Čilė. Atradimai už Atakamos dykumos ribų

Čilė - tikraja ta žodžio prasme ilga valstybė. Ji išsirangiusi 4 300 kilometrų. Galima tik įsivaizduoti, kiek čia nuostabių vietų yra ir kokios jos visos skirtingos. Mes esame šalia Atakamos dykumos, kur šilta, sausa ir smėlinga, o visiškai priešingoje Čilės pusėje galima ir į ragą sušalti besigrožint Patagonijos ledynais. O kur dar vynuogynų plantacijos, Andų kalnų peizažai, laukiniai paplūdymiai, skalaujami Ramiojo vandenyno... Visam tam pamatyti, pajusti, paragauti, išbandyti ir patirti reiktų mėnesio mažiausiai. O mes turime nepilną savaitę. Bet reikia džiaugtis tuo, ką turime ir ką galime sau leisti dabar, tiesa? Nes ir tos 6 dienos fully booked, kaip sakant. Todėl, gindami svajones apie Patagoniją, keliaujame savo maršrutu toliau aplink Atakamos dykumą.

 

Lagūnomanija

 

Man patinka žodis lagūna - vien jo skambesys kelia geras emocijas. Bet, kai žodis virsta kūnu bent kelis kartus per dieną, džiaugsmas sustiprėja n kvadratu. Pietų Amerika - lagūnų žemė (remiuosi savo patirtimi). Visai neseniai varvinom seilę žiūrėdami į Bolivijos lagūnas. Metas įvertinti, kokios jos Čilėje.

 

Kelias iki lagūnų vaizdingas. Automobilių (ypač turistinių autobusiukų) labai mažai, todėl aplink ramuma. Danguje nė debesėlio. Jo mėlynumas labai gražiai kontrastuoja su sausros nualintais sodriai geltonais smilgų kupstais. Atrodo, kad esame kažkur pasaulio pakraštyje. Čilėje (bent jau šitoje dalyje) keliai puikios kokybės, lyg vakar nutiesti. Tačiau kai įsukam į žvyrkelį, jausmas, kad tuoj kažką nuostabaus pamatysim, išauga. Ir ne šiaip sau. Už kalnelio kito prieš akis atsiveria pirmoji gražuolė Laguna Miñiques. Rodos, tarsi skriestuvu nubrėžta. Jos vanduo dangaus spalvą pasiskolinęs.

 

Pakelės bažnytėlė šieno stogu. Bepigu, kai čia veik niekad nelyja, tai ir toks stogas virš galvos tinka.

Laguna Miñiques ir ypatingos gamtos spalvos.

Už suakmenėjusios sienos - Laguna Miscanti. Antroji gražuolė, su tokia pačia vandens spalva. Pasirodo, abu šie vandens telkiniai kadaise buvo atskirti lavos upės išsiveržus po žeme snaudusiai mega ugnikalnio jėgai. Čia jos aplink užtektinai - ir Miñiques, ir Chiliques, ir kiti ugnikalniai.

 

Čilė savo grožiais leidžia grožėtis iš toli, labai toli. Bet gal būtent dėl to, vaizdai tokie nepaliesti ir ypatingi.

Aplink lagūnas ganosi įtarios vikūnijos. Jaučia, kad be jų čia dar yra įsibrovėlių, nors ore nė vėjelio, o ir mes labai tylūs. Bet gražuolės gali būti ramios. Kaip ir Atakamos dykumoje, taip ir čia, užkilus aukščiau kalnų ir ugnikalnių, viskas yra labai prižiūrima ir saugoma. Mums galima vaikščioti tik pažymėtu keliuku, kuris, mano nuomone, per toli nuo lagūnų kranto nubrėžtas. Kaip tyčia, gidas pasitaikė itin pastabus - žengus vieną žingsnį už akmeninės tvorelės (tik vieną žingsnelį ir ne iš blogos valios, o tik tam, kad kadras gražesnis gautųsi) jis iš karto mane sudrausmina ir liepia grįžti į leistiną teritoriją. Taisyklės yra taisyklės. Aš vėl trąsoje ir nė kiek nesusigėdusi toliau žiūriu į šį pasaulį. Jis man šiandien kitoks. Juslėmis. Emocijomis. 

 

Taip norėjosi arčiau prieiti prie tų viksvų ežiukų. Tiesa, jie tikrai badosi.

Kai laikas, skirtas pasivaikščioti aplink lagūnas baigiasi, mes, keturi lietuviai, nejučia susivokiam, kad esame vieni. Mūsų grupė jau sušokusi į autobusiuką . Ką? Jums jau gana? Juokaujate. Vadinasi, atvažiavote gamta pasigrožėti. - Jūs važiuokite, - pagalvoju mintyse, - o aš dar pastovėsiu.

 

Nauji draugai

 

Bet grįžti tenka. Tuo pačiu vinguotu keliuku įsukam į plentą. Ir vėl geltonos  smėlio ir keistų viksvų jūros. O kas ten juda? Gidas paprašo vairuotojo sustoti, o visų mūsų - išlipant laikytis tylos. Mano akys dar neįžiūri, kas nusipelnė tokios garbės. Va va, jau matau. Tolumoje ganosi stručių šeimynėlė. Gerai užsimaskavę, nes vos įžiūrimi. Girdžiu, kažkas iš grupės pajuokauja, kad būtų smagu paukčius išgasdinti, nes jie tada lekia bemaž 70 km/h greičiu. Neblogas reginys būtų. Bet, spėkite - gidas tam tikrai nepasirašys. Vienok ir iš toli gražu laukinį gamtos pasaulį stebėti. Taigi, stručiai laukinėje gamtoje - check (šalia lamų, alpakų, vikūnijų, kondorų ir vietinių lapių, kurias sutikome Bolivijoje)!

 

Įžiūrite? Keturi stručiai viksvų jūroje ir ugnikalnių viršūnės mėlyname danguje.