2012 m. rugpjūčio 29 d., trečiadienis

Venecijos balandžiai turi naują rūbą

Venecija mano meilė iš pirmo žvilgsnio. Joje lankiausi jau du kartus ir dar negana. Tačiau apie  ją būtinai parašysiu išsamiau kiek vėliau. O šį kartą trumpas įrašas apie... spalvotus balandžius, kurie šiuo metu, ko gero, išdidžiai vaikšto Šv. Morkaus aikštėje ir laukia turistų su pilnomis saujomis grūdų. Kaip rašo naujienų portalas www.dailymail.co.uk, apie 60 balandžių maistiniais dažais nudažė du menininkai  šveicaras ir vokietis  prieš 13-ąją Tarptautinę architektūros bienalę. Pasak vieno iš projekto iniciatorių Julian Charrière, taip siekiama, kad tūkstančiai turistų, kasdien aplankančių Veneciją, atkreiptų dėmesį į balandžius, kurie yra neatskiriama šio miesto dalis, ir juos labiau gerbtų. Paukščiams dažai nekenkia, bet streso šie įkyruoliai tikriausiai gavo, kuomet privilioti maistu buvo apipurkšti ryškiaspalviais dažais. Tikėsimės, balandžiai, kaip ir gyvūnų mylėtojai, nuoskaudos užantyje ilgai nenešios:) Internautai jau aktyviai ginčijasi tarpusavyje, ar tai žiaurus elgesys su gyvūnais, ar toleruotina menininkų saviraiška. O kokia jūsų nuomonė?




2012 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

IX dalis. Norvegija. Meditacija ant pasaulio krašto

Tik pamatęs savo akimis supranti, kokius stebuklus sukuria gamta. Sėdi 600 metrų aukštyje ant uolos krašto, žiūri į tolį, o aplinkui kur akys mato kalnų viršūnės ir mėlyniausias dangus. Drebančias kojas nuleidi žemyn, kad fotoaparatas užfiksuotų tą akimirką, kuomet jomis tabaluoji virš prarajos. Svaiginantis aukštis. Užburiantis tolis. Jautiesi tarsi sėdėtum ant pasaulio krašto. Žemyn pažiūrėti net nesinori, rodos, širdis iš krutinės iššoks, bet iš smalsumo akies krašteliu vis tiek žvilgteli. Tokius įsūdžius kišenėje parsinešu nuo vieno iš lankomiausių Norvergijos gamtos įžymybių – Preikestoleno.  Jei kalbate norvegiškai, ko gero, žinote, kad šis pavadinimas į lietuvių kalbą večiamas „Sakyklos akmuo“. Taigi, esame Stavangerio regione, Lysefiordo pašonėje. Leidžiamės link Preikestoleno jau pavakrę, prieš šešias. Nutariame nelaukti ryto, kaip buvo suplanuota. Vakaras  nuostabiai saulėtas, tad nenorime pražiopsoti tokios galimybės pasimėgauti saulės spinduliais ten aukštai kalnuose. Stendas informuoja – kelionė į vieną pusę truks 2 valandas. Tetrunkame valandą su trupučiu. Į vieną pusę – 3,8 kilometro, bet kalnais pakalnėm tikrai susidaro daugiau. Kelias nesudėtingas, įveikia visi – dideli ir maži, ir net keturkojai :) Visi grįžta, o mes tik atėjome. Dar vienas pliusas žygio popiet naudai. 

Nauja diena išaušo saulėta
Ar girdit, skamba avių varpeliai :)
Mes esame 270 m virš jūros. Prieš akis smagus kelias. Su aukštakulniais kopti nerekomenduojama :)
Lysefiordo toliai - tikslas jau prie pat
Kokia pirma emocija? Svaiginantis aukštis užkuria gerą dozę adrenalino. Tuoj pat įsijungia savisaugos instinktas – aukštį reikia prisijaukinti, čia jokių apsauginių tvorelių, viskas, kaip gamta sukūrė. Dar niekada nemačiau tokio grožio. Sako, kad sezono metu čia tiek žmonių, kad net nėra kur atsisėsti. Nenuostabu, kasmet čia apsilanko net iki kelių šimtų tūkstančių žmonių. Šį vakarą čia žmonių vos saujelė. Jokio triukšmo. Jokių eilių prie krašto nuotraukai. Sėskis kur nori, gulkis kur nori. Ganau akis taip aukštai ir taip toli, kaip tik paukščiai teturi galimybę. Išnyksta laiko pojūtis, jokių minčių, tik buvimas čia ir dabar. Vakarėjantis dangus vos vos parausta.Gaila, saulė leidžiasi preišingoje pusėje. Saulės sutiktuvės čia turėtų būti įspūdingos.

Meditacija
Istorija mena, kad kadaise čia dievams aukojo aukas. Uolos paviršius, žvelgiant iš viršaus, beveik idealiai lygus. Ir be galo taisyklingas kvadras – 25x25 metrų dydžio. Bet kur kas labiau žavi ne gamtos tikslumas, o platūs horizontai, kurių neaprėpia nei akis, nei fotoaparatų objektyvai. Tik širdis. Prisipažinsiu, prie krašto prieiti man užtruko. Bet noras nuleisti kojas žemyn vis tiek nugalėjo. Euforija. Meditacija ant pasaulio krašto! Tikiuosi šias akimirkas išsaugosiu atmintyje dar ilgai.

Štai kokie mes maži prieš gamtos galybę
Tą akimirką širdis buvo gatava iššokti iš krūtinės
Čia sustoja laikas
Sezono metu uola nuklota žmonių "kilimu". Mums pasisekė kur kas labiau!


2012 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

VIII dalis. Norvegija. Trolltunga – misija (ne)įmanoma

Iš lietingo Bergeno sprunkame ryte: deja, antro šanso šiam miestui duoti nebegalime. Judame toliau į pietus – ir vėl tuneliais, vinguotais keliais, keliamės keltu. Keliaujame link miestelio, vardu Odda. Kas ten ypatingo? Visai šalimais aukštai kalnuose ten kyšo Trolio liežuvis – Trolltunga. Tai įspūdinga uoliena, puošianti pietvakarių Norvegijos kraštovaizdį, o jos pavadinimas itin taiklus – ji horizontaliai kyšo iš kalno ir yra pakibusi beveik 350 metrų aukštyje virš Skjegedalio slėnio ir tikrai primena akmeninį liežuvį. Visi, keliaujantys į Norvegiją, yra bent ausies krašteliu kažką girdėję apie šią uolą, kurią ne taip lengva pasiekti - į vieną pusę 10 km kelio! Ko gero, būtent dėl to ji nusileidžia populiarumu kitoms akmeninėms Norvegijos įžimybėms – Preikestolen uolai ir Kjerag akmeniui. Bet tuo šis taškas mus tik dar labiau vilioja.

Nuotrauka, pasiskolinta iš interneto platybių
Bėgame nuo mus vis prisivejančio lietaus. Kurį laiką važiuojame susimąstę – ko gero, galvojame apie būsimą žygį ir svarstome, ar sugebėsime įveikti 10 km kelią į vieną pusę. O pasirodo, ne dėl savęs turėjome nuogąstauti. Vakare besigiedrijantis dangus ir virš kalnų pasirodžiusi be galo ryški vaivorykštė mums gero taip ir neišpranašavo.  
Lenktynės su lietumi tęsiasi beveik visą dieną
Tolumoje vis matosi kalnai su baltomis sniego ir krioklių arterijomis
Pakeliui į Odda miestelį ganome baltus debesis
Nemokamos žvalgybos po Odda apylinkes
Odda miestelio atspindžiai su nedrąsiais saulės spinduliais
Vanduo lygus lyg veidrodis
Vaivorykštė beveik virš mūsų galvų
Pabudę kitą rytą nenudžiungame. Dangų aptraukęs milžiniškas pilkų debesų kilimas, pritvinkęs lietaus. Viliamės, kad galbūt jis mūsų pasigailės: lai žygis bus be saulės, bet ir be lietaus. Iki tikslo automobiliu dar apie 30 kilometrų. Pravažiuojame Odda miestelį, sukame pro Tyssedalio miestuką link kito - Skjegedalio. Siauru kalnų keliu pasiekiame stovėjimo aikštelę. Beje, šio kelio pradžią žymi ženklas, kad važiuoti lyg ir draudžiama – „Private road“. Bet kito kelio nėra. Stovėjimo aikštelėje stovi kelios mašinos – kažkas jau pakeliui link Trolio liežuvio. Prie jų netrukus jungsimės ir mes. Nuo čia matosi apleisto funikulieriaus bėgiai. Pasisekė, kas dar galėjo juo užkilti maždaug vieną kilometrą į viršų - būtent sunkiausią ir stačiausią visos trasos atkarpą. Tačiau dabar nenuostabu, kodėl jis neveikia: medinės bėgių konstrukcijos avarinės būklės. Teks ropštis patiems. Viršuje kabantis rūkas neramina, bet entuziazmas ir adrenalinas mus ragina nedvejoti. Tiesa, parkavimas čia mokamas – 100 kronų, tačiau aparatas priima tik monetas. Jų mes neturime. Ką gi, nebūtume išradingieji lietuviai, už automobilio stiklo paliekame užrašą, kad monetų neturime, sumokėsime grįžę (lyg pakeliui rastume kas jas mums būtų iškeitę ar paskolinę:). Kopiame pirmą kilometro atkarpą sunkiai ir ilgokai: drėgnas takas, statūs akmenys ne mūsų naudai. Tylu taip kad net kartais nejauku. Pakeliui sutinkame dvi merginas, jau grįžtančias iš savojo žygio. Pasirodo, jos keliavo su nakvyne (tą liudija ir milžiniškos kuprinės ant jų pečių). Kelias sunkus, drėgna ir šalta, - sako turistės linkėdamos mums sėkmės. Bet jos mums prireiks jau kitą kartą. Įveikus 1,5 km kelio (pačią sudėtingiausią atkarpą) įsismarkauja lietus, debesys nusileidžia taip žemai, kad apačios jau nebematome. Tolyn kelias lyg ir nebe toks status, tačiau mes gerai nė nežinome, kas mūsų laukia už kilometro kito, o jų dar beveik 9. Nusprendžiame nerizikuoti ir, kad ir kaip būtų liūdna ir pikta, leidžiamės žemyn. O leistis dar sunkiau ir pavojingiau. Beveik nepratariame nė žodžio. Pykstame dėl lietaus, o leidimasis žemyn reikalauja ne tik finzinės jėgos bet ir itin didelio susikaupimo. Pati gamta nenorėjo, kad mums pavyktų. O gal kaip tik ji mus saugojo. Nusileidę pasižadame grįžti kur kas geriau parisuošę ir būtinai įsiamžinti ant Trolio liežuvio akmens. Tik jau, deja, ne šios kelionės metu. Kitą kartą!

Bendrakeleivės darytoje nuotraukoje matyti į kokį reikalą įsivėlėme
Nukeliavus 1,5 kilometro atsivėrė štai toks atšiaurus vaizdelis. Toliau eiti mums šį kartą nelemta


P.S. atsiprašau kartu su manimi keliavusiųjų už primintą nuoskaudą :) Mes šitą kalną dar būtinai įveiksime!

2012 m. rugpjūčio 8 d., trečiadienis

VII dalis. Norvegija. Šlapias pasimatymas su Bergenu

Naujiena diena, naujas kelionės tikslas – Bergenas, kuriame, kaip vietiniai juokauja, lyja daugiau kaip 300 dienų per metus. Važiuojame patikrinti. Pakeliui turime suplanavę vieną stotelę – Tvindefossen krioklį. Kol keliaujame iki jo, mus nuolat vejasi pilki debesys. Visi nujaučiame, bus lietaus. Krioklys puikiai matomas nuo pagrindinio kelio. Mes čia palyginti anksti, todėl žmonių nedaug. Kaskadomis žemyn besileidžiantis ledinis vanduo kažkokiu būdu užsitarnavo jaunystės ir seksualinės energijos šaltinio vardą. Vis tik mes tuščių butelių su savimi nesivežėme (sakoma, kad kiti vežasi ir ne po vieną), užtenka rankas įmerkti – galima sustirti. Prie krioklio sutinkame porelę, keliaujančią dviračiais. Pakalbiname, keliauja iš Oslo į Bergeną: sako nesunku, tik vėsoka. Palinkime sėkmės ir patys skubame susitikti su juo. Iki Bergeno dar likę kiek daugiau nei 100 kilometrų. O jie įspūdingi – šioje kelio atkarpoje iš viso priskaičiavau 36 tunelius. Iš karto pagalvoju apie prie krioklio sutiktus dviratininkus: tikiuosi visi šie tuneliai turi apvažiavimą, nes dviratininkams tuneliais važiuoti draudžiama. 

Gražuolis Tvindeffosen krioklys, kurio kaskadas suformavo pati gamta
Bergene nakvynė mums atsieina brangiausiai. Nors kempingų čia nemažai, ir vėl vyksta varžybos – šį kartą dviračių, todėl daugelis jų pilni. Moteriškė prašo 850 kronų ir sako, kad daugiau niekur vietos nerasime. Vakarykščio scenarijaus, kai teko pavargti ieškant stogo virš galvos, kartoti nenorime. Be to, geriau paieškų lauką skirti miesto pažinimui. Tad namuką imam. Jis su svetaine ir dviem miegamaisiais – tikri apartamentai. Skubame į miestą. Dar nelyja. Šeštadienio popietė, parduotuvės jau nebedirba, o kavinės ošia nuo vietinių. Pažiūrime į kainas: steikas nei daug nei mažai, koks 150 litų, alus - apie 30 litų. Žvejų turgus prie krantinės nuvilia. Įsivaizdavau seną  prekyvietę, o čia paprastos palapinės. Turguje kainos irgi kandžiojasi, bet vietinės rūkytos lašišos gabalėliu pavaišina patys prekeiviai. Kai kas svajojo paragauti ryklienos, bet neteko. Bergenas yra antras pagal dydį Norvegijos miestas, kurį supa septynios kalvos. Būtent jos nuolat virš miesto sulaiko lietaus debesis (gerai, kad prigriebėme su savimi lietpalčius). Šis miestas dar vadinamas vartais į fiordus – uoste švartuojasi dideli ir maži laivai, jachtos. Žinoma, nepamirškime Bryggen‘o – medinio Bergeno senamiesčio, įtraukto į UNESCO. Dalis senučiukų namukų uždengti, dalis jau gerokai pakrypę, tačiau pasivaikčioti tarp jų siaurais praėjimais labai smagu. Čia įsikūrusios įvairios amatų dirbtuvės, suvenyrų parduotuvėlės. Aš vis seilę pavarvinu į norvegiškais ornamentais išmarginus vilnonius megztinius – grožis už baisulinę kainą. 

Pirmieji mūsų žingsniai Bergene buvo sausi
Statūs pastatų stogai - vizitinė Bergeno kortelė
Vaikštinėjame jau šlapiomis Bryggen'o gatvelėmis
Senieji medinukai, ko gero, įpratę prie lietaus
Užklydome į pilies aikštę
Ko gero, senokai mankštinome kojas, kad nusprendžiame ropštis į apžvalgos aikštelę ant vienos iš 7 Bergeno kalvų. Pusiaukelėje žvelgiame į uosto panoramą – matosi atplaukiantys laivai, ant šlaitų prilipę mediniai namukai. Dar kelios akimirkos ir dangus apsitraukia – stori debesys atsiranda lyg iš niekur. Lietus įsismarkauja. Traukiame lietpalčius, nors naudos iš jų nedaug. Pro mus kaip pro stovinčius į kalną prabėga ne vienas norvegas – trumpomis rankovėmis, kiaurai šlapi. Čia dažnas propaguoja bėgimą. Viršunę šiaip ne taip pasiekiame ir mes. Miestas maudosi lietuje. Nuotaika kažkur dingusi. Atgal leidžiamės funikulieriumi, nusipirkę po vaikišką bilietą :) Lyti taip ir nebesustoja - plika akimi matome, kaip debesys pralaimi nelygioje kovoje kalnams. Jie čia užstringa ilgam, kol iškrenta paskutinis lašas. Kadangi kavinėse kainos kandžiojasi, nutariame grįžti į sausus namus kempinge - dar turime grikių. Pakeliui parduotuvėje svajojame nusipirkti norvegiško alaus (lietuviško atsargos jau baigėsi), tačiau Bergenas ir tuo mums pasimėgauti neleidžia: alkoholiu čia prekiaujama iki 18 valandos, o sekmadieniai – iš viso dienos be velnio lašų. Na ką padarysi, šį kartą Bergenas mums buvo ne toks svetingas, bet pasimatymą lietuje vis tiek užskaitome. 

Dažniausiai vietiniai namukus dažo baltai arba raudonai
Bergeno gyventojai mėgsta puoštis
Siauros senamiesčio gatvelės, kylančios į kalną - geras sportas
Mes pusiaukelėje - vaizdas dar ryškus ir sufokusuotas
Ar kada matėte tokį Bergeną? :)


2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

VI dalis. Norvegija. Saulės vonios fiorduose

Vykdami į Norvegiją birželio pradžioje mes išties rizikavome: kai kurie kalnų keliai galėjo būti uždaryti, oras, kaip žada įvairios interneto svetainės, tokiu metu būna vėsokas ir lietingas.Tačiau rizikuoti vertė noras sutikti kuo mažiau turistų gražiausiose Norvegijos vietose. Ir mums pasisekė: per visas 14 parų dienos metu lijo vos du kartus, 4 dienas  šildė saulė, o kitos, nors ir apniukę, buvo sausos ir maloniai vėsios. 

Norvegijos kraštovaizdis gniaužia kvapą, kai jį gaubia mistiškas rūkas ir žemai plaukiantys debesys. Tokiomis dienomis man atrodydavo, lyg būčiau priešistoriniame pasaulyje, betrūko dinozaurų riaumojimo. Tačiau saulės nušviestas šiaurinės gražuolės peizažas dar kartą atima žadą. Visos spalvos dar labiau suintensyvėja, sniego ir žolės kontrastas dar labiau išryškėja, viskas atrodo dar gyviau, dar gaiviau. Taigi, tokią pirmą saulėtą dovanėlę gavome įpusėjus kelionei  – pabudę Byrkjelo kempinge. Pirmas žvilgsnis iškišus nosį iš namuko – kokios aukštos ir smalios kalnų viršūnės!  Skubame į saulėtą dieną. Važiuojame nuostabiu Nr. 5  keliu. Mus lydi srauni kalnų upė ir apsąmanoję akmenys, kelią juosia milžiniški kalnai, apakinti žydro dangaus ir kaitrios saulės. Akys džiaugiasi atviruko vertais vaizdais.  Sustojame susipažinti su vietiniais – ožkomis. Apsalę žiūrime į bene smailiausią kelionės metu matytą kalno viršūnę.

Tokie vaizdai tiesiog pribloškia, tiesa?
Nuostabaus grožio 5-asis kelias
Vietinės įkyruolės portretas

Saulės vonios žalioje pievoje
Prieš akis dar vienas Fjærlandsfjord fiordas
Toliau keliaujame vandeniu: keliamės keltu į Fodnes miestelį, tada – po žeme link Aurland: važiuojame ilgiausiu tuneliu, besitęsiančiu daugiau kaip 24 kilometrus. Ilgai tūnoję tamsoje vėl išlendame į ryškią dienos šviesą ir nusukame į Flam miestelį, iš kurio keltais arba traukiniu galima pasiekti daug nuostabių Norvegijos vietų. Mes svajojome apie kelione keltu Nærøyfjord fiordu, tačiau pabūgstame kainų – žmogui per 150 litų ar dar daugiau, priklausomai nuo pasirinkto turo. Nutariame pasitaupyti, nors tikiu, už tą kainą būtume gavę pakankamai įspūdžių. Vis tik jų mums su kaupu pavyksta gauti tiesiog už dyką. Traukinių stotyje pakabintame stende pamatome įspūdingą apžvalgos aikštelę – Stegastein medinį tiltą, kybantį virš Aurlandsfjord fiordo 650 metrų aukštyje. Iki jo keliukas pasitaikė, ko gero, dar pavojingesnis nei Trolių: visai šlaito krašto be jokių atitvarų su staigiais ir aštriais posūkiais – ne vienas vairuotojas juo važiuodamas, ko gero, pabala. Bet kuo aukščiau kylame, tuo nuostabesni vaizdai astiveria. Sutinkame ir du dviratininkus, lyg niekur nieko sau kopiančius aukštyn (tai bent vyriškių raumenys). Paskutiniai posūkiai ir mes jau viršuje – už fotoaparatų ir skubame ant tiltelio. Vaizdas toks, kurio nei nupasakosi, nei įamžinsi (nuotraukose nei aukščio, nei pločio, nei gylio, nei tos hipnozės). 

Laukiame kelto, kuris netrukus mus perkels į kitą pusę
Dar vienas privalumas keliaujant birželį - nėra baisių eilių prie keltų
Pro saulės miglą jau žvelgiame į Aurlandsfjord fiordą...
... štai nuo tokio tiltuko
Pasirodo, kad šis taškas populiarus – pabūti vieniems nepavyksta, tačiau bestovint čia ilgainiui imi nebegirdėti žmonių klegiasio, automobilių ūžesio, tiesiog susilieji su vaizdu. Na, bent jau iki tol, kol ant tilto staiga suguža kelios dešimtys hiperaktyviųjų japonų turistų. Prieš juos nieko blogo neturiu, tačiau jiems, rodos, nė motais, kad ir kiti nori nusifotografuoti ar tiesiog ramiai pastovėti tilto gale. Bet nuotaikos nesigadiname, dar vienas visai neplanuotas nusukimas atneša be galo daug džiaugsmo. Norisi čia ilgiau pabūti, dar pamedituoti bežiūrint į mėlyną fiordo vandenį, mažus jį skrodžiančius laivelius, saulės glostomus kalnus... bet kaip visada negailestingas laikas skubina judėti pirmyn. 

Aurlandsfjord fiordo panorama
Kai ant tilto sugūžėjo japonų turistai, pasidarė ankštoka
Nusileidus kiek žemiau taip pat yra puiki apžvalgos aikštelė - čia be japonų turistų kur kas ramiau
Jau vakarėja. Tikimės prie Voss miestelio ar jo apylinkių rasti nakvynę. Koja pakiša vykstantis vaikų futbolo čempionatas (kad juos kas griebtų): visi kempingai perpildyti. Vieni siūlo važiuoti link Bergeno, bet iki jo dar tolokai, o čia jau piečiau – Baltosios naktys nebe tokios baltos. Be to, esame suplanavę įmerktį rankas į jaunytės šaltiniu vadinamą Tvindefossen krioklį. Nutariame rytdienos planų nekeisti, tad sukamės atgal link Gudvangeno ir atkakliai ieškome nakvynės. Paskutinė viltis – kempingas "Hemre Gard", kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo neveikiantis. Tuščia, bet numeris nurodytas – skambiname. Kelios minutės ir savininkas jau čia. Mūsų gelbėtojas – britas, Norvegijoje gyvenantis jau gerą galą metų. Jo kempingas dar neveikia pilnu pajėgumu, o tik ruošiasi pirmam sezonui, bet mus mielai priima. Čia vos penki paprasti namukai be patogumų, bet mums nė motais - imam. Viskas tvarkinga, švaru. Anglas dar ir šildytuvą iš namų mums atveža – dėl viso pikto, jeigu atvės. Smagiai pasišnekučiuojame su kempingo savininku, kuris nesibodi papasakot pikantiškų dalykų apie norvegus, dalinasi įspūdžiais apie lietuvius ir kitus Rytų europiečius, su kuriais teko dirbti statybose. Nuoširdžiai jam dėkojame už svetingumą ir skubame pradžiuginti gurgiančių pilvų. Sukertame po popierinę sriubą iš pakelio. Visiems atsiranda jėgų, irzlumas atslūgsta. Nutariame dar pasigrožėti Stalheim kanjonu, kuris čia pat, vos keli kilometrai. Vyriška kompanija trina rankas – juk čia yra bene stačiausias kelias Europoje, kurio nuolydis posūkis po posūkio yra net 18 procentų. Į mūsų kuklų, bet tvarkingą namuką grįžtame jau gerokai po 10 val. vakaro. Ko gero, prieš užmigdami visi palinkime sėkmės vaikų futbolo čempionato žaidėjams.

Norvegijoje bažnyčios visos beveik vienodos - medinės ir mažutės, įsitenkačios ir prie uolų, ir pievose
Stalheim kanjonas visame gražume
Tai bent nuolydis
Kasmet čia vyksta bėgimo varžybos. Rekordas - 1,6 km trąsa į kalną yra įveikta per kiek daugiau nei 9 minutes
Va tokia ta trąsa, jeigu ką :)




2012 m. rugpjūčio 3 d., penktadienis

V dalis. Norvegija. Ar kada girdėjote, kaip aimanuoja ledynai?

Pirma mintis pabudus – aš turiu kojas!!! Po vakarykščių 10 km pėsčiomis jaučiu kiekvieną jų raumenuką. Šiandien paskutinį kartą pusryčiams meniu – sumuštiniai ir Geirangerio vaizdai. Naktį lijo ir debesys dar nenori trauktis, bet, užbėgant įvykiams už akių, per dieną taip ir neįsilyja. Mūsų laukia valandos kelionė keltu Geirangerio fiordu link naujo mūsų tikslo – Briksdalio. Tai viena iš 22 didžiausio žemyninėje Europos dalyje esančio Jostedalio ledyno atšakų arba, liaudiškai, uodegų. Nuo kelto denio mojama Geirangerio miesteliui, Septynioms seserims ir jas garbinančiam Jaunikiui (tai krioklys) ir kitiems keltams, kurie dar tik atvyksta į šį gamtos stebuklą.

Septynios gijos tai septynių seserų ašaros
O štai ir Jaunikis - vikingas, taip ir nesugebėjęs iš septynių seserų išsirinkti tos vienintėlės
Atsisveikiname su Geirangerio fiordu
Norvegijoje įprasta – jei lyja čia, nebūtinai lyja ten. Persikėlę į kitą krantą pajuntame ir nedrąsius saulės spindulius. Iki ledyno dar nemažas kelio galas, tačiau vienbalsiai nusprendžiame nusukti į šoną paieškoti vienu aukščiausiu (kad ir neoficialiai) pasaulyje tituluojamo krioklio. Pavadinimas toks, kad liežuvį galima nusilaužt - Ramnefjellsfossen. 818 metrų srovė žemyn: atrodo nepastebėti neįmanoma, tačiau  paieškos užtrunka. Pasirodo, nors krioklys aukštas, jis nėra galingas, todėl net neįtrauktas į bendrą Norvegijos hidroelektrinių tinklą. O mes tikėjomės... Vis tik apylinkės čia labai gražios ir ramios – turistų beveik nė kvapo, netoliese Leon kaimelis. Navigacija mus veda siauru keliu, kartais visai prie pat vandens. Šiose apylinkėse buvo įsikūrusios bene seniausios Norvegijoje fermos, tačiau ir čia gamta gali būti negailestinga.  Du kartus – 1905 ir 1936 metais – galingos kalnų nuošliaužos žemiau plytinčiame Lovatnet ežere sukėlė milžiniškas ir viską griaunančias bangas, kurios pasiglemžė ištisus kaimus ir per 100 gyventojų. Vis tik žmonės iš čia nesitraukė – ir vėl statė namus, ir vėl augino avis. Iš tiesų tiksliai taip ir nežinome, ar radome tą milžiną krioklį – labai toli nuo kelio sukti nenorėjome, o ir ženklų nebuvo. Bet navigacija rodė, kad savo tikslą pasiekėme. Ko gero, ten aukštai dar sniegas nematė saulės spindulių – krioklio srovė tikrai ne ta įspūdingoji. 

Ramnefjellsfossen krioklio beieškant
Gal tai jis? Navigacija sakė, kad "you reached your destination"
Apleisto kaimelio namukai skendi tyloje
Grįžtame į pagrindinį kelią ir judame link Briksdalio. Žinome, kad mums pasisekė kur kas mažiau nei tiems, kurie prie šios ledyno uodegos lankėsi prieš dešimt ar penkiolika metų – ledas sparčiai tirpsta. Nuo parkavimo aikštelės iki ledyno – 3 kilometrai. Žinoma, jei kronos drąsko piniginę, galima iki ten užkilti specialiais automobiliukais, tačiau ką mums reiškia tie 3 km į vieną pusę po vakarykščių žygių (sukandu dantis). Iš tolo matyti ledo žydrumas. Skaitome informaciniame stende, kad dėl ledo kristalų išsidėstymo ir šviesos sugerimo (kažkas iš fizikos) jis įgauna tokią sodrią spalvą. Vis matome žymėjimus, kokiais metais šiame taške buvo Briksdalio uodega. Kada nors šiame kelyje atsiras ir lentelė, žyminti 2012-uosius.
Jau iš tolo pamatome ledo uodegą - dar keliasdešimt kilometrų ir mes jau ten
Šią kalnų upę "maitina" ledyno vanduo
Kažkas paliko meilės laišką

Priėjus arčiau ledo uodega atrodo ne tokia jau ir maža. Prie jos tyvuliuoja žydras ledinis ežeriukas, vėliau sutekantis į kalnų upę ir krioklį. Jaučiame, kaip ledas alsuoja šalčiu. Toliau kelias aptvertas – eiti nedraudžiama, bet „on your own risk“. Moterys lieka ant „kranto“, vyrai pajuda link ledo. Staiga viską užvaldo garsas. Toks, kokio gyvenime negirdėjau – lyg uolos skiltų pusiau, o žemė vertųsi po kojomis. Pašiurpsta kūnas. Žemyn pabyra akmeninis lietus: gerai, kad nestiprus. Dairomės, kur vyrai – pritūpę prie akmenų. Baugu. Taip aimanuoja ledynas. Tokį garsą išgirdome dar bent kelis kartus – ten viršuje ledas skyla ir nuolat juda. Kada nors norėčiau leistis į nedidelę ekspediciją (skamba kur kas geriau negu ekskursija:) ledynu. Skubame įsiamžinti, nes puikiai suprantame, kad kitą kartą mums čia grįžus vaizdas bus visai kitoks. Liekame vieni iš paskutiniųjų turistų, tad metas grįžti. Bet einant atgal aš vis atsisuku pasižiūrėti į neįtikėtinai žydrą ledą. Prieš akis kažkodėl iškyla prisiminimas, kai mama skaitydavo pasaką apie Ledo karalienę. Tai štai kokiuose rūmuose ji gyveno.

Ir prie ledyno žydi gėlės
Kairėje nuotraukos pusėje toli toli matyti raudoni taškeliai - ten žmonės
Štai kokie ledo luitai, nuriedėję žemyn