Peru: Labas, Maču Pikču!

Ar ir jūs imate jaudintis, kai pirmą kartą stovite prie tokių ypatingų vietų kaip Romos Koliziejus, Atėnų Akropolis ar kažkur kitur pasaulyje? Aš - taip, ir tą jaudulį vadinu atradimų jauduliu. Taigi toks jausmas man padus ima kutenti ankstų rytą, kai dar nepakilus saulei laukiame savo vietos autobuse, kuris vingiuotu serpantinu nuveš prie pat Maču Pikču miesto. Prieš mus ir už mūsų - krūva žmonių su laimingais bilietais, leidžiančiais pamatyti paslapčių apgaubtą inkų miestą. Tokių per dieną gali būti tik 2,5 tūkstančio. Ir aš tarp jų. Už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. 

Besislapstantis miestas

Vartai į Maču atidaromi 6 ryto, prieš pat saulei tekant. Tačiau šįryt saulėtekio čia nepamatysime. Senasis inkų miestas miega puriame miglos ir debesų patale, užsikamšęs iki ausų. Kur eiti? Kur nuorodos? Ar mums reikia eiti į Saulės šventyklą? Mes ne vieni tokie, klaidžiojantys pilkumoje. Bet netrukus jau stovime prie taip vadinamos sargo būdelės - nuo čia dažniausiai visi žvelgia į bundantį miestą. Brėkšta. Stovime kaip įbesti, įtempę visus raumenis, išplėtę akis, nors nieko nematome. Laukiame. Ir akimirkai atklydęs vėjas pilką patalą praskleidžia. Kelioms sekundėms pasimato Maču miesto panorama. Nežinau, gal tik aš viena, stovėdama 2,4 km aukštyje, sulaikau kvapą. Tas momentas, kai pirmą kartą savo akimis pamačiau miestą, man tą dieną buvo pats ypatingiausias.

Sargo būdelė pilkumoje, kurioje mes vos nepasiklydome

Pirmas žvilgsnis į Maču Pikču miestą vos saulei pakilus

Toks rytas miestui labai tinka

Laiptai į dangų

Iš kečųjų kalbos išvertus Maču Pikču reiškia senasis kalnas. O prieš jį stovi jaunas kalnas - Vaina Pikču (Huayna Picchu arba kečųjų kalba Wayna Pikchu). Jis dar apie 350 m aukštesnis už senąjį, ant kurio įkurtas Maču. Ir mes ten pasirįžome lipti savo noru. Kasdien į Vaina Pikču viršūnę gali kopti vos 400 žmonių. Visi kaip viščiukai suskaičiuojami ir surašomi prie įėjimo į lankytojų knygą (būtina nurodyti asmens dokumento numerį, pilietybę, net parašomas laikas, kada pradėjai kopti ir kada grįžai).

Žvelgiant į kalną iš apačios, atrodo, kad įlipti į jį neįmanoma. Status kaip velnias ir jokio tako nematyt. Vis dėlto jis yra - siauras, su neįtikėtino statumo laiptais. O šiandien jis dar ir šlapias nuo lietaus, kuris tai aprimsta, tai vėl įsilyja. Gerai, kad įsimetėme vienkartinius lietpalčius. Tačiau, nepaisant oro, entuziazmo daug. Juk ne kasdiena pasitaiko būti tokiose vietose kaip Maču Pikču.

Vaina Pikču kalnas (fotografuota jau nusileidus, kai debesys galiausiai pakilo aukštyn)

Lipam vis aukščiau, bet nematome nei apačios, nei viršūnės. Tik plaučiai į save geria gaivų ir vėsoką kalnų orą. Kai kurie turistai sukasi atgal (gal dėl lietaus, gal dėl statumo), o mes, lietuviai, gi užsispyrę - privalome užlipti iki pat viršaus. Be to, ir viltis dar gyva, o gal pavyks pamatyti Maču Pikču miestą iš aukštai.

Tikima, kad Vaina Pikču kalno viršuje gyveno vyriausias inkų žynys, kasdien visiems Maču Pikču gyventojams pranešdavęs apie išaušusią naują dieną. Matyt, itin atletiškas buvo, kad kelias iš miesto ir atgal į kalną negasdino. O aš tai lipdama ne kartą stoju pailsėti, atgauti kvapą ir, žinoma, pasižvalgyti. - Eina sau, kokie vaizdai! - mintyse sau nuolat kartoju. Kur akys mato - kalnų siena, apaugusi tropiniais miškais, kaip koks aksominis žalias kilimas nutiestas. Sraunios Urubambos upės, palei kurią vakar ėjome, vingiai. Ir tirštų debesų sluoksnis, susispietęs tiesiai virš Maču miesto. Gal koks magnetas juos čia visus sutraukė ir nepaleidžia?

Maču Pikču supantys kalnai

Taip ir žaidžiame slėpynių beveik 2,7 km aukštyje. Bandome tartis su inkų dievais, kad nors akies krašteliu parodytų mums miestą. Raginame balsu debesis sklaidytis (ko gero, iš šono kitiems turistams atrodėme keistokai). Matyt, už kantrybę ir užsispyrimą jie mums tą debesų širmą keliems kadrams praskleidžia. Krykštaujame lyg vaikai ir atsidūstame, kai debesys vėl užslenka.

Žvilgsnis į Maču. Nuotraukos centre matosi dalis miesto, o  kairėje - kelias, kuriuo turistus į aukštumas užveža autobusai

O tada prižiūrėtojai sujaukia mūsų žaidimą ir ima visa gerkle rėkti "vamos, amigos". Pasirodo, nuo Vaina Pikču kalno visi turi nulipti iki 14 valandos. Taip vis paraginami leidžiamės iš dangaus atgal į žemę geriau apžiūrėti paties Maču miesto. Žinoma, kaip gi kitaip! Mums nusileidus debesys pakyla aukščiau - dabar nuo Vaina Pikču, ko gero, visas Maču kaip ant delno. Bet man kažkodėl vis atrodo, kad mums pasisekė labiau, nei tiems, kuriems čia saulė šviečia. Toks paslaptingumas miestui tinka labai.

Maču paslaptys ir... lamos

Maču Pikču miestas buvo pastatytas 1440-1450 metais, kai inkų imperija šildėsi savo šlovės spinduliuose. Tikima, kad čia gyveno apie 500 gyventojų, tačiau miestą po maždaug šimto metų žmonės apleido. Kodėl inkai tokioje nuošalioje vietoje įsikūrė, kam ant aukšto kalno miestą pastatė, ką čia veikė ir kodėl miestą paliko - tai klausimai be tikslių atsakymų. Apleistas miestas šimtmečius slėpėsi džiunglių prieglobstyje. Būtent gamta apsaugojo Maču nuo įsibrovėlių ispanų, kurie naikino inkų palikimą be jokio gailesčio. Maču Pikču jie tiesiog nerado. O jį aptiko amerikiečių istorikas, iš tiesų ieškojęs visai kito prarastojo inkų miesto, 1911 metais.  Dabar Maču - vienas iš pasaulio objektų, saugomų ne tik UNESCO, bet ir yra įtrauktas į Naujų septynių pasaulio stebuklų sąrašą.

Stovint ir žiūrint į miestą įspūdį daro viskas. Vietovė, kurioje inkai nusprendė įsikurti. Miesto išdėstymas (sklinda legendos, kad miestas iš paukščio skrydžio primena kondoro siluetą). Maži namukai su kadaise buvusiais stačiais stogais. Tobulai nuglūdinti ir vienas su kitu sujungti pastatų akmenys. Aukštos terasos, skirtos žemdirbystei. Miesto vandentiekio sistema, kuria iki šiol teka kalnų vanduo (iš kur?). Centrinė aikštė, kurioje rymo vienišas medis. Ir lamos, čia šiandien dirbančios žoliapjovėmis :)

Nedidelis Maču miestas, apsuptas didelių kalnų

Maču Pikču šeimininkės - lamos. Joms mieste galima lipti ir vaikščioti kur nori

Iš balutės atsigėrusi ji prie lango rymojo, o mes fotosesiją suorganizavome

Laiptuotose terasose kadaise augo visokios gėrybės

 

Senasis inkų miestas popiet ištuštėja - didžioji dalis turistų suguža atgal į autobusus ir skuba keliauti tolyn. O mes neskubame niekur - liksime dar vienai nakvynei Aguas Calientes miestelyje, todėl sėdime ant vienos iš terasų atbrailos ir žiūrime į nutilusį miestą. Aš bandau įsivaizduoti, koks gyvenimas buvo čia prieš tuos 500 metų? Kaip atrodė ką tik įkurtas miestas? Ar nebaisu žmonėms buvo taip atokiai gyventi? Ar dažnai jie keliaudavo į kitus miestus? O gal jiems ir čia nieko netrūko? 

Galima valandų valandas į miestą žiūrėti ir stebėtis matomu reginiu. Tyloje, kai aplink nesiblaško šimtai žmonių su fotoaparatais, dienai pamažu baigiantis Maču galutinai atsiskleidžia ir  užima kvapą. Miestas atrodo  vienišas, ramus, ypatingas. Atrodo, imi jausti jo praeitį, jo dvasią, jo paslaptį.  Tačiau artėjant laikrodžio rodyklei prie 17 val. prižiūrėtojai vėl uždainuoja savo dainelę "vamos, amigos". Bepigu jiems, kasdien matantiems šį stebuklą. O mums taip liūdna išsiskirti. Tačiau tenka tarti "iki, Maču Pikču!".