Virti kiaušiniai, geizeriai, kaktusai be spyglių ir sniego kepurės - kas? Nuotykiai Čilėje!

Mes vis dar ilsimės San Pedro de Atacama miestelyje. Jis man kuo toliau, tuo labiau primena vesterno filmą. Ir kuo toliau, tuo labiau imu įprasti prie šilto ir lėto jo gyvenimo. Tačiau kalendoriuje suplanuotas pabėgimas – link vandenyno, link naujų kalnų ir ugnikalnių. Tam tereikia autobuso bilietų į Arikos (Arica) miestą. Perkame bilietus prieš gerą parą, tačiau gauname rinktis 1 iš 1 – arba sėdim galiorkoje prie WC, arba liekam nieko nepešę. Pasirinkimas nedžiugina, bet guodžia tai, kad autobusas naktinis – tai gal kaip nors atsilaikysim. Aš net pasiryžusi savo kvepalus aukoti šiam reikalui. Bet prieš tai dar turime išbandyti paskutinę Atakamos atrakciją.

Pusryčiams – netradicinės maudynės ir unikalūs kiaušiniai

Keliamės paryčiais, dar saulei nepatekėjus.  Iš kuprinių gilumų traukiame terminius rūbus, vėjo neperpučiamas striukes... Ar jau minėjau, kad Atakamos dykumoje naktį temperatūra gali būti ir su minuso ženklu? Gerai, kad Bolivijoje pirkta kepurė iš tikros alpakos vilnos. Autobusiukas pavėluoja, bet atvažiuoja. Mūsų vardai gidui tampa tikru išbandymu. Linksime, kad šitie patys esame ir veržiamės į vidų. Dar keli sustojimai ir išvažiuojame iš miestelio kalnų link. Kylame į 4,3 km aukštį. Ten plyti geizerių laukai!

El Tatio – karšta teritorija. Po ja susikaupusi galinga vulkaninė energija, tikrąja ta žodžio prasme užverdanti požeminius vandenis. Jie sukaupę visą galią šauna geizeriais į dangų net keletą metrų aukštyn. Ryte, kol dar juntamas šaltukas, aplink viskas garuoja, tarsi iš žemės kaminų rūktų dūmai. Po kojomis kunkuliuojančio vandens garsas primena, kad geriau žiūrėtum, kur dedi pėdą. 

– Dos minutos, – sako gidas.

Lygiai kas tiek laiko išsiveržia vienas iš 80 čia esančių geizerių (El Tatio yra trečia pagal dydį pasaulyje geizerių teritorija).  

– Veikia tarsi šveicariškas laikrodis, – pajuokauja jis ir staiga į viršų šauna vandens purslai.

Kitas fejerverkas – lygiai po dviejų minučių, skaičiavau!

Garų stulpai matomi tik paryčiais, kol dar oras neįšilęs. Jei taip virš žemės, kažin, kas darosi po ja?

Ir šalta, ir šilta. Ir gražu, ir baisu. Sunku įsivaizduoti, kas ten po žeme darosi, tačiau sieros kvapas šnervėse įtikina, kad geriau to nežinoti. Gidas kažką pasakoja apie tektonines plokštes po mūsų kojomis, magmos karštį ir nuolatinio slėgio spaudimą. Bet 6 ryto man tokia informacija per sudėtinga. O štai pusryčiai visai praverstų. Gidas ir tam pasiruošęs: ima iš automobilio žalius kiaušinius, sudeda į plastikinį maišelį su vandeniu ir merkia į vieną iš švelniai kunkuliuojančių vandens ertmių. Ta dam – po kelių minučių virti kiaušiniai jau ant stalo.

Čia netrukus į dangų šaus karšto vandens fontanas – geriau
už akmenėlių ribos nežengti.

Geizeriai gali kuriam laikui ir prisnūsti, bet niekada negali žinoti, kada iš tokio krateriuko ir vėl išsiverš.

Na ir paskutinis Atakamos iššūkis – maudynės karštose versmėse. Let it be. Šoku į maudimuką, tik kepurės nenusiimu. Basa lekiu per šaltus akmenis (velnias, pamiršau tapkes). Mano burnos išpūstas šiltas oras virsta baltų garų debesiu. Švelniai tariant, vėėėėsokaaaaa. Bet dar keli žingsniai ir aš vandenyje. Versmės 37-40 laipsnių karščio. Mano galva, galėtų būti ir karščiau. Kaip reikės vėliau šlapiai bėgti atgal ir persirengti, bijau ir pagalvoti!
 

Labas, Ramusis vandenyne!

Bet grįžkime prie naktinės kelionės autobusu į Arikos miestą. Važiuojame ekonomine klase, tad autobuso kėdė į jokią patogią lovą nesitransformuoja. O dar WC po nosimi. Ačiū likimui, kad naktį juo retas naudojosi. Ačiū ir mano ištikimam i-pod'ui – turiu tokios muzikos, kuri mane net ir nepatogiausiomis aplinkybėmis užmigdo.

Arikos mieste atsirandame visai paryčiais. Miestas dar miega. Nors pilvai gurgia, alkio kur numalšinti dar nėra. Laukti miesto šurmulio nutariame prie vandenyno. Eidami link jo įsitaisome ištikimą draugą – šlubčiojantį šunį. Jam matyt irgi norisi draugijos. Gaila, kad mūsų turimi sausainiai jam neįtinka, nors mes nuoširdžiai norime pasidalinti gardėsiu. Ramiojo vandenyno bangos smarkiai talžo krantą. O atrodo visai neseniai buvome kalnuose ties 4 km riba. Pagaliau galėsime pasigerėti klasikiniu saulėlydžiu. Ir paragauti šviežios žuvies. Ir pakvėpuoti jodu.  

Mega Čilės vėliava ant kalvos priešais Ramųjį vandenyną.
Reikia rimto vėjo, kad ji plevesuotų.

Saulės palydėjimas į tikrai Ramų(jį) vandenyną.

Pasitaikė įtarus pelikanas, vis žvilgčioja per sparną - matyt
nelabai mėgsta fotografuotis. Jų uoste visa kompanija, taikosi
į žvejų laimikį arba greičiau į tai, kas iš jo likę.

Arikos uostas ir jo kasdienybė. Už žvejų uosto plyti modernus terminalas,
kuriame švartuojasi krovininiai milžinai.

Nepasiekiamos snieguotos viršūnės

Arikos mieste visi malonūs, šypsosi, bet... angliškai nekalba. Net kelionių agentūroje vos vos susikalbame. Akivaizdu, turistų tokiu metu čia nedaug, o gal ir šiaip masiškai jie čia netraukia. Tačiau Arikos apylinkėse yra dėmesio vertų objektų. Taigi, žemumose neužsibūname ir vėl kylame į aukštumas.

Važiuojame į Laukos nacionalinį parką – Parque Nacional Lauca. Autobuse esame vienintėliai iš kito žemyno. Kai tenka prisistayti ir pasakyti, iš kur esame, autobusas nuščiuva. Apie vardų ištarimą net nesvajojame, o kur ta Lietuva niekas per daug ir neklausia – gana to, kad tai Europa. Gidas angliškai moka minimaliai, bet iš mandagumo nepamiršta mūsų, atklydusios ketveriukės, ir vis teiraujasi, ar mes „OK“?

Kelias vingiuoja tarsi gyvatė. Pačioje pradžioje autobusas dar pilnas gyvybės, tačiau kylant vis aukščiau jos mažėja. Matyti, kad ne visi šios dienos keliautojai pasirengę slėgio pasikeitimams. Gidas moko, kaip reikia kvėpuoti, ir visi kaip beždionės pratimus kartoja. Deja, netoliesia sėdinčiam rimto stoto vyrukui jie nepadeda. Gerai, kad mums tai jau praeityje. Kol vyksta kvėpamimo užsiėmimai, aš stebeilijuosi pro langą. Oras puikus – neveltui sakoma, kad Arikoje ir jos apylinkėse visada pavasaris.

– Stop stop stop, kokie kaktusai!, – tikiuosi, tyliai, sušunku. 

– Apvertus augalą aukštyn kojomis gausis kandeliabras, – apie cactus candelabro pavadinimo kilmę laužyta anglų kalba pasakoja gidas.



Sustojome vietinėje bendruomenėje pasidairyt – štai kokių lobių radome.



Miniatiūrinė bažnyčia senesnė už kaimelio gyventojus.



Spyglius beveik pametęs kaktusas kandeliabras.

Kylame toliau aukštyn. Netoliese sėdintis stambus virukas jau visai prastai atrodo. Čia pat dviejų įsimylėjelių vaikinukų porelė, nuolat čiauškanti ir kikenanti, ko tais irgi prislopo. Štai tau ir kilk į kalnus nė kiek nepasirengęs. Tikiuosi, kad extra atvejams gidas turi deguonies balionėlį. Bet ilgai gailėtis keliaujančių kartu netenka, nes prie lango ir vėl prikausto reginys. Tas, dėl kurio čia jau gerą pusdienį važiuojame.

 

Išlipame. Vėjuota, bet 4,5 km aukštyje kitaip ir nesitikim. Danguje ganosi balti debesys. Ežero vanduo tarsi rašalas. Neįprastos sąmanos. Ir kokios spalvos. Du ugnikalniai. Milžinai, siekiantys dangų (daugiau kaip 6 km aukštis). Su kepurėmis. Sniego. Atvimpa lūpos, išsiplečia akys. Spoksom ir tiek. Gražiau už gražu. Būnam. Čia ir dabar. Su savimi, su gamta. Gera. Kol gidas nepašaukia grįžti. Ate,Čile!

Nuolat besikeičiantis gamtovaizdis – tai smėlio laukai, tai išdegusių kaktusų vaizdai,
 tai žalios kalnų terasos. Tokia ta P. Amerika.

Vikūnijų šeimynėlė ganosi išskirtiniame peizaže – tolumoje Parinacota ir Pomerape ugnikalniai.



Chungará ežeras 4,5 km aukštyje. Tai bent, tiesa?