Bolivija arba planas, kaip atsidurti kitoje planetoje

Yra tokia vieta mūsų Žemėje, kurioje atsidūrus, atrodo, kad patekai į kitą planetą. Jai pažinti reikia nusigauti nei arti, nei toli - iki Bolivijos. Visos Bolivijos skersai išilgai neišvažinėjau, bet viena vieta, kurią aplankiau, ten yra iš tiesų ypatinga. Tai Bolivijos plokštikalnis (Bolivian Altiplano). Su niekuo nesulyginama. Nepamirštama. Kasdien (per tris dienas) vis kitokia. Kasdien priverčianti bent jau mintyse pagalvoti oho arba wow, arba eina sau, o gal net kai gerumo ir t. t., ir pan.

Ten driekiasi ilgiausi druskos keliai ir ore jaučiasi sūrumas. Ten driekiasi keliai, kurių joks GPS nerastų. Ten stūkso septynių spalvų kalnai. Ten dykūmų smėlį sukausčiusios lavos upės. Ten tyvuliuoja žydrosios lagūnos. Ir raudonos, ir žalios taip pat. O jose ganosi rožiniai flamingai. Ir dar lamos. Ten ir Salvadoro Dali dykuma. Ir ryškiausias Paukščių takas danguje. Ten akmeninė sala, kurioje auga šimtamečiai kaktusai. Iš žemės ten veržiasi karšti pragaro garai. Ten vėjai nuolat velia mintis ir grasina pargriauti. Ten saulė spigina į akis ir verčia dažniau mirksėti. Ten tiesiog neįtikėtinai gražu ir verta dar kartą sugrįžti. Būtinai!

Druska kadaise buvo naudinga iškasena, kurią Bolivija eksportavo į visą P. Ameriką. Tačiau, vos tik išmokta druską išgauti iš jūrų ir vandenynų, jos iš Bolivijos niekam nebereikėjo. Ujūnio druskos dykuma (Salar de Uyuni) - didžiausias pasaulyje druskožemis, užimantis daugiau kaip 10 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Akivaizdu, Bolivijai druskos užteks ilgam.

Ujūnio druskos dykumoje vyko vienas iš Dakar etapų - Bolivijai tai reiškia didelius pinigus, o druskos dykumai - greitą pražūtį.

Balta balta kur dairais. O po druskos sluoksniu esantis vanduo štai tokius korius raižo.

Druskos dykumoje yra ypatinga sala - Isla Incahuasi.
Joje auga šimtamečiai kaktusai. Kaip čia jie atsirado ir kodėl jie čia taip gausiai auga - nežinia. Saloje jų miškas. Kai kurie - 8 metrų aukščio. Per metus kaktusai čia pauga vos 1 cm. Vadinasi, kai kuriems jų 800 metų.

Kaktusų miškas baltoje it sniegas dykumoje - kas gali būti keisčiau?!

Pasibaigus druskos dykumai, prasideda nauji horizontai - su smėlynais, ugnikalniais ir kalnais, keistais, ežiukus primenančiais, smilgų kupstais...

... ir lagūnomis - sekliais ežeriukais, kuriuose knibžda įvairių bakterijų, sieros ir druskos bei kitokių mineralų.

O lagūnose sau vaikštinėja rožiniai flamingai. Tiksliau, jie vaikštinėja mažai. Flamingai per dieną maitinasi iki 16 valandų per parą, taigi, dažniausiai nuotraukose jie sukišę snapus į vandenį, o tokiam kadrui reikia kantrybės.

Flamingai snapu tarsi šiaudeliu siurbia į save vandenį ir košia jame esančias maistingas gėrybes. Beje, flamingai gimsta ne rožiniai. Kuo ryškesnės rausvos spalvos paukštis, tuo jis vyresnis, kitaip tariant, tuo daugiau privalgęs karotinoidų turinčio maisto - įvairių dumblių ir kt.

Septynių spalvų kalnai - dar vienas šios vietos unikalus reginys. Balta, ruda, geltona, oranžinė, raudona, pilka, juoda... šios spalvos akinte akina tokiame žydrame danguje.

Tris dienas tenka praleisti tokiuose džipuose - tik jais čia patartina keliauti. Šeši turistais ir vairuotojas - ankštoka. Visų daiktus supakuoja ant stogų ir įvelka į celofano rūbą, kad neapdulkėtų. Bolivijos plokštikalnis yra 3,6 km virš jūros lygyje, todėl čia prireikia visai ne mažai daiktų - ne tik akinių nuo saulės, bet ir šiltų drabužių, kepurių, miegmaišių. Ypač antrajai nakvynei visiškai primityviame "viešbutyje" be šilumos.

Laguna Colorada. Pamačius Raudonąją lagūną ir jos flamingus belieka išsižioti. Spalvą ji įgavusi dėl specifinių mineralų junginių. Žiūrint į tokį vaizdelį kyla klausimas - ar čia vis dar Žemėje esu?!

Lagūnų pakraščiuose ganosi ir lamos - matyt taip pat čia randa skanėstų. Rupšnoja kažkokias sąmanas ir vargo nemato. Tik įkyrių turistų nelabai mėgsta.

Žymusis Akmeninis medis smėlio pasaulyje - Arbol de Piedra. Jį suformavo vėjas per tūkstančius metų. Be jo čia daugiau medžių - nė kvapo.

Paryčiais, kai žemę aptraukęs ledukas, o lauke šilumos apvalus nulis, čia galima pasimėgauti karštomis versmėmis. Jomis mėgaujasi ir flamingai, tik kiek toliau, nes yra bailūs paukščiai ir vengia visokio plauko dvikojų.

O čia pragaro vartai tame pačiame Bolivijos plokštikalnyje. Iš ertmių veržiasi karšti garai ir grasinasi praryti visus žioplinėjančius turistus, kurie neatidžiai žengia žingsnį į šoną. Ar tokių atvejų būta, nežinau :)

Prie Žaliosios lagūnos (Laguna Verde) stovi kaip iš vadovėlio trauktas itin taisyklingos formos ugnikalnis - Licancabur. Jį dalinasi dvi P. Amerikos valstybės - Bolivija ir Čilė. O lagūna neveltui praminta Žaliąja. Ji tokia tampa, kai vėjas šiaušia jos vandenį ir jame esančias mineralines medžiagas. Nuo turkio iki tamsiai žalios - tokios ten ypatingos bakterijos ir mineralai gyvena. Sakoma, kad šios lagūnos vanduo neužšąla ir prie -50 laipsnių. Tai bent vandens sudėtis. Gaila, mums pasitaikė rami diena ir lagūna it stiklas.