Peru: (ne)draugiška Titikaka

Skambus ir paslaptingas pavadinimas, tarsi iš kokios pasakos. Titikaka. Tokį vardą gavo aukčiausiai virš jūros lygio esantis pasaulio ežeras, kuriame vykdoma laivyba. Tiesa, man jis panašesnis į jūrą. Toks didelis, kad išplaukus giliau į vandenis, krantų nematyti. O dar ir tokį pokštą mums iškrėtė, kad ežeru kažkaip net neapsiverčia liežuvis vadinti.

Titikaka yra beveik 4 km aukštyje. Vietiniai jį vadina "puma" - ežero kontūrai jiems primena pumą, besivejančią ilgaausį triušį ar zuikį. Pasitelkus vaizduotę, panašumų įžiūrėti visai įmanoma. Andų tautos tikėjo, kad Titikaka yra šventas ežeras, o iš jo kilo saulė, mėnulis ir visa civilizacija. Legendos legendomis, bet aš į ežerą žvelgiu nepatikliai. Man niekada nepatiko ilgesni pasiplaukiojimai jūromis, bet kaip kitaip pamatysiu, kaip atrodo plaukiojančios Urų salos ir kokias kepures mezga vyrai Takilės saloje.

Plūduriuojančios Urų salos

Sėdime kolekyviniame laivuke. Jis ne pirmos jaunystės ir puškuoja lėtai. Mūsų kapitonas pasipuošęs - juosmenį apsivijęs marga juosta, užsimaukšlinęs juokingą kepurėlę. Ežeras lyg veidrodis - lygus, ramus. Danguje nė debesėlio. Iš lėto judame tolyn nuo Puno miesto krantų. Už nendrių miško priplaukiame plūduruojančias Urų salas.

Urų salos kasdien laukia turistų

Reikia pripažinti, skeptiškai dėl jų nusiteikusi. Man tai atrodo tradicija, palaikoma labiau dėl turistų. Tačiau, sakoma, kad yra dar vietinių, kurie nuolat salose gyvena ir net turistų pas save neįsileidžia. Kita vertus, įspūdinga, kad prieš daugelį metų vietiniai pasirinko tokį gyvenimo būdą - ant vandens. Oro sąlygos čia labai atšiaurios, o Titikakos vanduo visada šaltas (max. temperatūra siekia vos 14 laipsnių).

Ne visose salose daug gyvybės

Prie vienos iš salų mus pasitinka jos prezidentas Edvinas su svita. Susodina visus puslankiu ir pasakoja, kad tokių salų Titikakos ežere yra ne viena dešimtis. Visos jos turi savo prezidentus, o vienoje saloje gyvena tos pačios šeimos kelios kartos - iki 10 žmonių. Ir dabar trys drūtos moterys ir du rubuiliai vaikai laksto aplink ir stebi mus, baltus ateivius. 

Prezidentas Edvinas kartais išsiruošia į paukščių medžioklę

Sala apstatyta iš visų pusių - atskira trobelė virtuvei, atskirai gyvena ir giminės. Prizedento namas didžiausias. Edvinas dar pasidžiaugia, kad čia turi ir televizorių (energiją gauna iš saulės). Visi namukai nuo galvos iki kojų suręsti iš tų pačių nendrių. Sunku patikėti, kad taip įmanoma gyventi.

Urų salos susibūrusios palyginus arti kranto. Jos pririštos prie polių, esančių po vandeniu. Edvinas sako, kad po mumis maždaug 20 metrų gylis. Ant vandens plūduriuoja išpjauti žemės blokeliai, kuriuose susivijusios augalų šaknys ir kurie tvirtai surišti tarpusavyje, kad taptų geru pagrindu salai. Vėliau ant jų dedamos ir rišamos nendrės. Salų šeimininkai nuolat išsiruošia į nendrių miškus jų prisikirsti, kadangi salos paviršių reikia reguliariai atnaujinti, kitaip ją pasiglemžtų vanduo.

Vaikai po salą laksto nė kiek nekrypuodami į šonus, o štai mums, nepatyrusiems, vaikščioti po ją nėra lengva - kojos kartais smenga į nendres. Skaičiau, kad po metų kelių sala visai sutrūnija, o jeigu šeimos susipyksta - šmaukšt salą per pusę ir jokių rūpesčių. 

Salos statiniai ir turgelio kioskeliai

Salų damos rimto stoto ir mėgsta ryškias spalvas

Prie salos stovi priparkuotos kelios Edvino valtys ir "Mercedes'as" - riestanosis dviejų aukštų laivas. Tokių čia aplink nevienas plauko. Vieni irkluojami irklais, kitus stumia motorinės valtys. Edvinas sako, kad pats tokį laivą rišo savomis rankomis ir kviečia už tam tikrą bendradarbiavimo mokestį jį išbandyti.



Vietinis Mercedes-Benz

Tokia ta trumpa pažintis su Urų salomis. Plaukiant tolyn matyti, kad vienos Urų salos skendi tyloje, kitose veikia turistams skirtos kavinės su prie salų interjero niekaip nederančiomis plastikinėmis kėdėmis ir stalais. Dar kitose jų prezidentai vedžioja tokius pačius turistus kaip mes. Ei, įdomu, ar visose salose svečius moterys išlydi dainuodamos tas pačias amerikietiškas a la "see you later Aligator"  daineles? 

Pas mezgėjus vyrus

Titikaka ir toliau mums rodo savo ramų veidą. Vanduo tykus. Įjungęs antrą pavarą mūsų kapitonas kreipia laivelio kursą link tikros, gamtos suformuotos, ežero salos - Takilės.

Takilė vienija nedidelę bendruomenę. Joje vos prieš kelis metus įvesta elektra, tačiau daugelis žmonių ir toliau naudoja žvakes. Čia taip pat nėra jokio motorinio transporto. Nėra ir viešbučių, todėl visi, kas nusprendžia pasilikti čia ilgiau, apsistoja pas vietinius.

Takilės išskirtinumas - rankų darbo mezginiai, kuriuos sunarplioja salos vyrai. Taip taip, vyrai! Unesco vietinių rankų darbo mezgimo tradiciją yra paskelbusi žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. 

Sako, tokių gražių spalvotų kepurių niekur Peru daugiau nerasi. Beje, vieną tokį mezgėją sutinkame antrame savo laivelio aukšte. Žiaumodamas kokos lapus ir šypsodamasis plačia šypsena jis spėriai narplioja naują margą kepurę virbalais. Rodo ją man ir žvilgsniu klausia, ar patinka. Iškeliu į viršų savo nykštį - kepurė iš tiesų graži. Takilės vyrai mezga standžiai suvydami siūlus, kad nei vėjas, nei vanduo negalėtų pro mezginį prasikošti. Tokios kepurės sudėvėti, ko gero, neįmanoma.

Kodėl šioje saloje mezga būtent vyrai, aš tiksliai neišsiaiškinau. Atsimenu tik tai, kad būtent pagal čia nešiojamų mezgtų kepurių spalvas galima sužinoti, ar vyras vedęs, ar ne.

Laimingas mezgėjas

Takilėje turime vos dvi su puse valandos, jeigu norime tą pačią dieną grįžti atgal į Puną. Ir nors sala nėra didelė, ji yra kalno formos, o miesto centras, žinoma, yra šimtai laiptukų aukštyn. Jūs pamėginkite tokiame aukštyje palakstyti. Todėl skubame lėtai. 

Štai iš mokyklos grįžta vaikai ir juokiasi iš mūsų. O čia mus kaip vėjas pralenkia laivo kapitonas ir tikrai pažada be mūsų atgal neišplaukt.

Takilės sala tarsi kupra Titikakos vandenyse. O kur kitas krantas?

Vartai į Takilės salą

Jaunieji takiliečiai

260 metrų aukštyn. Taigi pasiekę Takilės viršunę esame jau virš 4 km aukštyje. Aplink gražūs vaizdai, ten tolumoje matosi ir Bolivija. Miestelis tarsi užmigęs, vos keli vietiniai ir porą grupelių turistų (čia sutinkame saują lietuvių, keliaujančių su kelionių agentūra - jie išpučia akis, kai sužino, kad į P. Ameriką atsibeldėme savarankiškai). Dar ne sezonas, todėl čia taip tyku. O ir prekyba vyksta vangiai. Senukas su virbalais rankomis kviečia užsukti į kultūros centrą. Pasirodo, čia įkurta tikra kepurių karalystė. Matyt, jos -  einamiausia prekė. Retas turistas iš čia išvyksta be galvos apdangalo, numegzto iš tikros alpakos ar lamos vilnos, su autentiškais raštais. Tiesa, vienspalvių čia nerasite. Tegyvuoja spalvos!

Kepurių rojus

Jeigu suprastum vietinių dialektą, Takilės gyventojai galėtų papasakoti ne vieną įdomią istoriją. Saloje randama Inkų ir ankstesnių civilizacijų pėdsakų, o atvykėliai ispanai Takilę buvo pavertę kalėjimu. Saloje galioja ir griežtos trys esminės moralės taisyklės, kildinamos dar iš Inkų laikų - nevok, nemeluok, netingėk (ama sua, ama llulla, ama qhilla).

Tačiau mums belikę vos keliadešimt minučių iki laivo išplaukimo, tad laiko geriau apsidairyti aplink nėra.  Ir dar tie debesys tolumoje man visai nepatinka.

Audra Titikakos jūroje

Kepurės ant galvų. Tik kažin ar jos padės šitoje jūroje. Juodi debesys prie pat. Titikaka šiaušiasi. Iki Puno - geros 2,5 val. plaukimo.  Net ir kvailiui matyti, kad reiktų paskubėt. Mes žemyn lik uosto leidžiamės bėgte, bet vietiniai neskuba. Išplaukiame vėliau negu numatyta grafike. Ir dar kaip tyčia tik išplaukus tenka apsisukti - paimti susivėlinusį vietinį, mojuojantį nuo krantinės draugui kapitonui. Nesu prietaringa, bet tas grįžimo momentas man  nepatinka.

Audra ateina

Užbėgsiu viskam už akių. Tai buvo ilgiausios, baisiausios dvi valandos mano gyvenime. Titikakos veidas pasikeitė kardinaliai. Laivelį talžė iš tiesų nemažos bangos (porą kartų jau maniau, kad apsiversim, o gelbėjimosi ratų čia tikrai nėra). Pliaupė taip, kad kapitonas nieko negalėjo matyti, o valytuvų, aišku, ant langų - irgi nė kvapo. Iki tol buvęs sodriai mėlynas Titikakos vanduo pajuodo.

Patikėkit, drebėjau iš baimės tikrąją to žodžio prasme. Pažiūriu pro langą ir dar baisiau: kranto nematyt, atsiritančios į korpusą bangos kesinasi persiristi per jį, o gylis čia jau siekia net iki 280 metrų. Ir dar ta nelemta viryklė antrame aukšte: nuolat ritinėjasi į skirtingas puses ir tampo nervus (susidarė įspūdis, kad vietiniams labiau rūpėjo jos gerovė, negu jų pačių kelionės saugumas). Gerai, kad kapitonas pasitaikė patyręs ir turėjo dvi neblogas padejėjas - viena valė langus, kita reguliavo kaip geriau kirsti atriedančias bangas.

Eina velniop tie pasiplaukiojimai. Esu žemės žmogus!!!

P.S. 2009 m. lietuvis plaukikas Vidmantas Urbonas pirmasis perplaukė atšiaurųjį Titikakos ežerą. Skaičiau, kad ir jam ežeras parodė du savo veidus - ramų ir audringąjį. Gal tokiu Titikaka nori pasirodyti visiems atvykėliams?