Liepos 17 d. Šalia Džogdžos snaudžia Gunung Merapi - mano jau ne kartą minėtas, bet dar neapdainuotas aktyviausias Indonezijos ugnikalnis. Ir ką jūs sau galvojate, mes ne šiaip iš tolo juo grožėtis užsinorėjome, o užsiropšti į jo viršūnę pasitikti saulės. Atrodo, kas čia tokio? Kas patyrė, tas žino, ką reiškią toks šturmas. Taigi apie mūsų avantiūrą nuo pradžių.
Džogdžoje ieškome geriausios tokios ekspedicijos (ekskursijos tai vadinti liežuvis neapsiverčia) kainos, kadangi į Merapi griežtai rekomenduojama kopti tik su gidais. Siūlančiųjų - ant kiekvieno kampo. Vienur gauname geriausią kainą - 400 tūkst. rupijų dviems, be to, kaip tik susirinkusi grupė - būsim 8 ir mus lydės 3 vietiniai gidai. Perkam ir tą vakarą per daug mieste nesibastom, o ilsimės, nes jėgų atsargų reikės daug.
Gunung Merapi dosje įspūdinga. Nors jis nėra pats aukščiausias - beveik 3 km virš jūros lygio, bet vienas galingiausių ir brutaliausių ugnikalnių ne tik Javoje, bet ir visoje Indonezijoje. Jis periodiškai išsiveržia nuo 1548 metų, tad neveltui pelnė tokį savo vardą - pažodžiui Gunungu Merapi reiškia ugnies kalnas. Vietiniai pasakoja, kad iš Merapi kraterio rūkstančius dūmus jie mato mažiausiai 300 dienų per metus. Nepaisant tokios kaiminystės, aplink ugnikalnį nuolat gyvena tūkstančiai žmonių, susigūžusių nedideliuose kaimeliuose. Po kiekvieno išsiveržimo gyventojai vis grįžta atgal, atstato, ką gamta sugriovė, ir toliau mėgina prisijaukinti ugnies milžiną.
Ką gi, ką gi, tai kas mūsų laukia? Gera valanda kelio automobiliu iš Džogdžos iki Selo kaimelio. Nuo čia jau teks šokti į kalninius badus, šiltus drabužius ir 1 val. nakties su žibintais rankose ar ant galvos kopti aukštyn. Daugiau negu 4 valandas!!! Siaurais užžėlusiais takeliais, nestabiliais akmenimis, uolomis, lavos smėliu. Ir kuo aukštyn, tuo statyn. Į šoną nevalia nukrypti, nes tarpeklių, kuriuos išvagojo žemyn besiliejanti lava, čia be galo daug. Užbėgant įvykiams už akių, kai pakilus saulei pamačiau, kur užsikabarojau ir kaip tą teko daryti, mane apėmė lengvas šokas - dienos šviesoje, ko gero, nebūčiau įveikusi šio milžino. Bet įveikiau. Savo ritmu ir net nebuvau paskutinė! O vat prancūzų porelės buvo gaila. Jie, ko gero, net nežinojo, į ką veliasi. Pirmieji išsiveržę į priekį greitai pavargo, o netinkama apranga (3 km aukštyje paryčiais su šortais) malonumo tikrai nepridėjo. Buvo ir britas, į kalnus išsiruošęs su plonapadžiais kedukais. O juk į kalną reikia ne tik užlipti, bet ir nulipti!
Tačiau kuo toliau rašau, tuo labiau suprantu, kad niekada joks žodis neperteiks to nakties žygio, patirtų emocijų, didžiavimosi savimi įveikus kalną ir neapsakomų reginių nuo viršūnės stebint degantį dangų, sveikinantis su saule neįsivaizduojamame aukštyje. Gerai gerai - ir to nuovargio :) Tačiau, ši kelionės patirtis yra viena įsimintiniausių ir emocingiausių. Tai - NEPAKARTOJAMA!
 |
| Degantis dangus ir tolumoje šviečianti Džogdža |
 |
| Pasisveikinimas su saule 3 km aukštyje |
 |
| Virš debesų ant kraterio krašto klausausi vėjo |
 |
| Ugnies kalno krateris |
Na, ir pabaigai šiek tiek šiurpuliukų. Gunung Merapi po kelių dienų nuo mūsų šturmo išsiveržė. Lava purslais nesitaškė, tačiau ir žemę gerokai padrebino, ir pelenų stulpą kelis kilometrus aukštyn švystelėjo. Patikėkit, tai perskaičius šiurpai per kūną nuvilnijo - juk ką tik ten patys buvome.
 |
| Aplink kur tik akys mato debesų pataluose miega kiti Javos ugnikalniai |
 |
| Leidžiamės žemyn nuo kraterio - šioje atkarpoje aukštyn teko ropštis keturiomis, o leistis čiuožiant |
 |
| Štai ten Merapi viršūnė, nuo kuriuos ką tik nuslydome |
 |
| Apačioje - lavos išgriaužtos gilios vagos aplink mažus kaimelius tarsi niekada neužgyjančios žemės žaizdos |
 |
| Neįtikėtina, kad ką tik nusileidome nuo šios Gunung Merapi viršūnės |
Komentarai
Rašyti komentarą