Indonezijos suvilioti: pasivaikščiojimas Bromo ketera

Liepos 12 d. Nors danguje jau ganosi dideli balti debesys, saulė orą sušildo taip, kad rytinės vėsos nebejusti. Žemė net garuoja ir aplink kvepia... svogūnais. Taip taip, svogūnais, kadangi, kur pasižiūri, žaliuoja laiškinių svogūnų (ir ne tik) plantacijos. Čia žmonės puikiai prisijaukinę kraštovaizdį ir ištisus daržus augina lysvėse ant supančių kalvų šlaitų. 

Leidžiamės žemyn taip ir neatsigrožėję trijulės - ugnikalnių Bromo bei Semeru ir kalno Batok - panorama. Laikas spaudžia, o dar norime pabraidyti Smėlio jūra ir pasivaikščioti Bromo ketera.

Rytas svogūnų plantacijoje

Ten, kur debesys ritinėjasi žeme

Kai nusileidžiame žemyn į Smėlio jūrą (javiečiai ją vadina Segara Wedi), apima keistas jausmas. Jautiesi tarsi atsidūręs milžiniškoje duobejė, nes už nugaros lieka aukštas skardis, ant kurio įsikūręs Cemoro Lawang miestelis, o priešais žvilgsnis atsitrenkia į visą Bromo ugnikalnio masyvą. Čia ir vėsiau, ir tyliau, o debesys kažkodėl ritinėjasi pažeme. Kur ne kur matyti maži žalumos lopinėliai, bet akivaizdu, čia gyvybės nedaug. Jūra užima apie 10 kvadratinių kilometrų. Visur tamsiai pilkas, dar nuo vakarykščio lietaus prie žemės priplotas smėlis. Kaip kopos, tik tamsios. Vėjo nugairintos ir nudailintos. Smėlis banguoja kaip tikra jūra tolyn tolyn. Sakoma, kad tai, ko gero, vienintelė tokia jūra visame pasaulyje, tyvuliuojanti daugiau kaip 2 km aukštyje.

Tamsaus smėlio ir baltų debesų kontrastas žydro dangaus fone

Keliaujame šia dykuma link Bromo ugnikalnio. Debesys tai pakyla, tai nusileidžia. Sako, rytais, kai viską dengia tankus debesų sluoksnis, čia galima ir pasiklysti. Na ką gi, ne visai ežiukas rūke, bet jausmas tikrai mistiškas net ir įdienojus. Praeiname lietaus, o gal lavos, išgraužtą gilią smėlio vagą, taip pat čia stovinčią induistų šventyklą Pura Luhur Poten. Tokių kaip mes - einančių pėsčiomis - tik dar viena porelė. Dauguma turistų po šią jūrą važinėja džipais, kurie jau grįžta į miestelį. Taip dar geriau, nereikės alkūnėmis stumdytis Bromo viršūnėje.

Debesys apsimeta rūku ir bando praryti šventyklą

Džipų išvagota Smėlio jūra

Gal čia tekėjo lavos upė?

Griovėjas, pavadintas kūrėjo vardu

Gal ir prasilenkia su logika, tačiau Bromo ugnikalniui, kuris yra nusinešęs jau ne vieną žmogaus gyvybę, duotas induistų dievo kūrėjo Brahma vardas. Ugnikalnis priklauso Bromo Tengger Semeru nacionaliniam parkui, kuris užima daugiau kaip 5 tūkst. hektarų ploto. Vien šiame parke yra 5 ugnikalniai, įskaitant ir Bromo, kuris yra labiausiai turistų lankomas ugnikalnis visoje Javoje. Vieni juo grožisi tik iš toli, kiti keliauja Smėlio jūra ir lipa 221 laiptelių (bent tiek aš priskaičiavau, nors kitur rašoma, kad jų per 250) iki pat jo viršūnės, kad galėtų ne tik į milžinišką kraterį pasižiūrėt...

Lipam pasisveikinti su Bromo

Pusę kelio aukštyn galima įveikti ir balne (jei negaila žirgo)

 ... bet ir gauti andrenalino vaikštant jo ketera. Be jokių atitvarų. Be jokių saugumo priemonių. Man asmeniškai, reikėjo sukaupti daug drąsos, nes ketera vietomis visai siaura. Tačiau ekstremalų ten nestinga, tad keliukas jau pramintas. O vietiniai iš viso pasišvilpaudami sau tais šlaitais vaikšto lavos prisirinkti. Ir ką aš galiu pasakyti - tai buvo vienas įsimintiniausių ir ekstremaliausių pasivaikščiojimų mano gyvenime. O ant krašto sėdint, rodos, rankomis debesis gali glostyti, vėją delnais gaudyti ir vis fotografuoti fotografuoti priešais atsveriančius vaizdus.

Į objektyvą netelpantis Bromo krateris

Drąsiausi eina pirmi

Šventykla apačioje atrodo miniatiūrinė

Smėlio jūra iš viršaus atrodo tarsi tikrai banguotų

O kam ta višta?

Tokį klausimą užduodu sutiktai vietinei moteriškei, po pažastimi pasikišusei gyvą vištą ir lipančiai į Bromo. Moteris šypsosi ir vaizdžiai rodo man, kaip kol kas nieko nenutuokiantį paukštį ji įmes į ugnikalnio kraterį. Štai taip susipažįstame su aukojimo tradicija, kuri čia gyvuoja nuo amžių amžinųjų. Nežinau, ar gaila, ar ne, kad paties aukojimo proceso stebėti nepavyko, nes jau buvome nusileidę iš Bromo žemyn. Vis tik grįžusi pasidomėjau, kad tokias tradicijas vietinių kaimelių gyventojai puoselėja nuo XV amžiaus. Pasakojama, kad čia plytinčias Tengger apylinkes  kadaise valdė princesė Roro Anteng su vyru. Jie niekaip negalėjo susilaukti vaikų, todėl kreipėsi į kalnų dievus malonės. Dievai sutiko padovanoti jiems vaikų, su sąlyga, kad 25-asis bus paaukotas. Legenda byloja, kad princesė susilaukė 25 vaikų ir paskutinįjį, vardu Kesuma, kaip ir buvo pažadėjusi, paaukojo dievams įmesdama į ugnikalnį. Taip ir atsirado tradicija į Bromo kraterį mesti aukas dievams - dar vadinama Yadnya Kasada ceremonija. Tiesa, šiandien dažniausiai aukojamos gėlės, vaisiai, ryžiai, na, ir, pasirodo, vargšės vištos. Tik kažin, ar tai nuramina Bromo ugnikalnį, kuris karts nuo karto ne juokais papurto šį nuostabų žemės kampelį. Belieka, legendomis tikėti...

Garuojantis Bromo krateris ir Batok kalnas fone