nuo 35 tūkst.  rupijų. Pigiausia pavalgyti, žinoma, galima gatvės warunguose, kur maistas kainuoja nuo kelių tūkst. rupijų. Pavyzdžiui, parduodama skrudinta vištiena kainuoja 4 tūkst., nasi goreng - apie 5 tūkst. Už Coca-Cola parduotuvėje mokėsite apie 8-10 tūkst., už importinį alų - apie 25-30 tūkst., McDonald's (tokį vieną radome tik Džogdžoje) ledai atsieina apie 9 tūkst. rupijų. Brangiausia, už ką tenka mokėti - tai bilietai į lankytinas vietas (nuo 75 iki 185 tūkst.) ir, žinoma, stogas virš galvos (nuo 115 iki 250 tūkst). Diena su automobiliu ir vairuotoju atsieina maždaug 400-500 tūkst. pinigų. Žinoma, visada galima viską rasti pigiau ir brangiau - kiekvienam pagal poreikius.

Transportas. Indonezijoje niekas nevaikšto pėsčias. Gatvėse pilna senų autobusų, apynaujų ir vos krutančių automobilių, begalinį triukšmą skleidžiančių motorolerių ir motociklų. Eismas yra gana chaotiškas, labai intensyvus, todėl patiems čia keliauti sudėtinga (Balyje nebent verta nuomotis motororelį). Vis tik išeitis yra - automobilio su vairuotoju nuoma. Dėl tokių paslaugų galima susitarti iš anksto internetu arba esant šalyje. Vienai dienai ar kelioms - jokių problemų, tik reikia susiderėti maršrutą ir kainą. Tiesa, dėl didelio eismo ir kelių būklės arba vietovės specifikos (kalnų keliai vinguoti) apgaulinga apie kelionės trukmę spręsti tik iš atstumo. Todėl pasidomėkite, kiek valandų truksite vykdami iš taško A į tašką B. 200 km atstumas gali tapti pusės dienos kelione. Jei norisi sutaupyti, sėskite į vietinius autobusus. Komforto nerasite, bet už tai pakeliausite su vietiniais ir jų vištomis, pasiklausysite autobusų muzikantų, gal net galėsite persimesti keliais žodžiais su šalia sėdinčiu kaimynu. Tiesa, tvarkaraščius ir kainas čia rasti sunku, ypač jei miestas mažesnis, taigi bilieto kaina priklausys nuo bilietų pardavėjo godumo ir jūsų derybinių sugebėjimų. SVARBU: už autobuso bilietus mokėkite tik autobusui pajudėjus iš stoties

Manta.  Jei ketinate po Indoneziją pakeliauti, o ne viename kurorte gulėti, tuomet, tikėtina, kad daiktus krausitės ne į lagaminą, o turistinę kuprinę. Maniškė buvo nedidelė - 34 litrų, mano kompanjonas nešė vyrišką - 70 litrų. Optimalu, kad moterims (ne alpinistėms) kuprinė svertų apie 10 kg, vyrams (irgi ne alpinistams) apie 15 kg. Taigi dilema ir paprasta, ir sudėtinga (ypač moterims) - ką pasiimti, o ko ne. Indonezija turi ir puikių paplūdimių, ir aukštų ugnikalnių. Todėl, jei ketinate būti ir vienur, ir kitur, reikia vasaros ir šiltų drabužių, taip pat vėjo neperpučiamos striukės, pirštinių ir kepurės. Pastarieji aksesuarai labai pravers Javoje, jei lipsite paryčiais į Ijen ar Merapi ugnikalnius, taip pat pasižiūrėti Bromo-Semeru panoramos. Ugnikalnių vizitams pravers ir rimtesni batai, žibintuvėliai. Tiesa, nebūtina visur ropštis naktį, bet, patikėkit, tokiose vietose saulėtekiai - didžioji dalis kelionės įspūdžių.
 
Skiepai. Mes išsivertėme su vienais - nuo hepatito A. Tačiau net tokiu atveju visos kelionės metu mus lydėjo rankų dezinfekavimo skystis.

Ko neprireikė. Kadangi negyvenome visai pigiuose hosteliuose, o dažniau rinkomes svečių namus, kelionėje neprireikė miegmaišio.

Ko pritrūko. Kadangi savaitę ilsėjomės saulėtoje Gili Air, vėliau pritrūkome kremo nuo saulės. Neapsigaukite, nors saulė pasislėpusi už debesų, kelių kilometrų aukštyje ji dar kaitresnė. Pati patyriau, apniukusią dieną patingėjusi pasitepti kremu kojas.


2014 m. kovo 17 d., pirmadienis

Indonezijos suvilioti: iš pelenų prisikėlęs Borobuduras

Liepos 17 d. Apie vidurdienį pagaliau nusikabarojame nuo Merapi aukštumų (man asmeniškai lipti žemyn sunkiau, negu į viršų, nes didžiausias krūvis tenka keliams ir pėdoms). Kojos lengvai dreba net ir po valandos poilsio. Deja, daugiau dykinėti nėra kada - kelionės laikas sparčiai tirpsta, o dar yra kitų planų. Prašome vairuotojo mus išmesti pakeliui, nes į Džogdžą grįžti kol kas neketiname. Norime užmesti akį į dar vieną kultūrinį ir religinį Javos pasididžiavimą - Borobudurą. Vis tik, nusigavę iki reikiamo miestelio ir susiradę viešbutį palūžtame ir griūname miegoti - bemiegė naktis ir Merapio šturmas išsunkė visas jėgas.

Geros 5 val. miego ir dušas sugrąžina energiją ir primena, ko mes čia  atvykome - pamatyti didžiausios budistų šventyklos pasaulyje Borobuduro. IX amžiuje statyta ir šlovinta, vėliau, užklota ugnikalnių pelenais ir pamiršta net 800 metų, šiandien ji yra viena geriausiai išsilaikusių senųjų budistų šventovių. Piramidę primenantis Borobuduras sudarytas iš terasų, kurias puošia stupos - varpo formos skulptūros. Jose ir kitose šventyklos nišose medituoja Budos. Nenuostabu, jog tai UNESCO saugomas paveldas ir mes jį ketiname apžiūrėti savo akimis.
 
Liepos 18 d. Borobuduro šventykla gražiausia saulei brėkštant. Rausvas dangus, ryto šešėlių žaismas, mistiškas rūkas. Tačiau šiam atvirukui pamatyti yra dvi sąlygos: pirma - už tokį vaizdelį reikia atseikėti bene dvigubai daugiau negu už įprastą bilietą, kuris ir taip  kainuoja kosmiškai daug - vienam 190 tūkst. rupijų; antra - reikia giedros. Pirmą sąlygą esame pasirengę išpildyti, bet štai dėl antros su dangaus dievais susitarti nepavyksta. Iš vakaro dangus apsitraukia pilka skraiste ir kitą rytą debesys niekur neskuba. Ką gi, sunrise turo neperkame, ilgiau pamiegame ir prieš 6 ryto jau laukiame kasininkės prie įėjimo. Bilietas kišenėje, sarongas ant juosmens ir pirmyn.

Žvilgsnis į tolį iš Borobuduro ryto rūke
Priėjus šventyklą tikrai išsipučia akys - ji milžiniška. Pagal budistų tradiciją kelionę po ją reikia pradėti nuo žemiausiojo aukšto ir ratu kilti aukštyn - nuo žemiškų dalykų nušvitimo link. Įdomu tai, kad nuo šventyklos papėdės nematyti jos apačios ir atvikrščiai - kaip ir dvasinėje kelionėje, niekada nežinai, kas joje tavęs laukia. Tačiau mes budistų tradicijos nepaisome ir pirmiausia šauname į viršų - kol nėra daug žmonių, norisi spėti užfiksuoti gražiausius ir tyliausius kadrus. 
Borobuduro stupos vatiniame danguje
Apniukęs rytas šventykloje kuria ypatingą atmosferą: lengvas rūkas ir tolumoje šmėžuojantis Merapi ugnikalnis
Borobuduras įspūdingas architektūrinis statinys iš lavos akmens (jo reikėjo apie 55 tūkst. kŪbinių metrų arba 2 mln. atskirų akmens luitų). Žvelgiant iš paukščio skrydžio jis primena mandalą (gaila, nėra galimybės to pamatyti patiems). Šventyklą sudaro 9 aukštai - pirmieji 6 yra kvadrato formos, paskutiniai 3 - apskritimo. Įsivaizduokite, viena šventyklos kraštinė yra net 118 metrų ilgio. Daugiausia dėmesio šioje šventykloje sulaukia 72 milžiniškos stupos, esančios paskutiniuose trijuose aukštuose. Jose ant lotoso lapų sėdi Budos. Kadaise šventykloje iš viso buvo 504 Budos statulos. Deja, šiandien trūksta daugiau kaip 40, o likusiųjų didžioji dalis yra apgadintos arba be galvų, kurios buvo išgrobstytos. 

Tam, kad šiandien galime aplankyti Borobuduro šventyklą, ko gero, reikia dėkoti atsitiktinumui. Pelenų ir tankaus džiunglių miško paslepėta šventykla taip ir būtų nugarmėjusi užmarštin, tačiau 1814 metais, britų valdymo laikotarpiu, šventykla buvo netikėtai atrasta. Skirtos milžiniškos pajėgos ir finansavimas prikėlė Borobudurą naujam gyvenimui. Tiesa, vėliau šventykla buvo dar ne kartą restauruota, nes jai nuolat kenkia stiprūs lietūs, ugnikalnių išsiveržimai.

Šventyklos koridoriai sukasi aplink, jų sienas puošia ištisos akmens graviūros
Specialiai turistams atverta stupa, kad būtų galima atidžiau įsižiūrėti į joje sėdinčią Budą
Stupos tarsi bebalsiai varpai čia stovi jau bene 12 amžių

Kad įsivaizduotumėte kokio jos dydžio, palyginkite su manimi
O štai ir visa šventykla, niekaip netelpanti į kadrą. Jos prižiūrėtojai žaliais kombinezonais atrodo kaip nykštukai
Visų istorinių ir architektūrinių faktų bei paslapčių apie Borobudurą neįsiminiau, bet parsivežiau vieną legendą, kuria tiki ne tik budistų piligrimai, kasmet atkeliaujantys čia pasimelsti. Legenda byloja, kad viena Borobuduro stupa su Budos statula, sėdinčia lotoso poza, yra nepaprasta, nešanti laimę. Jei žmogus paliečia toje stupoje esančios Budos pėdą, jo sugalvotas noras būtinai išsipildo. Tačiau kuri iš 72 stupų, esančių Borobudure, yra būtent ta laimingoji - paslaptis. O juk būtent paslaptys ir skatina mus keliauti bei atrasti margą pasaulį, tiesa?