Indonezijos suvilioti: Bromo, Batok ir Semeru trijulė

Liepos 11 diena. Ir kas galėjo pagalvoti, kad išvakarėse dangų aptraukę tiršti debesys ir nė sekundei nesuliaujantis lietus bus geriausia, kas gali nutikti kelionėje po Javos salą! Toks oras mus pasitinka  kalnų miestelyje Cemoro Lawang, į kurį veda staigių posūkių virtinė ir kuris prie įėjimo paprašo turtistų piniginę paploninti 150 tūkst. rupijų (dviems). Cemoro Lawang - tarsi ant pasaulio krašto, 2,2 km virš jūros lygio įsitaisęs paprastas pietinės Javos kaimelis. Jame vos keli viešbučiai. Tiesa, beveik visada pilni. Priežastis - banaliai tariant, vienas labiausiai fotografuojamų Javos vaizdų pašonėje. Taigi esame Bromo Tengger Semeru nacionaliniame parke, mums atvykus lyja, o debesys taip žemai, kad nieko nematyt. Viešbučio kavinėje gerdami karštą citrinų arbatą imame nerimauti dėl rytdienos žygio - jei oras ir toliau bus toks nedraugiškas, vargu ar ką pamatysime. Tokių susirūpinusių veidų kaip mūsiškiai čia ir daugiau. O dar ta kalnų drėgmė, besismelkianti į kaulus. Vis tik mus ramina viešbučio darbuotojas: dažniausiai po lietingo vakaro išaušta giedras rytas. "Lai tavo žodžiai keliauja tiesiai į  Šulijos ausį", - pagalvoju prieš užmigdama.

 

Liepos 12 diena. Keliamės paryčiui - prieš tris. Lietaus debesys arba nuslinko šlaitu žemyn, arba tiesiog išsilijo - jų danguje nė vieno. Matosi žvaigždės ir girdisi nakties tyla - kaimelis dar miega. Dažniausiai turistai žymiosios trijulės - Bromo ugnikalnio (Gunung Bromo),  Batok kalno ir  Semeru ugnikalnio (Gunung Semeru) - panoramos apžiūrėti išsiruošia vėliau, su džipais (už solidų mokestį, žinoma). O mes renkamės nemokamą ekskursiją savo kojomis.  Kelias iki pirmojo apžvalgos taško nei labai sudėtingas, nei tolimas - neskubant, pasiklausant nakties garsų, pasigrožint žvaigždynais danguje trunka apie dvi valandas. Pamažu kylam į Penanjakan kalną. Būtent nuo jo atsiveria, kaip vietiniai sako (ir aš jiems pritariu), gyyvenimo vertas vaizdas. Pirmąjį apžvalgos punktą pasiekiame vieni pirmųjų ir išsirinkę geriausias vietas įsitaisome laukti (yra ir antroji apžvalgos aikštelė kur kas aukščiau Penanjakan kalno viršūnėje, tačiau iki jos kelias tamsoje siauras, statokas ir kur kas sudėtingesnis, todėl nerizikuojame, lipsime aukštyn, kai saulė patekės). Pamažu ima rinktis daugiau smalsuolių, o vienu momentu net tampa ankštoka. Triname rankomis: privalumas pirmiems atėjusiems  - geriausias vaizdas. Tereikia sulaukti aušros.

 

Žvaigždėtas dangus, vienišo džipo šviesos rūke, ryškėjantys ugnikalnių kontūrai

Stovime atsisukę į peizažą, kurio dar gerai neįžiūrime - per tamsu. Kviečiame greičiau pasirodyti saulę, nes akys prašosi šviesos, o kūnai - šilumos. Gerai, kad visai šalia vietinė moterėlė parduoda kavą ir arbatą, bet vis tiek praverčia ir kepurės, ir pirštinės. Pagaliau pasirodo pirmieji saulės spinduliai. Sujudimas. Visų fotoaparatai nukreipti tiksliai į taikinį. Prieš akis pamažu ryškėja vaizdas, tapęs geriausia gimtadienio dovana. 

 

Išpakuokime dovaną

Bromo ugnikalnis yra vienas žymiausių Javos ugnikalnių. Žymumą reiktų apibrėžti, ko gero, dvejopai. Tai viena labiausiai turistų lankomų vietų Javoje (ekskursijos į čia siūlomos net iš tolimųjų Javos miestų, pavyzdžiui, Džogdžakartos). Be to, tai ugnikalnis, kuris pastaraisiais metais labiausiai burbuliuoja - paskutinis išsiveržimas buvo 2011 metais (daugiau apie Bromo ketinu parašyti kitame įraše). Šalia Bromo ugnikalnio stovi itin taisyklingos geometrinės formos Batok kalnas. Kadaisę buvęs aktyvus ugnikalnis, seismologų žiniomis, jau kietai įmigęs ir nebeaktyvus, todėl nusipelno tik "kalno" vardo. Keistai rievėtas, šiuo metų laiku žaliuojantis, su lyg aštriu kardu nukirsta viršūne. Neretai šį kalną turistai palaiko garsiuoju Bromo ugnikalniu. Matyt, jo tobula forma ir išvagotas (gal lavos, o gal tiesiog lietaus) paviršius taip suvilioja turistus, kad tikrasis Bromo iš pirmo karto dažnai lieka net  nepastebėtas (ypač jei tuo metu negaruoja). Peizažo tolumoje matyti jau tik alpinistams paklūstantis ugnikalnis Semeru. 3,6 km aukštis jam užtarnavo aukščiausio Javos ugnikalnio titulą. Aktyvus milžinas mums besigrožint panorama ne kartą į giedrą dangų išmeta juodų tirštų pelenų debesėlių. Ne tik mums tai tampa įsimintinu įvykiu - džiaugsmo, o gal geriau juos vadinti nuostabos, šūksniai pasigirsta kaskart iš čia susirinkusiųjų lūpų.

 

Daugėja šviesos - ryškėja ir vaizdas prieš akis: pirmame plane rūksta Bromo ugnikalnio krateris, šalia jo tyliai miega žalias Batok kalnas, antrame - ką tik pelenų debesį išmetė Semeru

Saulės spinduliai ir šviesa pamažu atskleidžia visus peizažo kerus

Smėlio jūros paslaptys

Bromo ugnikalnis ir Batok kalnas yra apsupti Smėlio jūros. Tai - milžiniška vulkaninės kilmės smėlio teritorija, iš dalies primenanti kopas. Iš pat ryto šią jūrą gaubia tirštas rūkas, užstrigęs milžiniškoje dauboje ir niekaip negalintis perkopti slenksčio, ant kurio įsitaisęs Cemoro Lawang.

Tokie vaizdai atima kvapą: ant skardžio įsikūrysį Cemoro Lawang kesinasi nuplauti tirštas rūkas, bet užtvanką jam perkopti sekasi sunkiai

Neįmanoma žodžiais nusakyti tų emocijų, kurias jauti stovėdamas priešais tokį gamtos kūrinį. Ko gero, jeigu vakar vakare nebūtų liję, šio rūko čia nebūtų visai. Tarsi baltas minkštas patalas, apjuosęs žemę, rūkas šiai vietai suteikia mistikos. Labai norėjau tame rūke pasiklysti, tačiau gamta nutaria mums parodyti dar vieną stebuklą. Saulei labiau pašildžius, apie 8 ryto rūkas ima skaidytis į mažus vatos gabalėlius. Taip ir neįveikęs stataus šlaito ima nykti mūsų akyse. Dabar jau žinome, kaip atrodo Smėlio jūra. Dabar jau suprantame, kokia dosni gali būti Javos gamta, tereikia jai skirti deramą dėmesį. Ką turiu mintyje? Visi turistai iš apžvalgos aikštelės išskuba veik po saulėtekio, o mes liekame dar bent porai valandų. Nesuprantu, kodėl daugeliui tiesiog užtenka padaryti porą kadrų ir užsidėti "check" objektų sąraše. Tokiose vietose man norisi ne vieną valandą sedėti, medituoti, tiesiog grožėtis ir fiksuoti viską savo akimis, širdimi. Mano nuomone, tik ilgiau pabuvus viename taške galima pamatyti įdomias detales, pajusti tos vietos energetiką ir magiją. Bet kiekvienam savo, tad ryto gamtos virsmą stebimi jau vienui vieni.

Semeru ir vėl spjaudosi pelenais, o rūkas virš Smėlio jūros ima pamažu sklaidytis

Dar kelios akimirkos ir rūko beveik nė kvapo - prieš akis atsiveria Smėlio jūros plotai

Taigi pabūkime ir pamedituokime su šiuo peizažu prieš akis dar šiek tiek - iki kito įrašo, kuriame pažadu iš arčiau supažindinti su Bromo ugnikalniu ir kitais mūsų nuotykiais pakeliui į jo kraterį.

Pilna Bromo, Batok, Semeru ir Cemoro Lawang panorama

To be continued :)