Peru: pirmieji žingsniai inkų žemėje - Arequipa ir Colca kanjonas

rugpjūčio 08, 2014

Peru: pirmieji žingsniai inkų žemėje - Arequipa ir Colca kanjonas

Viskas visada prasideda nuo nedrąsių minčių, kurios vėliau perauga į nedrąsias kalbas ir, galiausiai, arba virsta realiu kelionės planu, arba lieka svajone. Taip mūsų mintyse ir kalbose atsirado Pietų Amerika. O kadangi jau rašau čia, akivaizdu, kad virto ir tikra kelione. Keturi lietuviai, trys P. Amerikos valstybės - Peru, Bolivija, Čilė, 30 dienų.

Nuotykiai prasideda mums dar neišvažiavus. Čilėje ne juokais dreba žemė. Bet pirma keliausime po Peru, tad tikimės, kad kol pasieksime Čilę viskas bus jau nurimę. Keliam sparnus!

Į kalnus - pamažu

Pakilę iš lygumų - Vilniaus, nusileidžiame taip pat ties jūros lygiu - Peru sostinėje Limoje. Bet Lima mažai mus domina - Peru grožis yra ten, aukštai kalnuose. Vis tik pulti stačia galva į aukštumas yra didelė rizika. Mūsų plaučiai, kitaip nei vietinių, neįpratę prie kasdienio gyvenimo padebesyse. Ties 3 km ir aukštesne riba ne tik žiopčioji kaip žuvis, bet gali jaustis tarsi apgirtęs, skauda galvą, energijos gerokai mažiau. Tiesa, ne visiems šie simptomai pasireiškia, bet ką gali žinoti. Todėl į Peru aukštumas kylame pamažu, niekur neskubėdami.

Pusdienis Limoje naudingas tuo, kad galime bankomatuose išsigryninti vietinių pinigų - solių, apsiprasti su aplinka, šiek tiek pasidairyti po šurmuliuojančią centrinę miesto dalį. Tačiau čia daugiau nesame nieko suplanavę. Kadangi į Limą grįšime jau kelionės pabaigoje ir čia turėsime dvi dienas poilsio, dabar neužsibūname ir vakariniu autobusu (bilietus buvome nusipirkę internetu dar Lietuvoje) važiuojame į Arequipa (Arekipa) miestą. Iki jo - daugiau kaip 1000 kilometrų! Bene 16-os valandų kelionė kiekvienam atsieina po 150 solių (1 solis = 0,90 lito centų). Mokame už komfortą, nes keliaujame patogiuose foteliuose, virstančiuose visai padoriomis lovomis kiek neramiam autobusiniam (tokį patirsime kelionėje dar ne kartą) miegui.

Geltona centrinė Limos aikštė

Angelai sargai ilsisi pavėsyje

Limos gatvių kasdienybė

(Ne)baltas Arequipa miestas

Taigi, rytą pabundame mieste. Arequipa - tai trečias pagal turistų lankomumą Peru miestas, įkurtas 2380 m virš jūros lygio. Aukštis čia dar ne toks, kad jaustumeis apdujęs, tad po dušo terapijos hostelyje einame apsidairyti po miestą.

Visas Arequipa miesto senamiestis yra pastatytas iš šviesios vulkaninės kilmės uolienos (angl. - sillar), todėl daug kas šį miestą vadina baltuoju miestu. Ta balta, mano manymu, sąlyginė, bet tebūnie. Už tai nenuostabu, kodėl pastatams statyti čia naudojamos tokios statybinės medžiagos. Apsidairius į tolį nesunku pastebėti - Arequipa įsikūrusi ugnikalnio El Misti papėdėje. Dar keli milžinai stovi kiek toliau. Sakoma, kad čia žemė juda bent kelis kartus per dieną, bet virpesiai tokie nedideli, kad tik vietiniai, suaugę su šia vietove, juos jaučia. Net baisu pagalvoti, kokia jėga Arequipa juosiantys ugnikalniai gali išsiveržti. Pavyzdžiui, itin taisyklingos ugnikalnio formos El Misti viršūnė siekia beveik 6 km (5,8 km) aukštį. Tačiau vietiniai atsipalaidavę ir tokio kaimyno šalia nesibaimina. Bent jau ne taip, kaip baiminosi vietinių protėviai inkai, kurie kalnams-dievams nuraminti bei pagerbti jų viršūnėse aukojo vaikus.

Arequipa maloniai nustebina jaukiu šurmuliu. Centrinė aikštė kaip ir priklauso, įsikūrusi šalia nuostabios katedros, iščiustyta, palmėmis ir gėlėmis apsodinta. Rytą vakarą ji pilna: pirmoje dienos pusėje čia šnekučiuojasi senjorai, o vakarais pasimatymus skiria jaunimas. Ši aikštė vadinama gražiausia visoje Peru. Senamiesčio siauromis gatvėmis dūzgia automobiliai - aprūdiję, apdaužyti, nublukusių splavų, o jau variklių gausmas, kaip per lenktynes. Dažnai sutinkami ir seni maži Beetle'ai. Žodžiu, gatvėse - gyvas automobilių antikvariatas.

Arequipos katedra statyta iš balto vulkaninės kilmės akmens

Dieną Arequipos pagrindinėje aikštėje senjorai lesina balandžius

Mes į tokius mini taksi netilpome

Bet įdomiausia stebėti žmones. Peru vis dar didelė dalis vietinių - indėnų palikuonys. Maži kresni, tamsaus gymio, juodų kaip anglis plaukų, gilių rudų akių. Mes smalsiai žiūrim į juos, jie - nedrąsiai į mus. Iš jų dėmesio - įkyrumo jokio. Ne taip kaip Azijoje, kur ramiai gatve nepraeisi. Kuklūs pasirodo tie peruiečiai mums, ir mažokai šypsosi. Bet gal tai tik pirmas klaidingas įspūdis.

Paskui Kondorus

Arequipa turistų maršrutuose dažniausiai atsiranda ne tik dėl gražios architektūros ir puikaus klimato. Peizažų mylėtojai svajoja apie Colca (Kolka) kanjono vaizdus. Maždaug 150 km nuo Arequipos nutolęs kanjonas yra vienas giliausių, o kadaise vadintas ir pačiu giliausiu, pasaulyje. 3,4 km gylio - du kartus gilesnis negu Didysis kanjonas JAV. Be to, ten rytais sklando Andų kondorai - bene didžiausi skraidantys paukščiai pasaulyje. Turime ir mes pamatyti šį vaizdą, tad mieste už 45 solius kiekvienam perkame turą kitai dienai.

Kelionė prasideda pusę keturių ryto. Nedidelis autobusiukas pilnas - be mūsų jame vokietė, prancūzai, amerikiečiai, kanadietis ir dar keli vietiniai. Mūsų gidas Erikas puikiai nusiteikęs, o vairuotojas Pedro akivaizdžiai nemėgsta stabdžių pedalo - vingiuotu keliu laksto kaip patrakęs. Atvažiavus prie kanjono įvažiavimo tenka susimokėti už įėjimą - 70 soliai žmogui (tiesa, vietiniams triskart mažiau). Erikas išsamiais faktais neapsirūpinęs, todėl istorijų ir legendų daug neišgirstame. Bet atidirbti vietiniams prekeiviams jis moka ir žodžius "vamos amigos" įsikandęs nepaliaujamai kartoja viso turo metu.

Pirmi du mūsų sustojimai - duoklė vietiniams, norintiems užsidirbti. Pagal Eriką, matyt, niekam neįdomu, kokia šios ar kitos mažos bažnytėlės bei kaimelių istorija, jis visus ragina už kelis solius nusifotografuoti su vietinėmis sinjoromis, įsigyti kokį suvenyrą.

Tykus tas Colca konjono kaimelių gyvenimas

Daug ugnikalnių išsiveržimų atlaikiusi maža XVI a. bažnytėlė vis dar stovi

20 minučių vienam kaimeliui, 20 - kitam, ir kylam kanjonu aukštyn. Štai tada pro autobuso langus ir atsiveria panoramos. Colca kanjone pilna dar prieš inkų įsigalėjimą ir jų laikais statytų terasų, kuriose buvo auginamas įvairių augalų derlius. Laiptuota žemdirbystė kalnuotuose regionuose yra tikras išsigelbėjimas, todėl tokios terasos puikiai tarnauja ir šiuolaikiniam perujiečiui. Beje, gražiausias terasų vaizdas yra būtent balandį-gegužę, kuomet jose žaliuoja patys įvairiausi augalai.

Kanjono terasų panorama

Vietinė dama su augintiniu laukia turistų - už nuotrauką būtina atsilyginti

Senučiukė ir jos ne kaip nusiteikusi alpaka Pepė - spjaudosi kaip kupranugaris

Galiausiai važiuojame pas kondorus. Sakoma, kad juos didžiausia tikimybė pamatyti ryte tarp 8 ir 10 valandos. Reikia paskubėti. Pedro kiek persistengia - ant žvyrkelio išvystyto greičio neatlaiko padanga. Neplanuotas 15 min. sustojimas nieko iš vėžių neišmuša. Mes einame apsidairyti, o Pedro meistriškai keičia į skutelius suplyšusią padangą.

Kelionės nuotykis su degančios gumos kvapeliu

Į kondorų apžvalgos aikštelę atvykstame pačiu laiku, telieka nemažame turistų būryje susirasti sau laisvą vietą. O tada nukreipiame akis į dangų ir ieškome. Ilgai laukti netenka. Nė vieno suplazdėjimo sparnais - kondoras nardo ore tarp uolų ir tarpeklių tyliai ir, rodos, be jokių pastangų. Paukščio išskleisti sparnai gali būti net iki 3 metrų ilgio. Štai praskredna milžinas, bet jį fotoaparatu sunku užfiksuoti - saulė jau spigina visu stiprumu. Tiek to. Juos smagu tiesiog akimis ganyti. Štai kaip atrodo laisvės šokis ore.

Kondoro skrydis iš toli

- Vamos vamos, - ragina mus Erikas. Gerai, kad esame puikiai išauklėti, paniurnam tik sau po nosimis. Ir kam gali rūpėti kažkokios karštosios versmės už 15 solių, kai tokie vaizai po nosimi. Bet akivaizdu, kad Erikas ir keli turistai nukrypti nuo programos neketina. Mes vandens malonumus praleidžiame, kol kiti pliuškenasi einame ieškoti tolumoje matytų snieguotų kalnų viršūnių. Randame ir jas, ir bulvių laukus.

Turui artėjant prie pabaigos mūsų dar laukia kelionės atkarpa aukščiausiu Peru keliu. Net neįsivaizduoju, koks jausmas stovėti beveik 5 km virš jūros lygio aukštyje. Kažin ar pavyks bent gurkšnį oro įkvėpti. Kuo aukščiau kylame, tuo gamtovaizdis atšiauresnis. Štai laukinės vikunijos pešasi dėl teritorijos. Čia lamų ganyklos, kur sąmanos teauga. Tik spėk dairytis, kaip gražu. O štai kai išlipame 4,9 km aukštyje, aplink auga... akmenų laukymės, girdisi vėjų aimanos ir matosi ugnikalniai. Oro iš tiesų trūksta, bet juk priprasim - baigiasi dar tik trečia ilgos kelionės diena.