Ten, kur švyti Aurora Borealis

Kiekvieno keliautojo ir fotografo svajonė užfiksuoti Aurora Borealis – gražuolę Šiaurės pašvaistę. Tam dažniausiai keliaujama į Skandinaviją: sakoma geriausiai jas stebėti Islandijoje, Suomijoje ir Norvegijoje vėlyvą rudenį ir žiemą. Ačiū Ingridai Janulionytei, kuri sutiko man paskolinti savo darytas pašvaistės nuotraukas, užfiksuotas kur kas toliau – Aliaskoje. Sakoma, kad Aliaskoje grožėtis tokiu gamtos dailės stebuklu danguje galima  250 dienų per metus.

                                Šiaurės pašvaistė, 2012 m. pavasaris, Aliaska                    aut. I. Janulionytė

Aurora Borealis nušvitusi danguje atrodo lyg žalių, raudonų ar baltų dažų potepiai tamsiame danguje. Šiam gamtos reiškiniui, kuomet Saulės vėjo atneštos dalelės susiduria su Žemės atmosfera, vardą davė prancūzų filosofas, astronomas Pierre Gassendi dar 1621 metais. Aurora – tai romėnų deivė aušra, o Boreas – graikų Šiaurės vėjas. Senovėje žmonės tikėjo, kad tokie dangaus vaizdiniai buvo ne kas kitą, o Dievų ženklai jiems. 

Pašvaistės švytėjimą sukelia magnetinės audros. Kuo stipresnė audra, tuo danguje matomas švytėjimas ryškesnis ir įspūdingesnis. O visas grožis slypi tame, kad pašvaistė nuolat judėdama keičia savo formą, akimirkai išnykusi  taip pat staiga vėl nušviečia visą dangų neįtikėtinais spalvų stulpais. Aurora Borealis trunka nuo kelių akimirkų iki pusės nakties ir net gali nušvisti dienos metu, tiesiog ją danguje paslepia saulės šviesa.

Štai tokia ta dangaus gražuolė Šiaurės pašvaistė – atimanti žadą ir suviliojanti akis. Kai pamatysių ją pati, būtinai pakartosiu blogo įrašą apie Aurora Borealis su daug daug nuotraukų :)

Šiaurės pašvaistė, 2012 m. ruduo, Aliaska                     aut. I. Janulionytė

   Šiaurės pašvaistė, 2012 m. ruduo, Aliaska    aut. I. Janulionytė

Šiaurės pašvaistė, 2012 m. ruduo, Aliaska    aut. I. Janulionytė