2015 m. spalio 3 d., šeštadienis

Prancūzija: akmeninių dramblių beieškant

Kiekvienoje kelionėje man būtina derinti miestą ir gamtą: pabuvus miesto šurmulyje, gera pabėgti į kokį mišką, kalną, pievas... O Normandijoje prie vandenyno. Vanduo mane visada traukė, o jūros ypatingai. Jų muša, bangų žaismas man kaip narkotikas. Galiu sėdėti ir tiesiog būti. Svarbu, kad ošia, svarbu, kad mėlynuoja.

Nors Normandijos miestuose ir miesteliuose nebuvo nuo ko pavargti - jie jaukūs, svetingi ir visai ramūs, bet prisiliesti prie gamtos taip pat labai norėjosi. Todėl vingiavome pakrante ir ieškojome laukinių paplūdymių, kur į vandenį žemyn sminga baltos uolos, kur savo straublius į vandenyną įsmeigę "akmeniniai drambliai". Taip dažnas vadina Etretat miesto apylinkėse esančias tris akmenines arkas. Mes tuo panašumu norėjome įsitikinti taip pat.

Normandijos pakrantė, skalaujama vandenyno, gana atšiauri. Bent jau man taip pasirodė. Žinoma, tokias emocijas sustiprina ir čia vykę Antrojo pasaulinio karo mūšiai (apie juos - kitame įraše). Tačiau ir pati gamta tokį įspūdi kuria. Aukštos uolos neleidžia lengvai pasiekti vandens. Pikti vėjai krantus kartais plaka su milžiniška jėga. Paplūdymiai dažniausiai akmenuoti. Oras per dieną gali bent kelis kartus pasikeisti (nors mums pasisekė ir lietaus negavome, tačiau dramatiškų debesų - pakankamai).



Vis tik tas atšiaurumas turi ir kitą pusę, kuri prikausto tavo žvilgsnį. Ant baltų uolienų driekiasi begalinės pievos. Jos tarsi linksmieji kalneliai vingiuoja tolyn. O nuo tų uolienų žvelgiant į horizontą jautiesi lyg stovėtum ant pasaulio krašto, už kurio nėra nieko tik vanduo. Mane tokie peizažai priverčia suvokti, kokia esu maža, kokie mes visi  esame maži prieš gamtą.




Etretat yra hot spot turistams. Tai nedidelis kurortinis miestelis, įsispraudęs tarp uolų, o jam populiarumą pelnė būtent gamtos čia suformuotas grožis. Sako, net Monet - peizažų virtuozas - čia ne kartą tapė ir sėmėsi įkvėpimo. Aš visai tuo nesistebiu. Jei vėjai tądien, kai lankėmės, būtų kiek šiltesni, mielai iki vėlumos būčiau stovėjus ir grožėjusis panorama.

Beje, apie tuos dramblius, straubliais gerančius vandenyno vandenį - ilgiau įsižiūrėjus juos tikrai pamatai. Įsitikinkite patys!











2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

Prancūzija: iš koto verčiantys Normandijos miestai

Rouen, Bayeux, Le Havre, Honfleur... Reikia gerokai pamankštinti liežuvį, kad pavyktų teisingai ištarti Normandijos miestų pavadinimus. Juk prancūziškai tikrai tariasi ne taip, kaip rašosi. Mano vyrui nosinė (tarsi pro nosį) žodžių tartis buvo neįveikiama ir jis greitai pasidavė, o aš vis gludinau ir gludinau tuos pavadinimus sau tarp lūpų. O bet tačiau, ne apie prancūzų kalbos subtilybes aš čia prisėdau  papasakoti, taigi grįžkime prie temos.

Taip jau yra, kad apie Normandijos miestus prieš kelionę neturėjau nė menkiausių žinių. Vis tik man, kaip keliautojai, pirmiausia svarbu vaizdas, atmosfera, emocija, nuotykiai, susiję su viena ar kita vieta, o ne žinojimas, kada kokia bažnyčia buvo pastatyta ir kiek karalių tas statybas finansavo.

Ir turiu pasakyti atvirai, vaizdai, ir atmosfera Normadijos miestuose mane visiškai apbstulbino. Nesu architektūros subtilybių žinovė. Nesu ir miestų istorijų ekspertė. Na bet kad tokia ta Prancūzija gali būti net nepagalvojau.

Ištisi charizmatiškų namų, puoštų mediniais balkiais, senamiesčiai. Švarios akmenimis grįstos gatvės. Langai, puošti langinėmis. Fantastišos bažnyžios. Iščiustytos parduotuvės su elegantiškomis vitrinomis...  Klausiate, tai kur čia problema? Štai ji - man visa ši dermė pasirodė iki negalėjimo neprancūziška! 

- Juk tokius  namus statė vokiečiai?!  

- Ei, tokį uostą turi Bergenas.

- Bet juk langinės - tai Italijos stilius!? 

- Pala pala...  

Pamačiusi tokias nuotraukas pirmiausia pati pagalvočiau apie Vokietiją ar Belgiją, bet ne apie Prancūziją. 




Visko gali būti, kad turiu kažkokią žinių spragą. Tebunie. Kartais kai mažiau žinai, mažiau tikietis, tada atradimo skonis ir džiaugsmas būna didesni. Matyt man šį kartą taip ir nutiko. Pliaškinau nuotraukas non stop. Koks skirtumas, kodėl čia tokius namus statė, kodėl juos taip gražiai dažė, kiek jiems šimtų metų ir kas juose gyvena. Man taip jie patiko: akys ieškojo kuo ryškesnių spalvų, kuo labiau sulinkusių sienų, kuo daugiau balkių vienoje konstrukcijoje, kuo keistesnių langinių ir durų skambučių. Pasirodo, Prancūzija būna ir tokia.






Na ir apie tuos kelionės nuotykius. Į vieną iš Normandijos pažibų - kurortinį Honfleur miestelį prie vandenyno - mes kaip tyčia užtaikėme atvažiuoti per ilgąjį savaitgalį. Atrodė, kad čia sugūžėjo mažiausiai pusė Paryžiaus. Kamštyje automagistralėje teko prastovėti 1,5 valandos (mano kaip šturmano kaltė, nes pražiopsojau reikiamą posūkį), vėliau sukti ratus beieškant laisvos vietos automobiliui kokius 7 kartus (vairuotojas jau buvo piktas).O apie vietą kavinėje iš Trip Advisor sąrašo buvo galima tik pasvajoti. Po velniais! Žmonių tiek, kiek mūsų lietuvių krepšininkų sutiktuvėse Rotušėje. O ir ko jiems čia visiems prireikė prie to vandenyno, kai vanduo ledinis?! Akivaizdu, prancūzai kaip skeriai čia sugūžėjo pavalgyti ir išgerti su gražiu vaizdu panosėjeMes, deja, valgėme ir gėrėme kiek pamenu McD kažkur pakeliui į kitą miestą. 





O štai Bayeux mieste stebėjome komedijos vertas gaudynes. Net neabejoju, kad visi yra matę prancūziškų filmų su aktoriumi Louis de Funès, kuriuose jis vaidina kvailą policijos komisarą. Taigi taigi, gal toks įvaizdis - ne iš piršto laužtas. Policijos mašina Bayeux gatvėmis vaikėsi kažkokį veikėją už vairo, kuris lakstė savo miniatiūriniu automobiliu kur tik norėjo ir kaip tik norėjo, maustydamas policijos ekipažą lyg geroje parodijoje. Gatvės praeiviai, o ir mes kartu su jais, net kelią policininkams rodėme, nes anie prie sankryžos niekaip neapsisprendė, kur sukti. Vėliau į pagalbą atvyko pastiprinimas - dar keli ekipažai. Akivaizdu, kad buvo sujudęs visas miestelis: sirenos kaukė, praeiviai į skersgatvius puolė, o maža mašina vis zujo ir zujo. Beje, tas veikėjas ir pro mane pralėkė. Ir ką jūs manot, už vairo žilagalvis vairuotojas sėdėjo. Ir kad keikėsi, kad grūmojo. Akivaizdu, greitu metu pasiduoti neketino. Juokėsi vietiniai, juokėmės ir mes. Vėliau su vyru dar ilgai spėliojome, kuo gi tas vyriškis galėjo prasikalsti. Mes versiją turime, o jūs? 














2015 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Prancūzija: legendinis Šventasis Mišelis ir brangiausia Coca-Cola

Keista, bet Prancūzija kažkodėl niekada nebuvo mano kelionių prioritetų sąraše. Tačiau šiemet, t. y. 2015 m. gegužę, aš ėmiau ir atsidūriau ten. Dabar net gerai neprisimenu, kaip Prancūzija papuolė į mano akiratį, tiesiog ėmiau ir baisiai užsinorėjau ją (ne Paryžių) aplankyti. Gal čia mano simpatijos kalbai - moku kelias melodingas frazes pati ir tuo labai džiaugiuosi. Gal svajonės pamatyti levandų laukus, nors vykau visai netinkamu laiku - per anksti. Kita vertus, o koks gi skirtumas - svarbu ne priežastys, o rezultatas, tiesa? Ir pirma jo dalis - tai pažintis su Normandija.

Legendinis Šventasis Mišelis ir brangiausia Coca-Cola

Yra Normandijos lygumose toks kalnas, apie kurį žino, ko  gero, visi. Manau, tai vienas iš labiausiai fotografuojamų kalnų Europoje. Bet tai iš tiesų ne kalno nuopelnas, o tų, kas ant to kalno dar XI a. pirmieji pastatė šventovę. Per šimtmečius paprasta bažnyčia virto milžinišku vienuolynu su begaline smaile bokšto viršuje, o akmenuotas kalno paviršius buvo užsėtas vietinių namukais. Dabar - tai kalnas-miestelis-vienuolynas viename. Ir kad maža nebūtų, tai tas kalnas dar ir sala, kurią vandenyno vanduo, valdomas Mėnulio, tai apsupa, tai vėl nuslūgsta. Tai - Le Mont Saint Michel.

Pamačiusi visą šitą 4 in 1 peizažą pati krykštavau kaip vaikas. Dar iš toli tas kalnas pasimato. Ir apima toks jausmas, tarsi jam čia visai ne vieta. Lygumose kalnas labiau panašėja į įsibrovėlį, svetimkūnį. Ir kad dar keisčiau viskas prieš akis būtų, aplink ganosi šimtai avių. Beje, tos avys tiesiai pro mūsų viešbutį (gyvenome ne pačioje saloje, o pakelėje stovinčiame viešbutyje) ryte į ganyklas buvo genamos, vakare - parginamos. Matyt dėl potvynių jos ganyklose nepaliekamos - juk avys ne patys protingiausi gyvūnai.
 


Saloje galima pasivaikščioti siauromis ir stačiomis gatvelėmis - čia jokio motorinio transporto ir daug laiptų, užsukti į iš tiesų įspūdingo dydžio vienuolyną (įėjimas kainuoja, bet tam tikru laiku vyksta nemokamos ekskursijos anglų kalba). O jei atvyksite potvynio metu, informacijos biure galite gauti tvarkaraštį ir savo akimis stebėti, kaip iš nežinia kur pamažu atslenka vandenyno vanduo. Yra ir ekskursijos, organizuojamos atoslūgių metu: guminiai batai ant kojų ir su gidu žygiuoji aplink salą drėgnu smėliu. Skaičiau, kad atsiranda ir savarankiškų drąsuolių, bet ne visiems pasiseka - galima ne tik šlapiame smėlyje užklimpti, bet ir priburbuliuoti staiga pakilus vandens lygiui.





Prancūzai sako, kad šis kalnas kasmet privilioja bent 3 mln. turistų iš viso pasaulio. Ir, mano nuomone, visai ne veltui. Apylinkės čia iš tiesų labai gražios, šalimai esantys kaimeliai maži ir tvarkingi. O gegužę dar ir tų turistų ne per daugiausia. Tik vėjai pučia žvarbūs. Ir kainos kandžiojasi. Patikėkite, jei sugalvosite pavalgyti Saint Michel salos miestelyje, teks plačiau atlapoti piniginę. Vien Coca Cola mažas buteliukas jums kainuos apie 5 eurus. Visos dienos automobilio parkingas - 12 eurų. Iki salos automobilių jau senokai nebeleidžia, bet nuo parkavimo aikštelės likusius kelis kilometrus iki jos nemokamai veža elektriniai autobusai.



Ir pabaigai, jei šalia Šventojo Mišelio ketinate praleisti kiek ilgiau nei vos keletą valandų, nuoširdžiai patariu, nepatingėkite pašniukštinėti aplinkui, nes ne tik pats kalnas vertas jūsų fotosesijos. Aplink galima rasti ir daugiau perliukų. Tokių kaip šie!










2015 m. kovo 13 d., penktadienis

Virti kiaušiniai, geizeriai, kaktusai be spyglių ir sniego kepurės - kas? Nuotykiai Čilėje!

Mes vis dar ilsimės San Pedro de Atacama miestelyje. Jis man kuo toliau, tuo labiau primena vesterno filmą. Ir kuo toliau, tuo labiau imu įprasti prie šilto ir lėto jo gyvenimo. Tačiau kalendoriuje suplanuotas pabėgimas – link vandenyno, link naujų kalnų ir ugnikalnių. Tam tereikia autobuso bilietų į Arikos (Arica) miestą. Perkame bilietus prieš gerą parą, tačiau gauname rinktis 1 iš 1 – arba sėdim galiorkoje prie WC, arba liekam nieko nepešę. Pasirinkimas nedžiugina, bet guodžia tai, kad autobusas naktinis – tai gal kaip nors atsilaikysim. Aš net pasiryžusi savo kvepalus aukoti šiam reikalui. Bet prieš tai dar turime išbandyti paskutinę Atakamos atrakciją.

Pusryčiams – netradicinės maudynės ir unikalūs kiaušiniai
Keliamės paryčiais, dar saulei nepatekėjus.  Iš kuprinių gilumų traukiame terminius rūbus, vėjo neperpučiamas striukes... Ar jau minėjau, kad Atakamos dykumoje naktį temperatūra gali būti ir su minuso ženklu? Gerai, kad Bolivijoje pirkta kepurė iš tikros alpakos vilnos. Autobusiukas pavėluoja, bet atvažiuoja. Mūsų vardai gidui tampa tikru išbandymu. Linksime, kad šitie patys esame ir veržiamės į vidų. Dar keli sustojimai ir išvažiuojame iš miestelio kalnų link. Kylame į 4,3 km aukštį. Ten plyti geizerių laukai!
El Tatio – karšta teritorija. Po ja susikaupusi galinga vulkaninė energija, tikrąja ta žodžio prasme užverdanti požeminius vandenis. Jie sukaupę visą galią šauna geizeriais į dangų net keletą metrų aukštyn. Ryte, kol dar juntamas šaltukas, aplink viskas garuoja, tarsi iš žemės kaminų rūktų dūmai. Po kojomis kunkuliuojančio vandens garsas primena, kad geriau žiūrėtum, kur dedi pėdą. 
– Dos minutos, – sako gidas.
Lygiai kas tiek laiko išsiveržia vienas iš 80 čia esančių geizerių (El Tatio yra trečia pagal dydį pasaulyje geizerių teritorija).  
– Veikia tarsi šveicariškas laikrodis, – pajuokauja jis ir staiga į viršų šauna vandens purslai.
Kitas fejerverkas – lygiai po dviejų minučių, skaičiavau!
Garų stulpai matomi tik paryčiais, kol dar oras neįšilęs. Jei taip virš žemės, kažin, kas darosi po ja?
Ir šalta, ir šilta. Ir gražu, ir baisu. Sunku įsivaizduoti, kas ten po žeme darosi, tačiau sieros kvapas šnervėse įtikina, kad geriau to nežinoti. Gidas kažką pasakoja apie tektonines plokštes po mūsų kojomis, magmos karštį ir nuolatinio slėgio spaudimą. Bet 6 ryto man tokia informacija per sudėtinga. O štai pusryčiai visai praverstų. Gidas ir tam pasiruošęs: ima iš automobilio žalius kiaušinius, sudeda į plastikinį maišelį su vandeniu ir merkia į vieną iš švelniai kunkuliuojančių vandens ertmių. Ta dam – po kelių minučių virti kiaušiniai jau ant stalo.
Čia netrukus į dangų šaus karšto vandens fontanas – geriau
už akmenėlių ribos nežengti.
Geizeriai gali kuriam laikui ir prisnūsti, bet niekada negali žinoti, kada iš tokio krateriuko ir vėl išsiverš.
Na ir paskutinis Atakamos iššūkis – maudynės karštose versmėse. Let it be. Šoku į maudimuką, tik kepurės nenusiimu. Basa lekiu per šaltus akmenis (velnias, pamiršau tapkes). Mano burnos išpūstas šiltas oras virsta baltų garų debesiu. Švelniai tariant, vėėėėsokaaaaa. Bet dar keli žingsniai ir aš vandenyje. Versmės 37-40 laipsnių karščio. Mano galva, galėtų būti ir karščiau. Kaip reikės vėliau šlapiai bėgti atgal ir persirengti, bijau ir pagalvoti!
 
Labas, Ramusis vandenyne!
Bet grįžkime prie naktinės kelionės autobusu į Arikos miestą. Važiuojame ekonomine klase, tad autobuso kėdė į jokią patogią lovą nesitransformuoja. O dar WC po nosimi. Ačiū likimui, kad naktį juo retas naudojosi. Ačiū ir mano ištikimam i-pod'ui – turiu tokios muzikos, kuri mane net ir nepatogiausiomis aplinkybėmis užmigdo.
Arikos mieste atsirandame visai paryčiais. Miestas dar miega. Nors pilvai gurgia, alkio kur numalšinti dar nėra. Laukti miesto šurmulio nutariame prie vandenyno. Eidami link jo įsitaisome ištikimą draugą – šlubčiojantį šunį. Jam matyt irgi norisi draugijos. Gaila, kad mūsų turimi sausainiai jam neįtinka, nors mes nuoširdžiai norime pasidalinti gardėsiu. Ramiojo vandenyno bangos smarkiai talžo krantą. O atrodo visai neseniai buvome kalnuose ties 4 km riba. Pagaliau galėsime pasigerėti klasikiniu saulėlydžiu. Ir paragauti šviežios žuvies. Ir pakvėpuoti jodu.  
Mega Čilės vėliava ant kalvos priešais Ramųjį vandenyną.
Reikia rimto vėjo, kad ji plevesuotų.
Saulės palydėjimas į tikrai Ramų(jį) vandenyną.
Pasitaikė įtarus pelikanas, vis žvilgčioja per sparną - matyt
nelabai mėgsta fotografuotis. Jų uoste visa kompanija, taikosi
į žvejų laimikį arba greičiau į tai, kas iš jo likę.
Arikos uostas ir jo kasdienybė. Už žvejų uosto plyti modernus terminalas,
kuriame švartuojasi krovininiai milžinai.
Nepasiekiamos snieguotos viršūnės

Arikos mieste visi malonūs, šypsosi, bet... angliškai nekalba. Net kelionių agentūroje vos vos susikalbame. Akivaizdu, turistų tokiu metu čia nedaug, o gal ir šiaip masiškai jie čia netraukia. Tačiau Arikos apylinkėse yra dėmesio vertų objektų. Taigi, žemumose neužsibūname ir vėl kylame į aukštumas.
Važiuojame į Laukos nacionalinį parką – Parque Nacional Lauca. Autobuse esame vienintėliai iš kito žemyno. Kai tenka prisistayti ir pasakyti, iš kur esame, autobusas nuščiuva. Apie vardų ištarimą net nesvajojame, o kur ta Lietuva niekas per daug ir neklausia – gana to, kad tai Europa. Gidas angliškai moka minimaliai, bet iš mandagumo nepamiršta mūsų, atklydusios ketveriukės, ir vis teiraujasi, ar mes „OK“?
Kelias vingiuoja tarsi gyvatė. Pačioje pradžioje autobusas dar pilnas gyvybės, tačiau kylant vis aukščiau jos mažėja. Matyti, kad ne visi šios dienos keliautojai pasirengę slėgio pasikeitimams. Gidas moko, kaip reikia kvėpuoti, ir visi kaip beždionės pratimus kartoja. Deja, netoliesia sėdinčiam rimto stoto vyrukui jie nepadeda. Gerai, kad mums tai jau praeityje. Kol vyksta kvėpamimo užsiėmimai, aš stebeilijuosi pro langą. Oras puikus – neveltui sakoma, kad Arikoje ir jos apylinkėse visada pavasaris.
– Stop stop stop, kokie kaktusai!, – tikiuosi, tyliai, sušunku. 
– Apvertus augalą aukštyn kojomis gausis kandeliabras, – apie cactus candelabro pavadinimo kilmę laužyta anglų kalba pasakoja gidas.

Sustojome vietinėje bendruomenėje pasidairyt – štai kokių lobių radome.

Miniatiūrinė bažnyčia senesnė už kaimelio gyventojus.

Spyglius beveik pametęs kaktusas kandeliabras.
Kylame toliau aukštyn. Netoliese sėdintis stambus virukas jau visai prastai atrodo. Čia pat dviejų įsimylėjelių vaikinukų porelė, nuolat čiauškanti ir kikenanti, ko tais irgi prislopo. Štai tau ir kilk į kalnus nė kiek nepasirengęs. Tikiuosi, kad extra atvejams gidas turi deguonies balionėlį. Bet ilgai gailėtis keliaujančių kartu netenka, nes prie lango ir vėl prikausto reginys. Tas, dėl kurio čia jau gerą pusdienį važiuojame.
 
Išlipame. Vėjuota, bet 4,5 km aukštyje kitaip ir nesitikim. Danguje ganosi balti debesys. Ežero vanduo tarsi rašalas. Neįprastos sąmanos. Ir kokios spalvos. Du ugnikalniai. Milžinai, siekiantys dangų (daugiau kaip 6 km aukštis). Su kepurėmis. Sniego. Atvimpa lūpos, išsiplečia akys. Spoksom ir tiek. Gražiau už gražu. Būnam. Čia ir dabar. Su savimi, su gamta. Gera. Kol gidas nepašaukia grįžti. Ate,Čile!
Nuolat besikeičiantis gamtovaizdis – tai smėlio laukai, tai išdegusių kaktusų vaizdai,
 tai žalios kalnų terasos. Tokia ta P. Amerika.
Vikūnijų šeimynėlė ganosi išskirtiniame peizaže – tolumoje Parinacota ir Pomerape ugnikalniai.

Chungará ežeras 4,5 km aukštyje. Tai bent, tiesa?