2014 m. rugpjūčio 13 d., trečiadienis

Peru: raudonų stogų miestas Cuzco

Naktinis autobusas. Kelias - tarsi tarka. 10 valandų neramaus miego. Taip 7 val. ryte atsiduriame viename gražiausių Peru miestų - Kuske (isp. Cuzco). Galvose lengva migla - jau pakilome į 3,4 km virš jūros lygio aukštį. Tokiame svarbiausia niekur neskubėti. O ir nepavyktų, nes senamiestyje ne viena gatvė kopia į įkalnę. Tačiau ir nesinori - miestas gražus, posūkis po posūkio siauromis senamiesčio gatvelėmis vingiuoja ir kviečia iš arčiau susipažinti.

Miesto gyvos legendos

Kusko miesto pastatų sienos ir akmenimis grįstas gatvių grindinys prieš šimtus metų matė inkų gyvenimą. XI a. kalnų apsuptyje įkurtas miestas kadaise buvo ne kas kita, o galingos inkų imperijos sostinė. Šiandien jau sunku įsivaizduoti, kaip miestas anuomet atrodė. Ispanai čia griovė viską iš eilės. Tačiau buvusio miesto pėdsakų dar yra - viena kita inkų laikų siena stovi tarsi nepajudinamos iki šiol. 

Centrinė miesto aikštė ir ispanų palikimas - ją supančios bažnyčios
Kuskas plečiasi  ir žmonės kuriasi ant čia esančių kalvų, tad miesto gatvės kyla vis aukščiau ir aukščiau
Miesto vaizdas purių debesų fone
O čia inkų statyta akmenų siena - be jokių cementų ar klijų, o sudėta preciziškai amžiams
Kusko miestas turi ne vieną savo legendą, bet man ypač patinka miesto įkūrimo. Ar tikėti ja, ar ne, čia jau kitas klausimas. Taigi, sakoma, kad pirmasis inkų valdovas ilgai ieškojo tinkamos vietos pagrindiniam miestui įkurti, kol pasiekė šias teritorijas. Smeigė aukso ietį į žemę, o ši tarsi skradžiai žemę pradingo. Tai buvo ženklas: inkų valdovas pamanė radęs pačią visatos bambą ir įkūrė čia Kuską - kečųjų kalba miesto pavadinimas reiškia "bamba" arba "centras".

Netikėtos Kusko spalvos

Dabar miesto legendos jau primirštos, o vietiniai kaip įmanydami stengiasi suktis. Todėl po miestą vaikšto pasidabinę margaspalviais drabužiais, nesibodi ir lamą ar ožiuką su savimi pasiimti. Taip turistai geriau kimba. Tačiau už nuotrauką čia su vienu soliu jau neišsisuksi, juk didmiestis, tad ir pramogų kainos kur kas didesnės. Komercija, sakysite, bet kur jos šiandien nėra. Vis tik po antros nuotraukos jungiu stabdžius.

Damos laukia turistų, o laukdamos mezga
Vietiniams jau šaltoka, o vaikai iš viso rengiami kaip pas mus žiemą prie -20C
O kuo čia vaišina stačiai ant gatvės? Tamsiai violetinis gėrimas iš plastikinio kibiro siamamas visų naudojama stikline (gal ir praskalauja ją po kiekvieno gėrimo). Tai chicha morada - be galo saldus gaivusis gėrimas, verdamas iš violetinių kukurūzų. O kas nori ne tik atsigaivinti, bet ir švelniai apgirsti - prašom keistos rusvos spalvos chica corn beer. Tiesa, šio alaus paragauti neišdrįsome, juk mūsų skrandžiai tik prie higieniškai verdamo lietuviško  pripratę.

Chicha pardavėjos
Balta ir mėlyna - tai Graikijos spalvų derinys, tiesa? Tačiau ir Kuske tokį rasite. Tai - San Blas rajonėlio spalvos. Mažas, rodos vos kelių namų ir taip netikėtai į miesto veidą įsipaišęs. Čia renkasi menininkai, vakarais tiesiog ant grindinio patiestos staltiesės siūlantys savo dirbinius, grojantys keistais instrumentais ar tiesiog traukiantys žolės suktinę. Čia gausu miniatiūrinių krautuvėlių, kurios, rodos, neužsidariusios nuo neatmenamų laikų. Matyt jose dirba karta po kartos tų pačių žvitrių akių indėnų. Jei nieko nepirksite, nesupyks, jūsų apsilankymu apsidžiaugs ir dar bedante šypsena apdovanos. Bet angliškai vargiai ar atsakys.

Prie baltai mėlyno rajono turistų irgi tyko foto modeliai
Na, o šis nutikimas mums Kuske pasirodo pats netikėčiausias, kad ir bespalvis. Eilinėje maisto prekių parduotuvėje akis užkliūna už alkoholinių gėrimų lentynos, kurioje, mūsų visų nuostabai, garbingoje vietoje šalia Finlandia butelio stovi Lithuanian Vodka. Kažin, ar nors vienas peruietis kada ją pirko? Apstulbę taip ir nesumojame to paklausti pardavėjos.




Raudonais čerpių stogais
 
Kylame į miesto aukštumas pažiūrėti į Kuską iš viršaus. Stabdome taksi centrinėje aikštėje - Plaza de Armas (Ginklų aikštė yra kiekviename Peru mieste ar miestelyje), ir rodome, kad norime ten. Taksistai pasitaiko pikti ir į derybas nesileidžia. Galų gale vienas sutinka mus į viršų užvešti, bet kaip po to paaiškėja, nuveža ne ten, kur norėjome. Arba mus ne taip suprato, o mes ne taip aiškinome, arba iš piktumo, kad lietuviai pasitaikė taupūs. O mes juk taip vadinami backpacker'iai, stengiamės kuo pigiau keliauti. Vienok ir nuo šito kalno Kusko vaizdas mums patinka. Akys čia jau atsiremia į kalnų sienas, kurios aplipusios paprastų Kusko gyventojų namukais. Nemaža jų dalis tiesiog plūkti iš raudono molio, ne visi ir tinkuoti. Už tai kaip gražiai atrodo jų raudonų čerpių stogai. Man asmeniškai primena Italiją.

Kusko panorama
Ne tokios turistinės miesto gatvės
Vaikštinėjam raudonais čerpių stogais

Tiesa, gyvenimas toliau nuo miesto centro kur kas vargingesnis. Tvarkos mažai, gatvėmis vaikštinėja valkataujantys šunys, su jais žaidžia vaikai. Vietiniai mus užklydelius palydi žvilgsniais, vis dėl to didžiausia turistų koncentracija ten žemai - miesto centre. Jaučiamės saugiai, nors vakarais čia vaikštinėti nereikėtų. O kaip tik ir saulė jau vakarop, tad skubame atgal į pagrindinę Kusko aikštę. Čia atsisėdę ant laiptų klausomės katedros varpų, stebime kaip žibintas po žibinto miestas virsta dideliu jonvabalių spiečiumi. Kiekvienas su savo mintimis, bet matyt apie tą patį - jau greitai keliausime pamatyti Peru pasididžiavimo - Mačiu Pikčiu miesto. Bet apie jį - kitą kartą.



2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

Peru: pirmieji žingsniai inkų žemėje - Arequipa ir Colca kanjonas

Viskas visada prasideda nuo nedrąsių minčių, kurios vėliau perauga į nedrąsias kalbas ir, galiausiai, arba virsta realiu kelionės planu, arba lieka svajone. Taip mūsų mintyse ir kalbose atsirado Pietų Amerika. O kadangi jau rašau čia, akivaizdu, kad virto ir tikra kelione. Keturi lietuviai, trys P. Amerikos valstybės - Peru, Bolivija, Čilė, 30 dienų.
 
Nuotykiai prasideda mums dar neišvažiavus. Čilėje ne juokais dreba žemė. Bet pirma keliausime po Peru, tad tikimės, kad kol pasieksime Čilę viskas bus jau nurimę. Keliam sparnus!

Į kalnus - pamažu
 
Pakilę iš lygumų - Vilniaus, nusileidžiame taip pat ties jūros lygiu - Peru sostinėje Limoje. Bet Lima mažai mus domina - Peru grožis yra ten, aukštai kalnuose. Vis tik pulti stačia galva į aukštumas yra didelė rizika. Mūsų plaučiai, kitaip nei vietinių, neįpratę prie kasdienio gyvenimo padebesyse. Ties 3 km ir aukštesne riba ne tik žiopčioji kaip žuvis, bet gali jaustis tarsi apgirtęs, skauda galvą, energijos gerokai mažiau. Tiesa, ne visiems šie simptomai pasireiškia, bet ką gali žinoti. Todėl į Peru aukštumas kylame pamažu, niekur neskubėdami.

Pusdienis Limoje naudingas tuo, kad galime bankomatuose išsigryninti vietinių pinigų - solių, apsiprasti su aplinka, šiek tiek pasidairyti po šurmuliuojančią centrinę miesto dalį. Tačiau čia daugiau nesame nieko suplanavę. Kadangi į Limą grįšime jau kelionės pabaigoje ir čia turėsime dvi dienas poilsio, dabar neužsibūname ir vakariniu autobusu (bilietus buvome nusipirkę internetu dar Lietuvoje) važiuojame į Arequipa (Arekipa) miestą. Iki jo - daugiau kaip 1000 kilometrų! Bene 16-os valandų kelionė kiekvienam atsieina po 150 solių (1 solis = 0,90 lito centų). Mokame už komfortą, nes keliaujame patogiuose foteliuose, virstančiuose visai padoriomis lovomis kiek neramiam autobusiniam (tokį patirsime kelionėje dar ne kartą) miegui.

Geltona centrinė Limos aikštė
Angelai sargai ilsisi pavėsyje
Limos gatvių kasdienybė
(Ne)baltas Arequipa miestas

Taigi, rytą pabundame mieste. Arequipa - tai trečias pagal turistų lankomumą Peru miestas, įkurtas 2380 m virš jūros lygio. Aukštis čia dar ne toks, kad jaustumeis  apdujęs, tad po dušo terapijos hostelyje einame apsidairyti po miestą.
 
Visas Arequipa miesto senamiestis yra pastatytas iš šviesios vulkaninės kilmės uolienos (angl. - sillar), todėl daug kas šį miestą vadina baltuoju miestu. Ta balta, mano manymu, sąlyginė, bet tebūnie. Už tai nenuostabu, kodėl pastatams statyti čia naudojamos tokios statybinės medžiagos. Apsidairius į tolį nesunku pastebėti - Arequipa įsikūrusi ugnikalnio El Misti papėdėje. Dar keli milžinai stovi kiek toliau. Sakoma, kad čia žemė juda bent kelis kartus per dieną, bet virpesiai tokie nedideli, kad tik vietiniai, suaugę su šia vietove, juos jaučia. Net baisu pagalvoti, kokia jėga Arequipa juosiantys ugnikalniai gali išsiveržti. Pavyzdžiui, itin taisyklingos ugnikalnio formos El Misti viršūnė siekia beveik 6 km (5,8 km) aukštį. Tačiau vietiniai atsipalaidavę ir tokio kaimyno šalia nesibaimina. Bent jau ne taip, kaip baiminosi vietinių protėviai inkai, kurie kalnams-dievams nuraminti bei pagerbti jų viršūnėse aukojo vaikus.
Arequipa maloniai nustebina jaukiu šurmuliu. Centrinė aikštė kaip ir priklauso, įsikūrusi šalia nuostabios katedros, iščiustyta, palmėmis ir gėlėmis apsodinta. Rytą vakarą ji pilna: pirmoje dienos pusėje čia šnekučiuojasi senjorai, o vakarais pasimatymus skiria jaunimas. Ši aikštė vadinama gražiausia visoje Peru. Senamiesčio siauromis gatvėmis dūzgia automobiliai - aprūdiję, apdaužyti, nublukusių splavų, o jau variklių gausmas, kaip per lenktynes. Dažnai sutinkami ir seni maži Beetle'ai. Žodžiu, gatvėse - gyvas automobilių antikvariatas.

Arequipos katedra statyta iš balto vulkaninės kilmės akmens
Dieną Arequipos pagrindinėje aikštėje senjorai lesina balandžius
Mes į tokius mini taksi netilpome
Bet įdomiausia stebėti žmones. Peru vis dar didelė dalis vietinių - indėnų palikuonys. Maži kresni, tamsaus gymio, juodų kaip anglis plaukų, gilių rudų akių. Mes smalsiai žiūrim į juos, jie - nedrąsiai į mus. Iš jų dėmesio - įkyrumo jokio. Ne taip kaip Azijoje, kur ramiai gatve nepraeisi. Kuklūs pasirodo tie peruiečiai mums, ir mažokai šypsosi. Bet gal tai tik pirmas klaidingas įspūdis.
 
Paskui Kondorus
 
Arequipa turistų maršrutuose dažniausiai atsiranda ne tik dėl gražios architektūros ir puikaus klimato. Peizažų mylėtojai svajoja apie Colca (Kolka) kanjono vaizdus. Maždaug 150 km nuo Arequipos nutolęs kanjonas yra vienas giliausių, o kadaise vadintas ir pačiu giliausiu, pasaulyje. 3,4 km gylio - du kartus gilesnis negu Didysis kanjonas JAV. Be to, ten rytais sklando Andų kondorai - bene didžiausi skraidantys paukščiai pasaulyje. Turime ir mes pamatyti šį vaizdą, tad mieste už 45 solius kiekvienam perkame turą kitai dienai. 

Kelionė prasideda pusę keturių ryto. Nedidelis autobusiukas pilnas - be mūsų jame vokietė, prancūzai, amerikiečiai, kanadietis ir dar keli vietiniai. Mūsų gidas Erikas puikiai nusiteikęs, o vairuotojas Pedro akivaizdžiai nemėgsta stabdžių pedalo - vingiuotu keliu laksto kaip patrakęs. Atvažiavus prie kanjono įvažiavimo tenka susimokėti už įėjimą - 70 soliai žmogui (tiesa, vietiniams triskart mažiau). Erikas išsamiais faktais neapsirūpinęs, todėl istorijų ir legendų daug neišgirstame. Bet atidirbti vietiniams prekeiviams jis moka ir žodžius "vamos amigos" įsikandęs nepaliaujamai kartoja viso turo metu. 
 
Pirmi du mūsų sustojimai - duoklė vietiniams, norintiems užsidirbti. Pagal Eriką, matyt, niekam neįdomu, kokia šios ar kitos mažos bažnytėlės bei kaimelių istorija, jis visus ragina už kelis solius nusifotografuoti su vietinėmis sinjoromis, įsigyti kokį suvenyrą. 

Tykus tas Colca konjono kaimelių gyvenimas
Daug ugnikalnių išsiveržimų atlaikiusi maža XVI a. bažnytėlė vis dar stovi
20 minučių vienam kaimeliui, 20 - kitam, ir kylam kanjonu aukštyn. Štai tada pro autobuso langus ir atsiveria panoramos. Colca kanjone pilna dar prieš inkų įsigalėjimą ir jų laikais statytų terasų, kuriose buvo auginamas įvairių augalų derlius. Laiptuota žemdirbystė kalnuotuose regionuose yra tikras išsigelbėjimas, todėl tokios terasos puikiai tarnauja ir šiuolaikiniam perujiečiui. Beje, gražiausias terasų vaizdas yra būtent balandį-gegužę, kuomet jose žaliuoja patys įvairiausi augalai.

Kanjono terasų panorama
Vietinė dama su augintiniu laukia turistų - už nuotrauką būtina atsilyginti
Senučiukė ir jos ne kaip nusiteikusi alpaka Pepė - spjaudosi kaip kupranugaris
Galiausiai važiuojame pas kondorus. Sakoma, kad juos didžiausia tikimybė pamatyti ryte tarp 8 ir 10 valandos. Reikia paskubėti. Pedro kiek persistengia - ant žvyrkelio išvystyto greičio neatlaiko padanga. Neplanuotas 15 min. sustojimas nieko iš vėžių neišmuša. Mes einame apsidairyti, o Pedro meistriškai keičia į skutelius suplyšusią padangą. 

Kelionės nuotykis su degančios gumos kvapeliu
Į kondorų apžvalgos aikštelę atvykstame pačiu laiku, telieka nemažame turistų būryje susirasti sau laisvą vietą. O tada nukreipiame akis į dangų ir ieškome. Ilgai laukti netenka. Nė vieno suplazdėjimo sparnais - kondoras nardo ore tarp uolų ir tarpeklių tyliai ir, rodos, be jokių pastangų. Paukščio išskleisti sparnai gali būti net iki 3 metrų ilgio. Štai praskredna milžinas, bet jį fotoaparatu sunku užfiksuoti - saulė jau spigina visu stiprumu. Tiek to. Juos smagu tiesiog akimis ganyti. Štai kaip atrodo laisvės šokis ore.

Kondoro skrydis iš toli
- Vamos vamos, - ragina mus Erikas. Gerai, kad esame puikiai išauklėti, paniurnam tik sau po nosimis. Ir kam gali rūpėti kažkokios karštosios versmės už 15 solių, kai tokie vaizai po nosimi. Bet akivaizdu, kad Erikas ir keli turistai nukrypti nuo programos neketina. Mes vandens malonumus praleidžiame, kol kiti pliuškenasi einame ieškoti tolumoje matytų snieguotų kalnų viršūnių. Randame ir jas, ir bulvių laukus.
 
Turui artėjant prie pabaigos mūsų dar laukia kelionės atkarpa aukščiausiu Peru keliu. Net neįsivaizduoju, koks jausmas stovėti beveik 5 km virš jūros lygio aukštyje. Kažin ar pavyks bent gurkšnį oro įkvėpti. Kuo aukščiau kylame, tuo gamtovaizdis atšiauresnis. Štai laukinės vikunijos pešasi dėl teritorijos. Čia lamų ganyklos, kur sąmanos teauga. Tik spėk dairytis, kaip gražu. O štai kai išlipame 4,9 km aukštyje, aplink auga... akmenų laukymės, girdisi vėjų aimanos ir matosi ugnikalniai. Oro iš tiesų trūksta, bet juk priprasim - baigiasi dar tik trečia ilgos kelionės diena.
 
Laukinių vikunijų šeimynėlė
Lamų nuskabytos ganyklos 4 km aukštyje
Aukščiausias kelionės taškas su ugnikalniais tolumoje
El Misti portretas