2013 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis

Indonezijos suvilioti: pažintis su Ijen žmonėmis

Liepos 10 diena. Tenka atsisveikinti su Baliu, bet mes nė kiek neliūdime. Pagaliau metas iš arčiau susipažinti su tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje (čia gyvena net 130 mln. žmonių), kurioje kunkuliuoja neįtikėtina gausybė - daugiau kaip 120 - ugnikalnių. Java sala.
 
Kelionė iš Balio, Lovinos miestelio, iki Javos trunka apie tris valandas. Pirmąsias dvi tenka praleisti dardant ne pirmos jaunystės autobusu: kondicionierius - tai atviros durys ir langai; jei rasite skylę autobuso grindyse, nieko tokio, matyt ji irgi prie oro cirkuliacijos prisideda; įšokę muzikantai gitara skrebina tikrai ne už dyką; beje, vištoms, o gal ir ne tik joms, autobusu važiuoti taip pat galima. Trečiąją valandą praleidžiame kelte, plaukiančiame iš Gilimanuk uosto (Balis) į Ketapang (Java). Nors atstumas nedidelis, keltas kaip vėžlys plaukia link Javos krantų. 

Pirmoji skaudi pamoka

Įdomu, o tam vyrukui ant nosies išaugo karpa?! Taip aš apiburnojau mus apgavusį vietinį spekuliantą, kurį sutikome Javos Banyuwangi miesto autobusų stotyje. Dabar jau žinome, jei vietinis gana gerai kalba angliškai ir įkyriai lenda į akis ką nors siūlydamas ar įtikinėdamas, yra 90 proc. sukčius arba spekuliantas. Žinoma, ir mes galėjome būti kiek atidesni, bet, matyt, taip apsidžiaugėme, kad pagaliau esame Javoje, jog užsimiršome. Trumpai drūtai, mus išduria ne tik dėl kainos, bet dar ir nuvažiuojame ne ten, kur mums reikia. Ačiū bent už tai, kad ne į priešingą pusę. O viskas vyksta taip. Atplaukę keltu į Javą šokame į bemo (tai tokia maža motorinė transporto priemonė, panaši į maršrutinius autobusiukus) ir lekiame į autobusų stotį. Joje stovi vienas autobusas, puspilnis keleivių - mes vieninteliai turistai. Mums dar nespėjus išsiropšti iš bemo prišoka vyriškis ir gana sklandžia anglų kalba teiraujasi, kur važiuosime. Į Bondowoso miestą. Vyriškis nušvinta kaip saulė. Pasirodo, kad mums be galo pasisekė, nes tas vienintelis autobusas, stovintis stotyje kaip tik ir važiuoja ten. Tiesiogiai. Iš karto išpyškinama ir kainą - 150 tūkst. rupijų dviems. Kažkur internete skaitėme, kad lyg nėra tiesioginių autobusį iš čia į Bondowoso, bet spekuliantas taip įtikinėja, jog pagalvojame, galbūt mūsų turima informacija jau pasenusi. Stotyje, žinoma, daugiau ko pasiteirauti nėra, apie tvarkaraščius ir bilietų kainas, kur nors aiškiai surašytus, galima tik pasvajoti. Taigi tenka derėtis su spekuliantu dėl kainos, kuri mums pasirodo per didelė. 100 tūkst. rupijų (apie 27 litai) dviems ir lipam į autobusą. Sveikinamės su jame sėdinčiais javiečiais, kurių didžioji dauguma tik tą vienintelį "hello" ir težino. Po kelių minučių prie mūsų prišoka mūsų spekuliantas, įteikia bilietus ir prašo susimokėti. Biliete aiškiai nurodyta, kur važiuosime - į Bondowoso. Už kokių penkių minučių vairuotojas užkuria variklį ir išrieda iš stoties. O tada salone pasirodo tikrasis bilietų pardavėjas, kuris visiems parduoda bilietus. Priėjęs prie mūsų jis pinigų nebeprašo, tik paima mūsų turimus bilietus ir į rankas įduoda tikruosius, kur pažymėta, jog važiuosime iki... Situbondo. Matyt gavo savo dalį iš ano spekulianto, kad toks patenkintas šypsosi. O štai mums šypsotis nesinori. Žinoma, Javoje yra daugiau gerų žmonių. Nusigavus iki Situbondo mums jaunas vaikinukas ne tik parodo, kuris autobusas važiuoja į Bondowoso, bet ir pasako tikslią bilieto kainą, kurią moka vietiniai. Tuomet už bilietus jau mokame tik pajudėjus autobusui (pamoką išmokome - bilietai Indonezijoje (bent jau Javoje) parduodami autobusui pajudėjus, o ne iš anksto) ir tiek, kiek priklauso. Gyveni ir mokaisi, tiesa?
 
Vietiniai autobusai
Nepaprastasis Kawah Ijen
 
Bondowoso miestas, kurį pasiekėme jau vakarėjant, baltųjų žmonių matęs nedaug. Tokią išvadą padarome, vos tik išlipę iš autobuso. Į mus spokso ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, žinoma, draugiškai :) Važiuojantys gatve net pristabdo, kad įsižiūrėtų geriau. Ko gero, mes du čia tampame įvykiu (nenustebčiau jei mūsų nuotraukų pilna Indonezijos Facebook'e). Net ir po to, išėję į miestą geriau apsidairyti, daugiau nesutinkame nė vieno turisto. Susitaikę su perdėtu dėmesiu pavakarienaujame ir einame numigti bent porą valandų. Pirmą nakties mūsų atvažiuos vairuotojas, nuvešiantis prie pirmojo mūsų ugnikalnio Javoje - Kawah Ijen.
 
Liepos 11 naktis. Automobiliu važiuojame apie porą valandų siaurais kaimelių keliais. Posūkis po posūkio vis kylame aukštyn. Patekę į ugnikalnio seisminę teritoriją pravažiuojame kelis saugos postus, kuriuose mūsų vairuotojas matyt atlieka kažkokius formalumus, kad užkardos būtų pakeltos. Viskas klostosi sklandžiai. Mane tik neramina vis tolumoje girdimas griausmas - dangus grasina audra, tik niekaip negaliu suprasti, ar ji slenka mūsų link, ar atvirkščiai. 

Pagaliau privažiuojame aukščiausią tašką, kurį galima pasiekti automobiliu. Laikrodis rodo šiek tiek po 3 val. nakties. Toliau teks kliautis savo kojomis. Išlipus iš automobilio mus pasitinka kalnų vėsa ir drėgmė. Naktis tokia tamsi, kad žvaigždės rodos spindi kelis kartus ryškiau. Vis tik iš jų naudos maža, todėl ant galvų dedame žibintuvėlius. Susiorientuoti tokioje tamsoje pradžioje sunku, juk žibintuvėlis tešviečia kelis žingsnius į priekį. Bet pagalba prisistato automatiškai - keli vietiniai pasilabina ir sako būsiantys mūsų gidais. Atsakome, kad jų mums tikrai nereikia. Kelio nusimato 3 kilometrai, bet jie gana nesudėtingi, o ir pasiklysti čia būtų sunku - takas link kraterio aiškus ir platus. 

Prie tako pradžios pamatome iškabintą plakatą, jog Ijen turistams šiuo metu yra uždarytas. Iki galo gerai nesuprantame, kodėl, bet nujaučiame, kad tai susiję su seisminiais procesais, juk ugnikalnis aktyvus. Jam nuolat priskiriamas 3 alert level iš 4 galimų. Gidai ramina, kad kopti drąsiai galime. Ką gi, mes einame, o iš paskos ir du vietiniai, nešini nešuliais (dabar jau žinome, kam skirtais). Numojame ranka, lai sau eina, pinigų jiems nemokėsime. 

Plakatas prie tako pradžios, nurodantis, kad Ijen turistams uždarytas (fotografuota jau nusileidus)
Ijen ugnikalnis yra beveik 2,8 km aukščio. Paburbuliuoja jis nuolatos, o paskutiniai rimti išsiveržimai buvo užfiksuoti 1999 metais. Kopti iki jo kraterio trunka apie 1,5-2 valandas. Jame tyvuliuoja nemenkas žydro vandes ežeras, o šalia yra įrengta sieros kasykla. Taip viską suplanuojame, kad būtume prie kraterio dar prieš aušrą. Norime pamatyti mėlynąsias ugnikalnio liepsnas (degančią sierą). Pamatome, bet užfiksuoti nepavyksta - per tamsu.

Viršuje sutinkame dar keletą turistų, laukiančių aušros. Šaltas vėjas šiaušia plaukus, šiurpina kūną, tad užsidedame ant savęs viską, ką turime kuprinėje, ir vis tiek vėsoka. Dangus jau nebe toks giedras, tas pats vėjas iš kažkur atgina debesų. Du mus lydėję gidai kviečia leistis žemyn, bet mes saulę norime pasitikti viršuje, tad čia mūsų keliai ir išsiskiria. Saulei kylant pagaliau akys pamato žydrąjį ežerą, o nosis vis labiau užuodžia nemalonų sieros aromatą. Šviesai atėjus į žemę atsiskleidžia Ijen grožis ir atšiaurumas tuo pačiu metu.

Vienoje kraterio pusėje šiek tiek gyvybės dar yra
Kraterio ežeras ir rūkstanti sieros kasykla
Palypėjus dar aukščiau matosi išraižytas uolienos kilimas, juosiantis kraterį
 Ijen žmonės
 
Dar pamenate mus lydėjusius du vietinius? Taigi dabar jau žinome, jog jie čia... dirba. Aš juos vadinu Ijen žmonėmis. Jie yra sieros, kuri kasama kraterio viduje, nešikai. Apie 200 vyrų kasdien atvyksta į Ijen ugnikalnį, kad vieną arba du kartus užliptų 3 kilometrus į ugnikalnį, tada nusileistų į maždaug 300 metrų gylio kraterį, užsimestų ant pečių 80-100 kg sveriančius sieros nešulius ir vėl koptų į kraterio viršų bei nusileistų žemyn tuos pačius 3 kilometrus iki supirkimo punkto, kur jiems už darbą sumokėtų mūsų akimis juokingus pinigus - apie 20 litų.

Vienas iš mūsų gidų su savo dienos nešuliu
Ijen krateryje esanti sieros kasykla yra pati primityviausia. Čia nutiesti molio vamzdžiai, į kuriuos patenka vulkaninės dujos. Šiuose vamzdžiuose dujos kondensuojasi į skystą raudonos spalvos sierą, kuri jais nuteka žemyn. Išorėje atšalusi siera sukietėja ir įgauna ryškiai geltoną spalvą. Čia ją darbininkai suskaldo metaliniais strypais į atskirus luitus ir sukrauna į bambukinius krepšius nešikams. Žmonės čia dirba su minimalia apsauga, o nešikai - iš viso be jokių respiratorių, ir kasdien kvėpuoja nuodingais sieros dūmais. Patikėkit, vėjui papūtus mūsų kryptimi, nuo to kvapelio mums nepadėjo ir mūsų turimi respiratoriai - gerkles ima taip perštėti, kad tenka, liaudiškai tariant, vynioti meškeres.
 
Sieros kasykla kraterio viduje
Siera nešikų krepšiuose sveria ir 100 kg, o jie ją ant pečių nešdami dar ir su turistais spėja pabendrauti ar nusifotografuoti
Kelias aukštyn sudėtingas
Žmonės tokiomis sąlygomis sutinka dirbti, nes jiems 20 litų per dieną yra dideli pinigai. Girdėjau, kad tie, kurie nuolat būna apačioje ir skaldo sierą, gyvena iki 45 metų, tačiau, kaip mums vėliau papasakojo vairuotojas, nešikai gyvena gana ilgai, o tarp jų yra jau ir visai solidaus amžiaus vyrų. Darbininkai čia atvyksta kasdien, nesvarbu ar šviečia saulė, ar lyja lietus. Darbui gali sutrukdyti nebent pats ugnikalnis, kuris karts nuo karto vis primena, kokia jėga slypi po žeme.
 
Pasigrožėję ugnikalnio krateriu iš viršaus nutariame leistis žemyn. Prie mūsų prikimba dar vienas gidas, kuris aiškina, kad patiems leistis žemyn negalima, nebent mus lydėtų vedlys, kuriuo, žinoma, jis ir gali būti. Už berods 150 tūkst. rupijų. Mandagiai, kiek tik mums pavyksta nusišypsome jam, ir einame tolyn nuo vyriškio. Lai ieško kitų aukų

Taigi, kaip jau supratote, leidžiamės į kraterį savarankiškai (beje, kaip ir daugelis kitų turistų). Nešikai, matyt įpratę prie to, vis pareguliuoja turistams, kad duotų kelią, nes prasilenkti čia sudėtinga. Darbininkai taip pat nepraleidžia progos smalsuolius užkalbinti, pasiūlyti nusifotografuoti (nerašyta taisyklė, kad už tai reikia sumokėti) ar įsigyti suvenyrą - iš sieros gabalėlio suformuotą kokią figūrėlę.

Sieros nešulius, kai nori pailsėti, nešikai pasideda tam specialiai paruoštose vietose, kad vėliau būtų patogu ir vėl užsimesti ant pečių
Bandome prasilenkti su nešiku
Darbo sąlygos čia primityvios
Matant iš arti, kokiomis sąlygomis ir kokį darbą žmonės dirba, atrodo nesuvokiama, kodėl dar niekam nešovė mintis čia įrengti kokių lynų ar kitos technikos ir sieros kasybą modernizuoti. Tačiau nešikai savo darbu atrodo patenkinti ir turistams šypsosi. Daugelis jų įsipyrę į elementarius botus, o nuo lietaus, kuris po kiek laiko prasimuša pro debesis, saugosi vienkartiniais lietpalčiais. 
 
Užlipę į kraterio viršų nešikai toliau keliauja šiuo šlaitu
Siauras kelias debesų rūke
Užėję debesys paslepia kelią tolyn, tuomet atrodo, kad nešikai eina tarsi į niekur
Mačiau kažkada trumpą pasakojimą apie Ijen žmones per National Geographic kanalą, bet iki kol pati nepamačiau savo akimis, tikrai nesuvokiau, kaip sunkiai čia žmonės dirba, kad galėtų savo šeimai leisti daugiau nei ryžių lėkštę pietums. Vienu metu apima dviprasmiški jausmai:  man jų ir gaila, ir  tuo pačiu jaučiu jiems pagarbą. Žmogaus kūne slypi tikrai daug jėgos, juk ne bet kas galėtų kasdien sukarti tokį kelią su tokiu nešuliu ant pečių. Ne bet kas gali tapti Ijen žmogumi.


Ijen kraterio panorama atsisveikinant



2013 m. rugpjūčio 13 d., antradienis

Indonezija: blic Balis

Liepos 8 diena. Balis, matyt supykęs, kad pažinčiai su juo skirsime vos dvi dienas, mus ir vėl pasitinka lietumi.  Ne per geriausiai nusiteikęs atrodo ir mūsų vairuotojas Dewa, kuris Padang Bai uoste laukia jau porą valandų. Mes iš tikrųjų vėluojame, ir gerokai. Greitasis laivas iš Gili Air turėjo išvykti 10 val. ryto, o Balyje būti maždaug po valandos (bent taip mus tikino vietinis „kelionių agentūros“ vadybininkas). Vis tik iš mažosios salos išvykstame tik 11 val., o plaukiame iki Padang Bai uosto dvigubai ilgiau. Nenustembame, juk Indonezijoje žodis “tuoj” gali virsti ir “rytoj” (na, gal kiek ir perdedu). 

Po šventyklą 3 milijonams

Vėlavimas automatiškai keičia mūsų planus, nes pusę dienos jau praradome. O dar tas apsiniaukęs dangus ir iš jo prapliupęs lietus. Iki Ubud miesto kelias tolimas, o temsta čia dar prieš 7. Ir, iš viso, skirti Balio salai tik dvi dienas yra juokinga, vis bumba mūsų vairuotojas ir perdėlioja šios dienos maršrutą. Žada mus nuvežti pasidairyti į kelias šventyklas – puras, bet šiandien Balio daugiausia matysime pro automobilio langą. Taip ir norisi iškišti jam liežuvį.

Balio saloje gyvena kiek daugiau nei 3 mln. gyventojų. Absoliuti jų dauguma – induistai. Šis tikėjimas žmonėms toks svarbus, kad kiekvieno namo kieme stovi bent po mažą šventyklą. Jas gali pamatyti tik pro tvorą, tad sustojame iš arčiau susipažinti su induizmo ypatumais turistams atviroje šventykloje Pura Goa Lawah. Lietus šiltas, bet pila kaip iš kibiro. Tačiau vietiniams nė motais – šventykloje kaip tik prasidėjo induistų apeigos. 

Vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai – visi apsirengę baltai, nešini aukų krepšeliais su gėlių žiedais, ryžių kruopomis, smilkalais, renkasi į šventyklos pagrindinį kiemą. Jaučiamės, tarsi įsiveržę į svečius nekviesti. Bet vietiniai draugiški, vienas vyriškis, užkalbinęs mus, maloniai pasveikina atvykus į Balio salą. Šventikui pradėjus niūniuoti mums nesuprantamus žodžius visi klaupiasi ant balomis nusėto grindinio. Moterys ima po vieną gėlės žiedą iš savo ryšulėlio ir, kartodamos maldos žodžius, juos pina sau į plaukus. Tuo tarpu vaikai, tupintys ant vyrų rankų, šį kartą ne apeigomis domisi, o smalsiai žiūri į mus – du baltaodžius, apsijuosusius sarongais (skaros, kurias privaloma užsirišti ant juosmens prieš įeinant į bet kurią jų šventyklą) ir viską stebinčius ne ką mažiau smalsiomis akimis. Smilkstantys smilkalai, varpelio skambesys sukuria šventės aurą, o ją paįvairina... šikšnosparnių cypimas. Šventyklos kieme yra, taip vadinama, Šikšnosparnių ola, kurioje gyvena šimtai šių nakties padarų. Prie pat tos olos stovi pagrindinis šventovės altorius. Turėtų būti kiek baugoka, tiems, kam tenka būtent ant šio altoriaus aukoti apeigas.
 
Lietus merkė mus ir visus, kas susirinko melstis
Moterys žiedus maldų metu pina sau į plaukus
Įprastai centrinės šventyklos durys būna uždarytos, bet apeigų metų yra atidaromos
Ceremonijai pasibaigus iš šventyklos su minia išeiname ir mes. Nemokėjome už įėjimą nė skatiko, nes, pasirodo, pasinaudojome vietinių įėjimu, specialiai atidarytu apeigoms. Įdomu, kiek būtų nuplėšę už įėjimą oficialiai. Nepamirškite, čia turistai už viską moka keliskart daugiau. 
Ceremonija šventykloje baigta
Judame toliau, bet judame gana lėtai. Eismas Balyje kaip ir visoje Indonezijoje labai įtemptas. Gatvėse pilna motorolerių, senų, vos krutančių sunkvežimių, o kur dar į kelią išlekiantys šunys ar vištos. Pakeliui į Ubud  miestą užsukame į dar kelias šventyklas – visos jos gražios, senos, mistiškos. Kiekvienos įėjimą saugo drakonų skulptūros. Kur beeitum, po kojomis mėtosi vietinių paaukotos aukos – bananų lapų dėžutės su įvairiais niekučiais joje. Vairuotojas, matyt jau kiek nuleidęs garą, pasakoja, kad į aukų dėžutes dedamos ne tik gėlės, bet ir kavos pupelės, smulkios monetos ar net saldainiai. Pasirodo, kai dėžutė su auka jau yra padėta ant žemės, dievai auką priėmė, todėl galima drąsiai mindžioti. Vakare jas vis tiek vietiniai sušluos. Bet mums kažkaip nejauku, tad apeiname aukas, kad kokios dievų rūstybės neužsitrauktume. Beje, tokias dėžutes vietiniai deda ne tik prie šventyklų, bet ir prie įėjimų į savo namus, parduotuves ar tiesiog gatvėje.
 
Pagrindinės šventyklos durys ir jas saugantys milžinai drakonų kaukėmis
Aukos dievams palei mūsų kojas
Turistų ir vietinių žmonių piniginės aukos padeda senąsias šventyklas prižiūrėti ir neapleisti
Aukas dievams nešanti vietinė
Kitokie Ubud miesto privalumai

Ubud mieste sutinkame jūrą turistų. Gatvėse vien kavinės ar parduotuvės su angliškomis iškabomis, o ant šaligtavių stovintys vietiniai įkyriai siūlo taksi paslaugas: jei ne šiandienai, tai galima ir rytojui, galiu nuvežti bet kur, - laužyta anglų kalba porina vyriokas. Po 30-o tokio pasiūlymo nustojame mandagiai atsakyti „no, thank you“. Restoranai čia didžiuojasi ne Indonezijos virtuve, o kepamomis picomis, burgeriais ir kitais europietiškais patiekalais. O kur vietiniai privalumai? Viskas skirta turistams ir tik turistams privilioti.

Eiti tolyn nuo miesto centro, kur, tikiu, galima rasti autentiškų perliukų iš vietinių gyvenimo, esant vėlyvam vakarui nesiryžtame, o ir pilvai muša maršus. Iš šio vakaro meniu išbraukiame ir mieste esantį beždžionių mišką – Monkey Forest: tų vagilių galima ir šiaip pamatyti, nors daugelis sako, kad miške gražu. Nusprendžiame tiesiog pasivaikščioti mieste: stebime futbolo varžybas miesto stadione, išsiunčiame kelias atvirutes į Lietuvą (beje, jų dar niekas negavo), užkandame jau aukštesnius standartus atitinkamčiame restorane (atitinkamai ir kainos kitokios, bet Mie goreng su jūros gėrybėmis buvo nuostabūs). 

Beje, Ubud visai gera vieta pirkti siuvenyrus, tik nepamirškite derybų meno, nes pradinė pirkinio kaina, ypač turguje, siūloma n kartų didesnė nei daiktas vertas. Vietiniai taip bando tavo kišenės dydį ir gylį :) Pavyzdžiui, už šabloninę medinę kaukę (tikrai ne rankų darbo, nereikia čia lia lia) vietinis turguje manęs prašė net 500 tūkst. rupijų (tai daugiau kaip 130 litų), nors buvo akivaizdu, jog ji verta 10 kartų mažiau. Derybų nebetęsiau – radau kitur man labai patikusę autentišką ir, svarbiausia, rankų darbo kaukę už kur kas man priimtinesnę 200 tūkst. rupijų kainą. Nuderėjau tik 70 tūkst., ir tikiu, kad vis tiek permokėjau, bet senukas pardavėjas buvo labai mielas, kaip išgalėjo angliškai man pasakojo, kaip drožinėjamos šios kaukės, parodė savo daromus Budos atvaizdus iš medžio. Taip įsigyji ne tik daiktą, bet ir naują istoriją, naują patirtį, o tai kelionėse svarbiausia.
 
Balio auksas – ryžiai
 
Liepos 9 diena. Kitą rytą dangus ir vėl grasina lietumi. Pasirinktame home stay suvalgome karališkus pusryčius ir susikrovę daiktus laukiame vairuotojo. O gal ims ir nebegrįš?! Bet lygiai 8 val. ryto jis mūsų jau laukia sutartoje vietoje. Šiandien paskutinė diena Balyje, keliausime iki Lovina miestelio, o iš ten jau ir pagrindinis mūsų tikslas Java ne per toliausiai.

Prisiminiau šios dienos pusryčius
valgėme blynelius su juodaisiais, karamelėje išmirkytais ryžiais. Taip, ryžiai čia valgomi mažiausiai tris kartus per dieną. Tad nenuostabu, jog jų plantacijų čia kur akys mato: ir lygumose, ir kalnuotose vietovėse, kur statomos specialios baseinų terasos šiam auksui auginti. 

Ryžiai, pasirodo, lepūs augalai, todėl kaimo gyventojai jau nuo aušros pluša ryžių baseinuose. Svarbu ir baseino gylis, ir vandes kiekis jame, o apie piktžoles kalbos nė negali būti. Nuostabu ir tai, kad ryžiai taip lygiai eilėmis susodinti, jog atrodo lyg kažkas su liniuote matavo. Ryžiams subręsti reikia trijų mėnesių. Nuėmus derlių baseinai paliekami dažniausiai tušti, kad žemė pailsėtų ryžiai ją nualina. Beje, ryžiai čia iš tiesų be galo skanūs, ne tokie kaip mūsų iš pakelių.

Tegalalang kaimelio ryžių terasos viena lankomiausių vietų Balyje
Kol kas terasos palmių apsuptyje tuščios
Žvelgiant į Balio tolius ryžių terasų matyti visur
Paskutiniai Balio (ne)malonumai

Laikas čia bėga greitai, todėl nėra kada vienoje vietoje užsibūti. O ir mūsų vairuotojas, kurio nuotaika per naktį taip ir nepasitaisė, mums tai nuolat primena. Važiuojame toliau. Mūsų maršrute dar kelios stotelės: ant Bratan ežero kranto įsikūrusi šventykla Pura Ulun Danu Bratan, kur vietiniai aukas aukoja ežero deivei Dewi Danu, ežerų Tamblingan ir Buyan panorama, karštosios versmės Air Panas Banjar, veikiantis budistų vienuolynas ir galutinis dienos tikslas Lovina miestelis. Smalsu, kur tie paskutiniai Balio (ne)malonumai? Kviečiu žiūrėti nuotraukas.

Pura Ulun Danu Bratan aukštai kalnuose, kur debesys nusileidę prie pat žemės
Vietinės smalsuolės, ieškančios gardaus kąsnio
Balyje ežerų irgi yra
Karštų versmių maudynės, naudingos sveikatai
Net ir statulos šventyklose juosiamos sarongais
Nešvarūs (ne dėl juodo smėlio) paplūdymiai ties Lovina
Prabangus kiaulių gyvenimas tame pačiame pliaže
Pavargę, bet autentiški žvejybiniai laivai vakarėjančiame Balyje
Nuostabios Balio gėlės, o kvepia kaip!
Ir tiek to Balio. Mažai, bet daugiau ir nežadėjau juk per vieną kelionę visko suspėti neįmanoma. Balį mes šį kartą tikrąją ta žodžio prasme paaukojome, nes, tikiu, čia dar daug ką galima nuveikti, daug ką gražaus pamatyti ir nesistumdant alkūnėmis su turistais. Tačiau mūsų svajonė yra Javos sala, kurią dažnai vadina rojumi ties pragaro vartais. Ir pagaliau mes jau esame prie pat jos. Bet apie tai jau kitame įraše.

 

2013 m. rugpjūčio 5 d., pirmadienis

Indonezijos suvilioti: Gili Air rojus

Indonezija žvelgiant į pasaulio žemėlapį atrodo taip toli, jog niekada nemaniau ten nusigausianti. Tačiau kiek daugiau negu 15 val. trukusių skrydžių ir vieną dieną aš jau stoviu ugnikalnių žemėje. Indonezija yra didžiausia salų valstybė pasaulyje jų čia "tik" 17,5 tūkstančių. Vietiniai gyvena ne visur apgyvendintos yra apie trečdalis visų salų. Mes per 3,5 savaitės suplanavę aplankyti tris Gili Air, Balį ir Javą. Taigi, nuotykiai prasideda!

Taksistų atakos atrėmimas

Liepos 2 diena. Lėktuvas leidžiasi Balio saloje, Denpasare. Ką tik praūžė visai nemenka tropinė audra skrendant ne kartą girdėjau tolstantį griaustinį. Susitvarkom reikalus oro uoste reikia gauti vizą, kuri kišenei atsieina 25 JAV dolerius asmeniui, praeiti pasų kontrolę, susirinkti bagažą ir metas pirmai pažinčiai su Indonezijos įdomybėmis. Išėjus iš oro uosto į lauką tarsi atsitrenki į karščio sieną. Akivaizdu, lietus čia nė kiek negaivina. Kol bandai įkvėpti į plaučius karšto vakaro oro, nė nepastebi, kaip tave apsupa tuzinas taksistų, jau begriebiančių tavo kuprinę ir siūlančių pavežėti, žinoma, labai pigiai. Šypsena ir malonus "no, thank you" jiems nesuprantamas derinys. Juk tu baltaodis turistas, su milžiniška kuprine ant pečių, tavo piniginę drąsko doleriai, taigi tau būtinas komfortas ir tu esi tiesiog apsėstas noro išlaidauti. Nepaisant to, kad viešbutis vos už 10 minučių kelio. Iriamės gatve pirmyn, apsimesdami, kad žinome tiksliai kur einame. Atkakliausieji vietos verslininkai nepasiduoda seka iš paskos, bando įtikinti, kad kelias iki tikslo per tolimas tavo kojoms. Dėl kojų jie klysta. O štai dėl kuprinių, spaudžiančių pečius dalis tiesos yra. Vis tik vietiniai, pavargę ir nusivylę užtaikę ne ant tokių dosnių turistų, grįžta į savo pozicijas oro uosto prieigose. Čia lėktuvas po lėktuvo leidžiasi taigi kitą kartą vietiniams taksistams gal pasiseks labiau. O mes, pirmą išbandymą atlaikę, toliau keliaujame gatve link viešbučio. Automobilių ir motorolerių vairuotojai būtinai pyptels tau einant pro šalį. Juk reikia kažkaip pasisveikinti, tiesa?! Pagaliau suradę savo home stay (kiek žmonių kelio klausėm, tiek visi skirtingai nurodė), griūname miegoti, nes Balis šiandien yra tik tarpinė stotelė. Ankstyvą rytą keliame sparnus į Gili salas.
 
Į Gili  su kliūtimis
 
Vietinis skrydis iš Balio į Lomboką (dar viena Indonezijos sala) propeleriniu lėktuvu tetrunka 25 minutes. Išėjus iš oro uosto mus apima déjà vu: aplink ir vėl tie patys taksistai, nesuprantantys mandagių backpacker'ių galvų purtymų. Jų siūloma kaina į reikiamą tašką bent tris kartus didesnė nei autobuso bilietai. Nieko nebus mes laukiame vietinio autobuso. Bilietas į tarpinę stotelę populiariausią Lomboko turistinį miestelį Sengigi 25 tūkst. rupijų asmeniui. Jums nepasigirdo tūkstančių. Maždaug 7 litai. Ir tai, ko gero, permokame. Tenka susitaikyti, kad Indonezijoje galioja dvigubi standartai jei tu turistas, mokėk atitinkamai. Lekiam su vėjeliu, prieš akis apie 2 valandos kelio. Vairuotojas kaip įkirptas skrodžia keliu ir nardo tarp motorolerių tarsi  banginis mažų žuvelių jūroje. Čia gatvėse tiek daug dviračių (kirtis ant "a") transporto priemonių, kad akivaizdu, kodėl vakariečiai dažniausiai nedrįsta vairuoti savarankiškai. Juo labiau, daugeliui reiktų keisti įpročius ir rikiuotis į priešingą eismo juostą kaip, pavyzdžiui, UK. 

Kitas čionykščio vairavimo ypatumas aš greitesnis, man pirmenybė, todėl traukis iš kelio, kai aš spaudžiu garso signalą. Mūsų autobuso vairuotojas matyt delną ant jo laiko nuolat. Nepaisant eismo sumaišties, pro autobuso langą lekia atvirukiniai vaizdai palmių plantacijos, Lomboko ugnikalnio Gunung Rinjani viršūnė, pasipuošusi baltų debesų skara, maži kaimai, kur lėtai skuba vietinių gyvenimas. Pagaliau priartėjame prie žydro vandens, tačiau Sengigi dar ne mūsų uostas. Išlipus iš autobuso prisistato bemo tai toks mažas mašiniukas vairuotojas, siūlantis pavežėti  į mūsų uostą Bangsal vos už 150 tūkst. rupijų. Į mūsų išpūstas akis jis atsako skėsčiodamas rankomis, neva kelias tai tolimas. Bet jam nepasisekė. Mes apsiskaitę turistai, žinome, kad geriau stabdyti oficialų taksi (mėlynas automobilis), kuris visada įjungia skaitiklį. Neapsirinkame, mums kelionė iki uosto atsieina 70 tūkst. rupijų. 

Bangsal uostas nelabai panašus į uostą, tačiau bilietų kasa yra. Vis tik apsidžiaugiame per anksti. Kasininkės paprašome dviejų bilietų į Gili Air salą. Matome iškabintas kainas 10 tūkst. rupijų asmeniui. Bet merginai net nespėjus atsakyt, į pokalbį įsikiša per daug gerai angliškai (taip moka kalbėti tik spekuliantai) kalbantis vyriškis. Iš jo lūpų išgirstame vieną blogą ir vieną gerą naujienas. Blogoji pavėlavome, vietinių keltų į Gili Air šiandien jau nebebus, nors dar tik 11 val. dienos. Geroji jis mus mielai nuplukdys ten su savo šeima už 150 tūkst. rupijų. Taip ir norisi griūti iš juoko ant žemės, bet dar nesijaučiame tokie drąsūs. Lyg tyčia kasininkė irgi ima linksėti galva, kad laivelio šiandien nebesulauksime. Svarbiausia nepanikuoti, nors, pripažinsiu, nelengva. Išeinu į lauką ir prieinu prie vietinės merginos, laukiančios savojo laivo. Klausiu, ar iš tiesų nebebus vietinių laivų į Gili Air. Ji angliškai nelabai supranta, bet iš aplinkinių išgirstame pasiūlymą eiti į kitą uosto pusę, kur švartuojasi krovininiai laivai. Ieškome krovininių laivų, kuriuos, tikslumo dėlei, reiktų vadinti valtimis, uosto. Radę deramės su į apsauginio uniformą panašiais drabužiais apsivilkusiu vyrišku. Jo kaina 50 tūkst. rupijų dviems. Staiga prie mūsų ant motorolerio (ilgą kelią sukoręs iš ano uosto galo) atlekia pirmasis "laivo kapitonas". Savo kainą jau nuleidžia ir sako, kad tai geriausias pasirinkimas. Vis tik mes rankomis sukertame su apsauginiu ir už nuderėtą 40 tūkst. rupijų sumą dviems laukiame laivo po palme šiukšliname paplūdimyje. Motorolerio vairuotojas kažką mums už nugarų dar lepteli, ko gero, ne gero vėjo mums palinkėjo. Kelios minutės ir jau skrodžiame beprotiškai žydro vandens bangas. Mūsų valtyje įvairiausi kroviniai: ryžiai, arbūzai, ananasai, šparaginių puptelių maišai... ir krūva vietinių. Šalia sėdi dar du vakariečiai, vadinasi bent keturių turistų šiandien spekuliantas nepavyko apmulkinti. Kiek daugiau nei pusvalandis ir mūsų kojos pasiekia išsvajotą Gili Air smėlį. Pagaliau!

Pro lėktuvo iliuminatorių matosi trys Gili salos
Atplaukė mūsų krovininė valtis visi skuba užsiimti vietas
Pagaliau metam inkarą tokio skaidrumo ir žydrumo vandenyje
Gili Air ritmu

Viena šalia kitos išsirikiavusios trys Gili salos  Gili Air, Gili Meno ir Gili Trawangan. Žodis "gili" čia parinktas labai taikliai, nes išvertus iš Sasak kalbos (kuri vis dar naudojama Lomboke), jis reiškia "maža sala". Jokio motorinio transporto salose, bet jo čia net nereikia. Gili Air salą, kuri yra antra pagal dydį (mažiausiosios titulas atitekęs Gili Meno), galima apeiti per 90 minučių. Tiesa, čia naudojama vietinė transporto priemonė cidomo mažų arkliukų traukiami nedideli spalvoti karučiai. Jei tingisi vaikščioti, galima išsinuomoti ir dviratį.

Palmių pavėsyje priparkuoti cidomo

Nusidėvėjusius cidomo keičia nauji, ką tik atgabenti lvaltimi iš Lomboko
Vietiniai po salą laksto dviračiais
Gili salos įsitaisiusios prie pat pusiaujo, todėl diena čia trunka lygiai 12 valandų. Saulė kyla apie 6.30 ryte, leidžiasi prieš 7 vakaro. Gili Air saloje tereikia būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir galima visu gražumu mėgautis ir saulėtekiais, ir saulėlydžiais.

Įspūdingi saulės spindulių stulpai matomi prieš pat patekant saulei. Fone Lomboko ugnikalnio Gunung Rinjani viršunės
Saulėtekis Gili Air paplūdimyje
Saulei leidžiantis migloje pasimato ir Bali ugnikalnis Gunung Agung
Balto smėlio paplūdymiuose verda atsipūtęs gyvenimas. Įsispyręs į smėlį gali mėgautis ne tik saulės voniomis, bet ir kokteiliu, masažu, naujais pirkiniais (nuo skarų iki perlų vėrinių), gardžiu maistu. Vanduo aplink kaip arbata, tik vietoj cukraus čia priberta labai daug druskos vanduo toks sūrus, kad į akis geriau nepapultų. Koralų rifai taip arti krantų, kad plaukti toli spalvoto vandens gyvenimo stebėti nereikia. Jei vandens kaukė į kuprinę netilpo, ne bėda, už 30 tūkst. rupijų galima ją visai dienai išsinuomoti saloje (tiesa, ne pirmos jaunystės).

Tokiose pavėsinėse smagu ir pagulėti, ir kuo nors pasivaišinti
Gili virtuvės skanumas Olah-olah daržovės su vištiena gardžiame kokoso padaže
Vietinės prekiautojos, norinčios papuošti visas paplūdimio moteris
Gardžiausios Pina Colada, kokias tik teko ragauti: laiminga valanda, kai perki vieną, o gauni dvi

Vietinių gyvenimas saloje

Už paradinių durų  pagrindinio smėlio tako, aplink kurį susispietęs visas turistų gyvenimas gyvena vietiniai. Gili Air jų priskaičiuojama vos 1,8 tūkstančio. Salos viduje rasite mokyklą, gydytojo kabinetą, vietinių trobeles ir didesnius mūrinius namus, parduotuves ir kelis warungus (šeimyniniai a la restoranėliai, kuriuose ne visi turistai išdrįsta valgyti). 

Pakrypę vietinių namukai ant pastolių
Visas dienos meniu išstatytas vitrinose klientams privilioti
Čia taip pat žaliuoja palmių plantacijos, kur ganosi karvės ir vištos. Užsukus į salos gilumą vos patekėjus saulei galima ramiai stebėti vietinių dienos pradžią: kas į cidomo krauna kokosus, kas šluoja ar skalbinius džiauna, kas gamina pusryčius šeimynai čia pat kiemo viduryje. Pas vietinius atvažiuoja ir turgus ant ratų: iš prekeivių galima nusipirkti iš Lomboko atvežtų daržovių, kurios mažoje Gili Air saloje, deja, neauga. Saloje nėra ir gėlo vandens, jis taip pat kasdien atgabenamas specialiose cisternose mažais laiveliais.

Palmių augintojai gyvena kuklesniuose namukuose
Vaikštant po palmių plantacijas baisu, kad koks kokosas ant galvos nenukristų
Taip į salą atkeliauja gėlas vanduo

Atostogų rutina
 
Saloje greitai pripranti prie atostogų rutinos. Keliamės kasryt pasitikti saulės. Pirmiausia matai kaip gesta žvaigždės, o vienas dangaus šonas ima rausti it kaitinamas plienas. Jei danguje plaukioja baltų debesų kamuoliai, ryto prieblandoje jie primena milžiniškus burinius laivus, pasiklydusius begalinėse jūrose. Pasirodę pirmieji saulės spinduliai tarsi įkrauna tave gamtos energija. Be to, anksti ryte puikiai matosi priešais Gili Air esančio Lomboko ugnikalnis Gunung Rinjani. Tai antras pagal aukštį (3726 metrai) ugnikalnis visoje Indonezijoje. Kiek paėėjus į šoną rytais galima akis paganyti ir į Balio salos gražuolį Gunung Agung. Įdienojus šie galiūnai tarsi magnetai pritraukia debesis ir pasislepia jų pataluose visai dienai. Matyt, apsimeta, kad miega. Ir ačiū Dievui.

Kasryt saulėtekis vis kitoks
Po saulės sutiktuvių būtina išgerti vitaminų dozę šviežių vaisių sulčių už kokius 5 litus. Paragaukit arbūzų arba mango, ir geriau imkite iš karto dvigubą porciją :) Tada saulės vonios, bendravimas su vietiniais, kriauklių kolekcijos pildymas, nes pakrantės jomis nusėtos su kaupu, pasivaiksčiojimai aplink salą, jos grožio fiksavimas fotoaparatu. Kai nusibosta stovėti ant žemės, neriame pasidairyti po vandeniu. Tik geriau neišsižiokite, pamatę salotines, rožines, žydras ir visų kitų spalvų numargintas žuvytes, kurios ir pačios priplaukia susipažinti. Taip pat aplankome kaimyninę Gili Meno dar mažesnę, dar jaukesnę ir, rodos, dar žydresnio vandens skalaujamą salą. 

Ant kranto galima rasti nuostabių kriauklių ir koralų gabalėlių
Tokiais laivukai galima plaukti nardyti, snorkelint'i ar šiaip pasiplaukyti
Gili Meno pliažas ir priešais matoma žaliuojanti Gili Air sala
Vienas du, ir šešios dienos saloje prabėga be rūpesčių. Tuomet tenka pakuotis ir ruoštis rimtesniems žygiams ir nuotykiams. Bet apie juos jau kitame įraše.