2014 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Bolivija arba planas, kaip atsidurti kitoje planetoje

Yra tokia vieta mūsų Žemėje, kurioje atsidūrus, atrodo, kad patekai į kitą planetą. Jai pažinti reikia nusigauti nei arti, nei toli - iki Bolivijos. Visos Bolivijos skersai išilgai neišvažinėjau, bet viena vieta, kurią aplankiau, ten yra iš tiesų ypatinga. Tai Bolivijos plokštikalnis (Bolivian Altiplano). Su niekuo nesulyginama. Nepamirštama. Kasdien (per tris dienas) vis kitokia. Kasdien priverčianti bent jau mintyse pagalvoti oho arba wow, arba eina sau, o gal net kai gerumo ir t. t., ir pan.

Ten driekiasi ilgiausi druskos keliai ir ore jaučiasi sūrumas. Ten driekiasi keliai, kurių joks GPS nerastų. Ten stūkso septynių spalvų kalnai. Ten dykūmų smėlį sukausčiusios lavos upės. Ten tyvuliuoja žydrosios lagūnos. Ir raudonos, ir žalios taip pat. O jose ganosi rožiniai flamingai. Ir dar lamos. Ten ir Salvadoro Dali dykuma. Ir ryškiausias Paukščių takas danguje. Ten akmeninė sala, kurioje auga šimtamečiai kaktusai. Iš žemės ten veržiasi karšti pragaro garai. Ten vėjai nuolat velia mintis ir grasina pargriauti. Ten saulė spigina į akis ir verčia dažniau mirksėti. Ten tiesiog neįtikėtinai gražu ir verta dar kartą sugrįžti. Būtinai!

Druska kadaise buvo naudinga iškasena, kurią Bolivija eksportavo į visą P. Ameriką. Tačiau, vos tik išmokta druską išgauti iš jūrų ir vandenynų, jos iš Bolivijos niekam nebereikėjo. Ujūnio druskos dykuma (Salar de Uyuni) - didžiausias pasaulyje druskožemis, užimantis daugiau kaip 10 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Akivaizdu, Bolivijai druskos užteks ilgam.
Ujūnio druskos dykumoje vyko vienas iš Dakar etapų - Bolivijai tai reiškia didelius pinigus, o druskos dykumai - greitą pražūtį.
Balta balta kur dairais. O po druskos sluoksniu esantis vanduo štai tokius korius raižo.
Druskos dykumoje yra ypatinga sala - Isla Incahuasi.
Joje auga šimtamečiai kaktusai. Kaip čia jie atsirado ir kodėl jie čia taip gausiai auga - nežinia. Saloje jų miškas. Kai kurie - 8 metrų aukščio. Per metus kaktusai čia pauga vos 1 cm. Vadinasi, kai kuriems jų 800 metų.
Kaktusų miškas baltoje it sniegas dykumoje - kas gali būti keisčiau?!
Pasibaigus druskos dykumai, prasideda nauji horizontai - su smėlynais, ugnikalniais ir kalnais, keistais, ežiukus primenančiais, smilgų kupstais...
... ir lagūnomis - sekliais ežeriukais, kuriuose knibžda įvairių bakterijų, sieros ir druskos bei kitokių mineralų.
O lagūnose sau vaikštinėja rožiniai flamingai. Tiksliau, jie vaikštinėja mažai. Flamingai per dieną maitinasi iki 16 valandų per parą, taigi, dažniausiai nuotraukose jie sukišę snapus į vandenį, o tokiam kadrui reikia kantrybės.
Flamingai snapu tarsi šiaudeliu siurbia į save vandenį ir košia jame esančias maistingas gėrybes. Beje, flamingai gimsta ne rožiniai. Kuo ryškesnės rausvos spalvos paukštis, tuo jis vyresnis, kitaip tariant, tuo daugiau privalgęs karotinoidų turinčio maisto - įvairių dumblių ir kt.
Septynių spalvų kalnai - dar vienas šios vietos unikalus reginys. Balta, ruda, geltona, oranžinė, raudona, pilka, juoda... šios spalvos akinte akina tokiame žydrame danguje.
Tris dienas tenka praleisti tokiuose džipuose - tik jais čia patartina keliauti. Šeši turistais ir vairuotojas - ankštoka. Visų daiktus supakuoja ant stogų ir įvelka į celofano rūbą, kad neapdulkėtų. Bolivijos plokštikalnis yra 3,6 km virš jūros lygyje, todėl čia prireikia visai ne mažai daiktų - ne tik akinių nuo saulės, bet ir šiltų drabužių, kepurių, miegmaišių. Ypač antrajai nakvynei visiškai primityviame "viešbutyje" be šilumos.

































Laguna Colorada. Pamačius Raudonąją lagūną ir jos flamingus belieka išsižioti. Spalvą ji įgavusi dėl specifinių mineralų junginių. Žiūrint į tokį vaizdelį kyla klausimas - ar čia vis dar Žemėje esu?!
Lagūnų pakraščiuose ganosi ir lamos - matyt taip pat čia randa skanėstų. Rupšnoja kažkokias sąmanas ir vargo nemato. Tik įkyrių turistų nelabai mėgsta.
Žymusis Akmeninis medis smėlio pasaulyje - Arbol de Piedra. Jį suformavo vėjas per tūkstančius metų. Be jo čia daugiau medžių - nė kvapo.
Paryčiais, kai žemę aptraukęs ledukas, o lauke šilumos apvalus nulis, čia galima pasimėgauti karštomis versmėmis. Jomis mėgaujasi ir flamingai, tik kiek toliau, nes yra bailūs paukščiai ir vengia visokio plauko dvikojų.
O čia pragaro vartai tame pačiame Bolivijos plokštikalnyje. Iš ertmių veržiasi karšti garai ir grasinasi praryti visus žioplinėjančius turistus, kurie neatidžiai žengia žingsnį į šoną. Ar tokių atvejų būta, nežinau :)
Prie Žaliosios lagūnos (Laguna Verde) stovi kaip iš vadovėlio trauktas itin taisyklingos formos ugnikalnis - Licancabur. Jį dalinasi dvi P. Amerikos valstybės - Bolivija ir Čilė. O lagūna neveltui praminta Žaliąja. Ji tokia tampa, kai vėjas šiaušia jos vandenį ir jame esančias mineralines medžiagas. Nuo turkio iki tamsiai žalios - tokios ten ypatingos bakterijos ir mineralai gyvena. Sakoma, kad šios lagūnos vanduo neužšąla ir prie -50 laipsnių. Tai bent vandens sudėtis. Gaila, mums pasitaikė rami diena ir lagūna it stiklas.



2014 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Peru: (ne)draugiška Titikaka

Skambus ir paslaptingas pavadinimas, tarsi iš kokios pasakos. Titikaka. Tokį vardą gavo aukčiausiai virš jūros lygio esantis pasaulio ežeras, kuriame vykdoma laivyba. Tiesa, man jis panašesnis į jūrą. Toks didelis, kad išplaukus giliau į vandenis, krantų nematyti. O dar ir tokį pokštą mums iškrėtė, kad ežeru kažkaip net neapsiverčia liežuvis vadinti.

Titikaka yra beveik 4 km aukštyje. Vietiniai jį vadina "puma" - ežero kontūrai jiems primena pumą, besivejančią ilgaausį triušį ar zuikį. Pasitelkus vaizduotę, panašumų įžiūrėti visai įmanoma. Andų tautos tikėjo, kad Titikaka yra šventas ežeras, o iš jo kilo saulė, mėnulis ir visa civilizacija. Legendos legendomis, bet aš į ežerą žvelgiu nepatikliai. Man niekada nepatiko ilgesni pasiplaukiojimai jūromis, bet kaip kitaip pamatysiu, kaip atrodo plaukiojančios Urų salos ir kokias kepures mezga vyrai Takilės saloje.

Plūduriuojančios Urų salos

Sėdime kolekyviniame laivuke. Jis ne pirmos jaunystės ir puškuoja lėtai. Mūsų kapitonas pasipuošęs - juosmenį apsivijęs marga juosta, užsimaukšlinęs juokingą kepurėlę. Ežeras lyg veidrodis - lygus, ramus. Danguje nė debesėlio. Iš lėto judame tolyn nuo Puno miesto krantų. Už nendrių miško priplaukiame plūduruojančias Urų salas.
Urų salos kasdien laukia turistų
Reikia pripažinti, skeptiškai dėl jų nusiteikusi. Man tai atrodo tradicija, palaikoma labiau dėl turistų. Tačiau, sakoma, kad yra dar vietinių, kurie nuolat salose gyvena ir net turistų pas save neįsileidžia. Kita vertus, įspūdinga, kad prieš daugelį metų vietiniai pasirinko tokį gyvenimo būdą - ant vandens. Oro sąlygos čia labai atšiaurios, o Titikakos vanduo visada šaltas (max. temperatūra siekia vos 14 laipsnių).
Ne visose salose daug gyvybės
Prie vienos iš salų mus pasitinka jos prezidentas Edvinas su svita. Susodina visus puslankiu ir pasakoja, kad tokių salų Titikakos ežere yra ne viena dešimtis. Visos jos turi savo prezidentus, o vienoje saloje gyvena tos pačios šeimos kelios kartos - iki 10 žmonių. Ir dabar trys drūtos moterys ir du rubuiliai vaikai laksto aplink ir stebi mus, baltus ateivius. 
Prezidentas Edvinas kartais išsiruošia į paukščių medžioklę
Sala apstatyta iš visų pusių - atskira trobelė virtuvei, atskirai gyvena ir giminės. Prizedento namas didžiausias. Edvinas dar pasidžiaugia, kad čia turi ir televizorių (energiją gauna iš saulės). Visi namukai nuo galvos iki kojų suręsti iš tų pačių nendrių. Sunku patikėti, kad taip įmanoma gyventi.

Urų salos susibūrusios palyginus arti kranto. Jos pririštos prie polių, esančių po vandeniu. Edvinas sako, kad po mumis maždaug 20 metrų gylis. Ant vandens plūduriuoja išpjauti žemės blokeliai, kuriuose susivijusios augalų šaknys ir kurie tvirtai surišti tarpusavyje, kad taptų geru pagrindu salai. Vėliau ant jų dedamos ir rišamos nendrės. Salų šeimininkai nuolat išsiruošia į nendrių miškus jų prisikirsti, kadangi salos paviršių reikia reguliariai atnaujinti, kitaip ją pasiglemžtų vanduo.

Vaikai po salą laksto nė kiek nekrypuodami į šonus, o štai mums, nepatyrusiems, vaikščioti po ją nėra lengva - kojos kartais smenga į nendres. Skaičiau, kad po metų kelių sala visai sutrūnija, o jeigu šeimos susipyksta - šmaukšt salą per pusę ir jokių rūpesčių. 

Salos statiniai ir turgelio kioskeliai
Salų damos rimto stoto ir mėgsta ryškias spalvas
Prie salos stovi priparkuotos kelios Edvino valtys ir "Mercedes'as" - riestanosis dviejų aukštų laivas. Tokių čia aplink nevienas plauko. Vieni irkluojami irklais, kitus stumia motorinės valtys. Edvinas sako, kad pats tokį laivą rišo savomis rankomis ir kviečia už tam tikrą bendradarbiavimo mokestį jį išbandyti.

Vietinis Mercedes-Benz
Tokia ta trumpa pažintis su Urų salomis. Plaukiant tolyn matyti, kad vienos Urų salos skendi tyloje, kitose veikia turistams skirtos kavinės su prie salų interjero niekaip nederančiomis plastikinėmis kėdėmis ir stalais. Dar kitose jų prezidentai vedžioja tokius pačius turistus kaip mes. Ei, įdomu, ar visose salose svečius moterys išlydi dainuodamos tas pačias amerikietiškas a la "see you later Aligator"  daineles? 

Pas mezgėjus vyrus

Titikaka ir toliau mums rodo savo ramų veidą. Vanduo tykus. Įjungęs antrą pavarą mūsų kapitonas kreipia laivelio kursą link tikros, gamtos suformuotos, ežero salos - Takilės.

Takilė vienija nedidelę bendruomenę. Joje vos prieš kelis metus įvesta elektra, tačiau daugelis žmonių ir toliau naudoja žvakes. Čia taip pat nėra jokio motorinio transporto. Nėra ir viešbučių, todėl visi, kas nusprendžia pasilikti čia ilgiau, apsistoja pas vietinius.

Takilės išskirtinumas - rankų darbo mezginiai, kuriuos sunarplioja salos vyrai. Taip taip, vyrai! Unesco vietinių rankų darbo mezgimo tradiciją yra paskelbusi žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. 

Sako, tokių gražių spalvotų kepurių niekur Peru daugiau nerasi. Beje, vieną tokį mezgėją sutinkame antrame savo laivelio aukšte. Žiaumodamas kokos lapus ir šypsodamasis plačia šypsena jis spėriai narplioja naują margą kepurę virbalais. Rodo ją man ir žvilgsniu klausia, ar patinka. Iškeliu į viršų savo nykštį - kepurė iš tiesų graži. Takilės vyrai mezga standžiai suvydami siūlus, kad nei vėjas, nei vanduo negalėtų pro mezginį prasikošti. Tokios kepurės sudėvėti, ko gero, neįmanoma.

Kodėl šioje saloje mezga būtent vyrai, aš tiksliai neišsiaiškinau. Atsimenu tik tai, kad būtent pagal čia nešiojamų mezgtų kepurių spalvas galima sužinoti, ar vyras vedęs, ar ne.

Laimingas mezgėjas
Takilėje turime vos dvi su puse valandos, jeigu norime tą pačią dieną grįžti atgal į Puną. Ir nors sala nėra didelė, ji yra kalno formos, o miesto centras, žinoma, yra šimtai laiptukų aukštyn. Jūs pamėginkite tokiame aukštyje palakstyti. Todėl skubame lėtai. 

Štai iš mokyklos grįžta vaikai ir juokiasi iš mūsų. O čia mus kaip vėjas pralenkia laivo kapitonas ir tikrai pažada be mūsų atgal neišplaukt.


Takilės sala tarsi kupra Titikakos vandenyse. O kur kitas krantas?

Vartai į Takilės salą
Jaunieji takiliečiai
260 metrų aukštyn. Taigi pasiekę Takilės viršunę esame jau virš 4 km aukštyje. Aplink gražūs vaizdai, ten tolumoje matosi ir Bolivija. Miestelis tarsi užmigęs, vos keli vietiniai ir porą grupelių turistų (čia sutinkame saują lietuvių, keliaujančių su kelionių agentūra - jie išpučia akis, kai sužino, kad į P. Ameriką atsibeldėme savarankiškai). Dar ne sezonas, todėl čia taip tyku. O ir prekyba vyksta vangiai. Senukas su virbalais rankomis kviečia užsukti į kultūros centrą. Pasirodo, čia įkurta tikra kepurių karalystė. Matyt, jos -  einamiausia prekė. Retas turistas iš čia išvyksta be galvos apdangalo, numegzto iš tikros alpakos ar lamos vilnos, su autentiškais raštais. Tiesa, vienspalvių čia nerasite. Tegyvuoja spalvos!
Kepurių rojus
Jeigu suprastum vietinių dialektą, Takilės gyventojai galėtų papasakoti ne vieną įdomią istoriją. Saloje randama Inkų ir ankstesnių civilizacijų pėdsakų, o atvykėliai ispanai Takilę buvo pavertę kalėjimu. Saloje galioja ir griežtos trys esminės moralės taisyklės, kildinamos dar iš Inkų laikų - nevok, nemeluok, netingėk (ama sua, ama llulla, ama qhilla).

Tačiau mums belikę vos keliadešimt minučių iki laivo išplaukimo, tad laiko geriau apsidairyti aplink nėra.  Ir dar tie debesys tolumoje man visai nepatinka.

Audra Titikakos jūroje

Kepurės ant galvų. Tik kažin ar jos padės šitoje jūroje. Juodi debesys prie pat. Titikaka šiaušiasi. Iki Puno - geros 2,5 val. plaukimo.  Net ir kvailiui matyti, kad reiktų paskubėt. Mes žemyn lik uosto leidžiamės bėgte, bet vietiniai neskuba. Išplaukiame vėliau negu numatyta grafike. Ir dar kaip tyčia tik išplaukus tenka apsisukti - paimti susivėlinusį vietinį, mojuojantį nuo krantinės draugui kapitonui. Nesu prietaringa, bet tas grįžimo momentas man  nepatinka.

Audra ateina
Užbėgsiu viskam už akių. Tai buvo ilgiausios, baisiausios dvi valandos mano gyvenime. Titikakos veidas pasikeitė kardinaliai. Laivelį talžė iš tiesų nemažos bangos (porą kartų jau maniau, kad apsiversim, o gelbėjimosi ratų čia tikrai nėra). Pliaupė taip, kad kapitonas nieko negalėjo matyti, o valytuvų, aišku, ant langų - irgi nė kvapo. Iki tol buvęs sodriai mėlynas Titikakos vanduo pajuodo.

Patikėkit, drebėjau iš baimės tikrąją to žodžio prasme. Pažiūriu pro langą ir dar baisiau: kranto nematyt, atsiritančios į korpusą bangos kesinasi persiristi per jį, o gylis čia jau siekia net iki 280 metrų. Ir dar ta nelemta viryklė antrame aukšte: nuolat ritinėjasi į skirtingas puses ir tampo nervus (susidarė įspūdis, kad vietiniams labiau rūpėjo jos gerovė, negu jų pačių kelionės saugumas). Gerai, kad kapitonas pasitaikė patyręs ir turėjo dvi neblogas padejėjas - viena valė langus, kita reguliavo kaip geriau kirsti atriedančias bangas.

Eina velniop tie pasiplaukiojimai. Esu žemės žmogus!!!

P.S. 2009 m. lietuvis plaukikas Vidmantas Urbonas pirmasis perplaukė atšiaurųjį Titikakos ežerą. Skaičiau, kad ir jam ežeras parodė du savo veidus - ramų ir audringąjį. Gal tokiu Titikaka nori pasirodyti visiems atvykėliams?









2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Peru: Labas, Maču Pikču!

Ar ir jūs imate jaudintis, kai pirmą kartą stovite prie tokių ypatingų vietų kaip Romos Koliziejus, Atėnų Akropolis ar kažkur kitur pasaulyje? Aš - taip, ir tą jaudulį vadinu atradimų jauduliu. Taigi toks jausmas man padus ima kutenti ankstų rytą, kai dar nepakilus saulei laukiame savo vietos autobuse, kuris vingiuotu serpantinu nuveš prie pat Maču Pikču miesto. Prieš mus ir už mūsų - krūva žmonių su laimingais bilietais, leidžiančiais pamatyti paslapčių apgaubtą inkų miestą. Tokių per dieną gali būti tik 2,5 tūkstančio. Ir aš tarp jų. Už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. 

Besislapstantis miestas

Vartai į Maču atidaromi 6 ryto, prieš pat saulei tekant. Tačiau šįryt saulėtekio čia nepamatysime. Senasis inkų miestas miega puriame miglos ir debesų patale, užsikamšęs iki ausų. Kur eiti? Kur nuorodos? Ar mums reikia eiti į Saulės šventyklą? Mes ne vieni tokie, klaidžiojantys pilkumoje. Bet netrukus jau stovime prie taip vadinamos sargo būdelės - nuo čia dažniausiai visi žvelgia į bundantį miestą. Brėkšta. Stovime kaip įbesti, įtempę visus raumenis, išplėtę akis, nors nieko nematome. Laukiame. Ir akimirkai atklydęs vėjas pilką patalą praskleidžia. Kelioms sekundėms pasimato Maču miesto panorama. Nežinau, gal tik aš viena, stovėdama 2,4 km aukštyje, sulaikau kvapą. Tas momentas, kai pirmą kartą savo akimis pamačiau miestą, man tą dieną buvo pats ypatingiausias.

Sargo būdelė pilkumoje, kurioje mes vos nepasiklydome
Pirmas žvilgsnis į Maču Pikču miestą vos saulei pakilus
Toks rytas miestui labai tinka
Laiptai į dangų

Iš kečųjų kalbos išvertus Maču Pikču reiškia senasis kalnas. O prieš jį stovi jaunas kalnas - Vaina Pikču (Huayna Picchu arba kečųjų kalba Wayna Pikchu). Jis dar apie 350 m aukštesnis už senąjį, ant kurio įkurtas Maču. Ir mes ten pasirįžome lipti savo noru. Kasdien į Vaina Pikču viršūnę gali kopti vos 400 žmonių. Visi kaip viščiukai suskaičiuojami ir surašomi prie įėjimo į lankytojų knygą (būtina nurodyti asmens dokumento numerį, pilietybę, net parašomas laikas, kada pradėjai kopti ir kada grįžai).

Žvelgiant į kalną iš apačios, atrodo, kad įlipti į jį neįmanoma. Status kaip velnias ir jokio tako nematyt. Vis dėlto jis yra - siauras, su neįtikėtino statumo laiptais. O šiandien jis dar ir šlapias nuo lietaus, kuris tai aprimsta, tai vėl įsilyja. Gerai, kad įsimetėme vienkartinius lietpalčius. Tačiau, nepaisant oro, entuziazmo daug. Juk ne kasdiena pasitaiko būti tokiose vietose kaip Maču Pikču.

Vaina Pikču kalnas (fotografuota jau nusileidus, kai debesys galiausiai pakilo aukštyn)
Lipam vis aukščiau, bet nematome nei apačios, nei viršūnės. Tik plaučiai į save geria gaivų ir vėsoką kalnų orą. Kai kurie turistai sukasi atgal (gal dėl lietaus, gal dėl statumo), o mes, lietuviai, gi užsispyrę - privalome užlipti iki pat viršaus. Be to, ir viltis dar gyva, o gal pavyks pamatyti Maču Pikču miestą iš aukštai.

Tikima, kad Vaina Pikču kalno viršuje gyveno vyriausias inkų žynys, kasdien visiems Maču Pikču gyventojams pranešdavęs apie išaušusią naują dieną. Matyt, itin atletiškas buvo, kad kelias iš miesto ir atgal į kalną negasdino. O aš tai lipdama ne kartą stoju pailsėti, atgauti kvapą ir, žinoma, pasižvalgyti. - Eina sau, kokie vaizdai! - mintyse sau nuolat kartoju. Kur akys mato - kalnų siena, apaugusi tropiniais miškais, kaip koks aksominis žalias kilimas nutiestas. Sraunios Urubambos upės, palei kurią vakar ėjome, vingiai. Ir tirštų debesų sluoksnis, susispietęs tiesiai virš Maču miesto. Gal koks magnetas juos čia visus sutraukė ir nepaleidžia?

Maču Pikču supantys kalnai
Taip ir žaidžiame slėpynių beveik 2,7 km aukštyje. Bandome tartis su inkų dievais, kad nors akies krašteliu parodytų mums miestą. Raginame balsu debesis sklaidytis (ko gero, iš šono kitiems turistams atrodėme keistokai). Matyt, už kantrybę ir užsispyrimą jie mums tą debesų širmą keliems kadrams praskleidžia. Krykštaujame lyg vaikai ir atsidūstame, kai debesys vėl užslenka.

Žvilgsnis į Maču. Nuotraukos centre matosi dalis miesto, o  kairėje - kelias, kuriuo turistus į aukštumas užveža autobusai
O tada prižiūrėtojai sujaukia mūsų žaidimą ir ima visa gerkle rėkti "vamos, amigos". Pasirodo, nuo Vaina Pikču kalno visi turi nulipti iki 14 valandos. Taip vis paraginami leidžiamės iš dangaus atgal į žemę geriau apžiūrėti paties Maču miesto. Žinoma, kaip gi kitaip! Mums nusileidus debesys pakyla aukščiau - dabar nuo Vaina Pikču, ko gero, visas Maču kaip ant delno. Bet man kažkodėl vis atrodo, kad mums pasisekė labiau, nei tiems, kuriems čia saulė šviečia. Toks paslaptingumas miestui tinka labai.

Maču paslaptys ir... lamos

Maču Pikču miestas buvo pastatytas 1440-1450 metais, kai inkų imperija šildėsi savo šlovės spinduliuose. Tikima, kad čia gyveno apie 500 gyventojų, tačiau miestą po maždaug šimto metų žmonės apleido. Kodėl inkai tokioje nuošalioje vietoje įsikūrė, kam ant aukšto kalno miestą pastatė, ką čia veikė ir kodėl miestą paliko - tai klausimai be tikslių atsakymų. Apleistas miestas šimtmečius slėpėsi džiunglių prieglobstyje. Būtent gamta apsaugojo Maču nuo įsibrovėlių ispanų, kurie naikino inkų palikimą be jokio gailesčio. Maču Pikču jie tiesiog nerado. O jį aptiko amerikiečių istorikas, iš tiesų ieškojęs visai kito prarastojo inkų miesto, 1911 metais.  Dabar Maču - vienas iš pasaulio objektų, saugomų ne tik UNESCO, bet ir yra įtrauktas į Naujų septynių pasaulio stebuklų sąrašą.

Stovint ir žiūrint į miestą įspūdį daro viskas. Vietovė, kurioje inkai nusprendė įsikurti. Miesto išdėstymas (sklinda legendos, kad miestas iš paukščio skrydžio primena kondoro siluetą). Maži namukai su kadaise buvusiais stačiais stogais. Tobulai nuglūdinti ir vienas su kitu sujungti pastatų akmenys. Aukštos terasos, skirtos žemdirbystei. Miesto vandentiekio sistema, kuria iki šiol teka kalnų vanduo (iš kur?). Centrinė aikštė, kurioje rymo vienišas medis. Ir lamos, čia šiandien dirbančios žoliapjovėmis :)

Nedidelis Maču miestas, apsuptas didelių kalnų

Maču Pikču šeimininkės - lamos. Joms mieste galima lipti ir vaikščioti kur nori

Iš balutės atsigėrusi ji prie lango rymojo, o mes fotosesiją suorganizavome

Laiptuotose terasose kadaise augo visokios gėrybės

 
Senasis inkų miestas popiet ištuštėja - didžioji dalis turistų suguža atgal į autobusus ir skuba keliauti tolyn. O mes neskubame niekur - liksime dar vienai nakvynei Aguas Calientes miestelyje, todėl sėdime ant vienos iš terasų atbrailos ir žiūrime į nutilusį miestą. Aš bandau įsivaizduoti, koks gyvenimas buvo čia prieš tuos 500 metų? Kaip atrodė ką tik įkurtas miestas? Ar nebaisu žmonėms buvo taip atokiai gyventi? Ar dažnai jie keliaudavo į kitus miestus? O gal jiems ir čia nieko netrūko? 

Galima valandų valandas į miestą žiūrėti ir stebėtis matomu reginiu. Tyloje, kai aplink nesiblaško šimtai žmonių su fotoaparatais, dienai pamažu baigiantis Maču galutinai atsiskleidžia ir  užima kvapą. Miestas atrodo  vienišas, ramus, ypatingas. Atrodo, imi jausti jo praeitį, jo dvasią, jo paslaptį.  Tačiau artėjant laikrodžio rodyklei prie 17 val. prižiūrėtojai vėl uždainuoja savo dainelę "vamos, amigos". Bepigu jiems, kasdien matantiems šį stebuklą. O mums taip liūdna išsiskirti. Tačiau tenka tarti "iki, Maču Pikču!".






2014 m. rugsėjo 4 d., ketvirtadienis

Peru: įsimintina kelionė iki Maču Pikču

Visi keliai, bent jau turistų, iš Kusko miesto veda link Peru pasididžiavimo - senojo inkų miesto, pasislėpusio tarp žaliuojančių kalnų 2,4 km aukštyje. Maču Pikču (Machu Picchu). Šis mistiškas pavadinimas slepia šimtus miesto paslapčių. Kodėl jį įkūrė tokioje atokioje vietoje? Kokia buvo miesto paskirtis? Kas jame gyveno? Kodėl miestą apleido ir niekada nebesugrįžo? Prie šios mistikos traukte traukia, bet pirmiausia reikia kažkaip iki Maču nusigauti. O būdų yra bent keli.

Kas labai skaičiuoja laiką, moka ne vieną šimtą litų (bilietų kainos turistams svyruoja nuo 53 iki 90 JAV dolerių į vieną pusę) už kelionę traukiniu, atvežančiu į Maču papėdėje esantį Aguas Calientes miestelį. Sakoma, kad įvertinus sumokamą kainą ir nuvažiuojamą atstumą tai yra viena brangiausių kelionių traukiniu visame pasaulyje. Kas turi ir laiko, ir pinigų, ir dar fizinės ištvermės, renkasi 3-6 dienų žygius pėsčiomis tuo pačiu keliu, kuriuo ir patys inkai į miestą keliaudavo - Inca Trail (isp. Camino Inca). O tokie, kaip mes - mėgstantys nuotykius turintys laiko, bet nei atliekamų 150 dolerių traukiniui, nei juo labiau 600 žygiui Inca Trail - leidžiasi į štai tokią kelionę.
 
Neaprėpiamais slėniais senu autobusu

Pirmiausia susitariame su hostelio, kuriame apsistojome Kuske, šeimininke, kad ji dvi paras pasaugos mūsų didžiąsias kuprines. Su savimi į Maču pasiimame tik svarbiausius daiktus - lengvesni pečiai reiškia malonesnę kelionę. Taip pat iš anksto nusiperkame autobuso bilietus vietiniu autobusu 6 valandų keliui iš Kusko į Santa Maria kaimelį. Kaina - 15 solių žmogui. 
Stotis, į kurią sugužame anksti ryte, tikrai ne turistinė. Vos tik mums įėjus vietiniai staiga pabunda iš snaudulio ir ima šūkauti įvairias kryptis, kuriomis šiandien veža jų autobusai. Bet užtenka mums iš kišenių išsitraukti jau turimus bilietus ir visi kaip mat nutyla. Magija.

Smalsiai dairomės į autobusus, kurie čia tikrai ne pirmos jaunystės. Spėliojame, kuris bus mūsų. Pavėlavęs į stotį įrieda ir mūsiškis. Apžiūrėjusi nutariu, kad ilgą kelionę autobusas turėtų atlaikyti.  Be mūsų jame dar keli turistai ir pilna vietinių. Vingis po vingio kylame į ryto saulės nudažytas Kusko aukštumas, o tada leidžiamės į pageltusias pievas. Čia kur ne kur stovi vienas kitas kreivas namukas. Automobilių kelyje taip pat vienetai. Tai štai kur Peru slepia savo laukinį grožį!

Rudeniškų spalvų paletė
Vos po valandos važiavimo vairuotojas nusprendžia kirsti kelią ir įsuka į žvyrkelį. Nejau likusias valandas juo ir važiuosime? Jau beveik susitaikome su ta mintimi, bet prieš akis ir vėl pamatom lygut lygutėlį asfaltą. O jis driekiasi per visą šventą inkų slėnį (angl. Sacred Valley of the Incas, isp. El Valle Sagrado de los Incas), suka ratus į čia stovinčius nepajudinamus kalnus ir vėl leidžiasi žemyn. Kelias tai priartėja prie debesų, tai vėl susilygina su rudeniškomis spalvomis nusidažiusia žeme. O dar tie balti kamuoliniai debesys žydrame danguje. Pradarau autobuso langą ir jaučiu kaip ryto gaiva smelkiasi į plaučius. Bandau bent kelis kadrus užfiksuoti. Dėl tokių vaizdų verta 6 valandas autobusu keliauti. Nors, akivaizdu, kad prie langų prilipę tik mes - vietiniai arba šlamščia sočius pusryčius, arba pučia į ūsą. 

Kylame į debesis
 
Ką tik pervažiavome visą šį slenį vingiuotu kaip gyvatė keliu
Autobusas pakeliui kelis kartus stoja didesniuose miesteliuose - mūsų maršrute Urubamba ir Ollantaytambo. Mums šie sustojimai gera pramoga, leidžianti stebėti vietinius ir jų gyvenimą. Pro langą matosi kaip į bagažo skyrių grūdami milžiniški vietinių nešuliai ir dėžės su vištomis ir viščiukais. Tuo tarpu pačiame autobuse vyksta turgus - sušokę prekeiviai į kelionę susiruošusiems siūlo įvairiausius užkandžius, nuo vištų šlaunelių su kukurūzais iki karštų bulvių ir kitų gastronominių malonumų. Autobusui pajudėjus peruiečiai atsidaro ką tik įsigytus maisto maišelius ir salone pasklinda tikra aromaterapija. 

Vietinių manta už juos pačius didesnė
Važiuojame toliau. Vairuotojas pasigarsina jau kelintą kartą besisukančias tas pačias tirli pirli ispaniškas dainuškas. Perkopiame vieną kalną, o už jo prieš akis dar vienas. Kelionėje banguojame kalnų keteromis tarsi jūra, o vienu metu net perkopiame 4 km aukštį. Dabar suprantu, kodėl ši kelionė tiek ilgai trunka - juk brėžiant tiesią liniją Aguas Calientes nuo Kusko nutolęs tik apie 80 km. Tačiau tokių vaizdų riedant traukinio tiesiąja tikrai nepamatytumėte. Akis nuo lango atitraukiu tik tuomet, kai autobuso vairuotojas ima garsiai šūkauti, kad atvažiavome į Santa Maria. Mums laikas lipti.
 
Ekstramalus pasivažinėjimas collectivo
 
Kelionė iki Santa Maria - dar tik pusiaukelė. O nuo čia tolyn - bene tik vienas kelias. Samdyti collectivo. Kas tai? Na, jeigu aš sugalvočiau pauždarbiauti ir savo automobiliu visus norinčius už sutartinę kainą vežčiau iki Trakų, ko gero, tapčiau collectivo vairuotoja. Esmė tokia, kad collectivo pajuda tik tuomet, kai automobilis visas užsipildo, nebent sutinkate mokėti už likusias tuščias vietas. Mes kooperuojamės su dar dviem turistais iš Argentinos ir mūsų ekipažas pilnas (kitais atvejais gali tekti laukti, kol užsipildys 10 vietų ar didesnis mikroautobusiukas). Prašo vairuotojas po 15 solių iš kiekvieno. Šiek tiek daugoka, bet nėra kito pasirinkimo. Iš autobuso išlipome tik mes ir dar keletas turistų. Šiaip kaina turėtų būti apie 10 solių, tačiau ji, matyt, galioja sezono metu, kai Santa Maria kaimelyje išsilaipina bent pusė autobuso. Be to, vairuotojas garantuoja, kad iš karto mus nuveš iki hidroelektrinės (esp. Hidroelectrica). Būtent ten, kur mums reikia. Neretai turistai dar sustoja pakeliui esančiame Santa Teresa kaimelyje pernakvoti, tačiau mūsų planas - jokių papildomų sustojimų. Iki dienos tikslo turime nusigauti dar saulei nenusileidus.
 
Mūsų laukia 1,5 val. kelio. Tik štai įdomu, kur tas kelias, kuriuo mes važiuosim. - Ten, - rodo vairuotojas. Tai - siauras žvyrkelis, išraustas kalnų masyve. Vienoje pusėje praraja, kitoje - stati kalno siena. O posūkiai tokie, kad vienas klaidingas vairuotojo judesys ir kelionė gali baigtis ne visai smagiai. Sulaikome kvėpavimus ir atsiduodame į vairuojo rankas - jis šiuo keliu juk visą gyvenimą važinėja. Ir keistas jausmas - akys grožisi aplinkiniais vaizdais, bet baimės virpuliukai taip pat neapleidžia, ypač kai automobiliui tenka pervažiuoti stačiai per kelią šniokščiančią upę ar užtaikyti tiksliai ant iš paprastų lentų sumesto tiltelio. Tai, neabejotinai, ekstremaliausias kelias, kuriuo man teko važiuoti ir visi kiti, kuriuos taip anksčiau vadinau, šiam neprilygsta. Ir to baimės ir susižavėjimo jausmo niekas neperteiks - nei nuotraukos (kurių, beje, ir taip vos viena kita), nei žodžiai. Teks patiems išbandyti.

Va taip ir važiavome 
10 km bėgiais
 
Saugiai pasiekę hidroelektrinę rengiamės trečiam ir paskutiniam kelionės etapui šiandien. Kol daugelis turistų nuo čia iki Aguas Calientes keliaus traukiniu (pusvalandžio kelionė jiems kainuos apie 25 dolerius), mes bėgiais eisime... pėsčiomis. Ir ne tik iš taupymo sumetimų. Toks pasivaikčiojimas gražią dieną vienas malonumas. Skaičiuojame, kad turėtume sugaišti apie 2 valandas. Atsiraitojame rankoves, išsitepame kremu nuo saulės ir kiek pasistiprinę išeiname dar prieš traukiniui pajudant.

Bėgiai, tiesa, man pasirodę gana kreivoki, nutiesti labai gražioje vietoje. Juos nuolat lydi galinga srove tekanti Urubamba upė. Aplink aksominiais tropikų miškais apaugę kalnai. Juose kažkur ir slepiasi garsusis Maču. Eidami pratinamės prie neįprastų gamtos garsų - čaižaus papūgų čirškėjimo, kitų iš medžių, suaugusių į vieną tankmę, sklindančių šiurenimų. Ore gaudome skraidančius margaspalvius drugelius. Tik lėtai atriedančio garvežio perspėjimas sujaukia mūsų ir gamtos pažintį.

Kelias palei bėgius ramus ir pilnas gamtos
Traukinys mus netrukus paveja ir mes jį praleidžiame
Eiti nėra sudėtinga, nes kelias be didesnių pakilimų. Miško tankmė suteikia malonų pavėsį, o bėgiai rodo kelią tikslo link. Sutinkame ir grįžtančių, ir dar tik einančių į Aguas Calientes. Bet sezono metu čia judėjimas kur kas aktyvesnis. 

Einame visi tylėdami. Stebime gamtą, jos klausomės. Mus netikėtai pasiveja dar stotyje matytas šuo. Ištikimai mus lydi beveik iki kelio pabaigos. Paskutiniuose kilometruose jau imame jausti nuovargį. Šios dienos kelionė, priartinanti mus prie Maču Pikču, truko nei daug nei mažai - beveik 10 valandų. Vis tik, visos jos pasitaikė išskirtinai turtingos vaizdais ir pojūčiais. Džiaugiuosi, kad pasirinkome tokį keliavimo būdą. Dabar belieka susitikti su juo pačiu - senuoju inkų miestu. Jau netrukus. 

Aquas Calientes miestelį pasiekiame jau sutemoms besileidžiant



2014 m. rugpjūčio 13 d., trečiadienis

Peru: raudonų stogų miestas Cuzco

Naktinis autobusas. Kelias - tarsi tarka. 10 valandų neramaus miego. Taip 7 val. ryte atsiduriame viename gražiausių Peru miestų - Kuske (isp. Cuzco). Galvose lengva migla - jau pakilome į 3,4 km virš jūros lygio aukštį. Tokiame svarbiausia niekur neskubėti. O ir nepavyktų, nes senamiestyje ne viena gatvė kopia į įkalnę. Tačiau ir nesinori - miestas gražus, posūkis po posūkio siauromis senamiesčio gatvelėmis vingiuoja ir kviečia iš arčiau susipažinti.

Miesto gyvos legendos

Kusko miesto pastatų sienos ir akmenimis grįstas gatvių grindinys prieš šimtus metų matė inkų gyvenimą. XI a. kalnų apsuptyje įkurtas miestas kadaise buvo ne kas kita, o galingos inkų imperijos sostinė. Šiandien jau sunku įsivaizduoti, kaip miestas anuomet atrodė. Ispanai čia griovė viską iš eilės. Tačiau buvusio miesto pėdsakų dar yra - viena kita inkų laikų siena stovi tarsi nepajudinamos iki šiol. 

Centrinė miesto aikštė ir ispanų palikimas - ją supančios bažnyčios
Kuskas plečiasi  ir žmonės kuriasi ant čia esančių kalvų, tad miesto gatvės kyla vis aukščiau ir aukščiau
Miesto vaizdas purių debesų fone
O čia inkų statyta akmenų siena - be jokių cementų ar klijų, o sudėta preciziškai amžiams
Kusko miestas turi ne vieną savo legendą, bet man ypač patinka miesto įkūrimo. Ar tikėti ja, ar ne, čia jau kitas klausimas. Taigi, sakoma, kad pirmasis inkų valdovas ilgai ieškojo tinkamos vietos pagrindiniam miestui įkurti, kol pasiekė šias teritorijas. Smeigė aukso ietį į žemę, o ši tarsi skradžiai žemę pradingo. Tai buvo ženklas: inkų valdovas pamanė radęs pačią visatos bambą ir įkūrė čia Kuską - kečųjų kalba miesto pavadinimas reiškia "bamba" arba "centras".

Netikėtos Kusko spalvos

Dabar miesto legendos jau primirštos, o vietiniai kaip įmanydami stengiasi suktis. Todėl po miestą vaikšto pasidabinę margaspalviais drabužiais, nesibodi ir lamą ar ožiuką su savimi pasiimti. Taip turistai geriau kimba. Tačiau už nuotrauką čia su vienu soliu jau neišsisuksi, juk didmiestis, tad ir pramogų kainos kur kas didesnės. Komercija, sakysite, bet kur jos šiandien nėra. Vis tik po antros nuotraukos jungiu stabdžius.

Damos laukia turistų, o laukdamos mezga
Vietiniams jau šaltoka, o vaikai iš viso rengiami kaip pas mus žiemą prie -20C
O kuo čia vaišina stačiai ant gatvės? Tamsiai violetinis gėrimas iš plastikinio kibiro siamamas visų naudojama stikline (gal ir praskalauja ją po kiekvieno gėrimo). Tai chicha morada - be galo saldus gaivusis gėrimas, verdamas iš violetinių kukurūzų. O kas nori ne tik atsigaivinti, bet ir švelniai apgirsti - prašom keistos rusvos spalvos chica corn beer. Tiesa, šio alaus paragauti neišdrįsome, juk mūsų skrandžiai tik prie higieniškai verdamo lietuviško  pripratę.

Chicha pardavėjos
Balta ir mėlyna - tai Graikijos spalvų derinys, tiesa? Tačiau ir Kuske tokį rasite. Tai - San Blas rajonėlio spalvos. Mažas, rodos vos kelių namų ir taip netikėtai į miesto veidą įsipaišęs. Čia renkasi menininkai, vakarais tiesiog ant grindinio patiestos staltiesės siūlantys savo dirbinius, grojantys keistais instrumentais ar tiesiog traukiantys žolės suktinę. Čia gausu miniatiūrinių krautuvėlių, kurios, rodos, neužsidariusios nuo neatmenamų laikų. Matyt jose dirba karta po kartos tų pačių žvitrių akių indėnų. Jei nieko nepirksite, nesupyks, jūsų apsilankymu apsidžiaugs ir dar bedante šypsena apdovanos. Bet angliškai vargiai ar atsakys.

Prie baltai mėlyno rajono turistų irgi tyko foto modeliai
Na, o šis nutikimas mums Kuske pasirodo pats netikėčiausias, kad ir bespalvis. Eilinėje maisto prekių parduotuvėje akis užkliūna už alkoholinių gėrimų lentynos, kurioje, mūsų visų nuostabai, garbingoje vietoje šalia Finlandia butelio stovi Lithuanian Vodka. Kažin, ar nors vienas peruietis kada ją pirko? Apstulbę taip ir nesumojame to paklausti pardavėjos.




Raudonais čerpių stogais
 
Kylame į miesto aukštumas pažiūrėti į Kuską iš viršaus. Stabdome taksi centrinėje aikštėje - Plaza de Armas (Ginklų aikštė yra kiekviename Peru mieste ar miestelyje), ir rodome, kad norime ten. Taksistai pasitaiko pikti ir į derybas nesileidžia. Galų gale vienas sutinka mus į viršų užvešti, bet kaip po to paaiškėja, nuveža ne ten, kur norėjome. Arba mus ne taip suprato, o mes ne taip aiškinome, arba iš piktumo, kad lietuviai pasitaikė taupūs. O mes juk taip vadinami backpacker'iai, stengiamės kuo pigiau keliauti. Vienok ir nuo šito kalno Kusko vaizdas mums patinka. Akys čia jau atsiremia į kalnų sienas, kurios aplipusios paprastų Kusko gyventojų namukais. Nemaža jų dalis tiesiog plūkti iš raudono molio, ne visi ir tinkuoti. Už tai kaip gražiai atrodo jų raudonų čerpių stogai. Man asmeniškai primena Italiją.

Kusko panorama
Ne tokios turistinės miesto gatvės
Vaikštinėjam raudonais čerpių stogais

Tiesa, gyvenimas toliau nuo miesto centro kur kas vargingesnis. Tvarkos mažai, gatvėmis vaikštinėja valkataujantys šunys, su jais žaidžia vaikai. Vietiniai mus užklydelius palydi žvilgsniais, vis dėl to didžiausia turistų koncentracija ten žemai - miesto centre. Jaučiamės saugiai, nors vakarais čia vaikštinėti nereikėtų. O kaip tik ir saulė jau vakarop, tad skubame atgal į pagrindinę Kusko aikštę. Čia atsisėdę ant laiptų klausomės katedros varpų, stebime kaip žibintas po žibinto miestas virsta dideliu jonvabalių spiečiumi. Kiekvienas su savo mintimis, bet matyt apie tą patį - jau greitai keliausime pamatyti Peru pasididžiavimo - Mačiu Pikčiu miesto. Bet apie jį - kitą kartą.