Kaprizingoji Florencija

Tokia jau ta Florencija (it. Firenze). Milžiniškas muziejus po atviru dangumi. Tikiu, pasaulyje yra kur kas gigantiškesnių miestų su iš stiklo nulietais dangoraižiais, tačiau čia stovintiems milžinams šimtai metų. Iš pirmo žvilgsnio, Florencija pribloškia savo masyvumu. Eini jos gatvėmis, dairaisi į kairę ir į dešinę, bet niekaip nesupranti – patinka ji ar ne? Bent jau tokia emocija buvo įsisupusi mane. Gal todėl, kad į Florenciją atvažiavome po kur kas mažesnių ir jaukesnių Italijos miestų ir miestelių.

 

Bet neveltui sakoma, kad rytas protingesnis už vakarą. Bundanti Florencija šiek tiek drovesnė ir kuklesnė nei vakare. Ir visas jos žavesys geriausiai matosi iš Michelangelo aikštės (it. Piazzale Michelangelo). Girdėjau, kad ji buvo įtraukta į romantiškiausių vietų Europoje sąrašą. Kas tai padarė, nesuklydo. Arno upės pašonėje ant kalvos esanti milžiniška aikštė išpuošta Michelangelo skulptūrų kopijomis. Ji pastatyta tais laikais, kai Florencija buvo Italijos sostinė, išgyvenanti atgimimą ir klestėjimą – 1869 metais. Į kalną galima užkilti automobiliu, važiuoja ir viešasis transportas, bet rekomenduoju pamankštinti kojas. Užtruksite maždaug 20 minučių, užkopsite kelių dešimčių laiptų pakopomis, bet pamažu atsiskleidžianti Florencijos panorama dar labiau sužavės. Beje, visai šalia šios apžvalgos aikštelės yra įsikūręs kempingas, tad gyvenantiems jame Florencijos panorama ranka pasiekiama.

Laiptai į Michelangelo aikštę

Senosios gynybinės sienos likučiai

Tikslas nebetoli – tolumoje jau matosi Florencijos panorama

Florencijos namų stogai ir karalienė Duomo

Nuo pat ryto aikštėje pluša jaunieji menininkai

Apačioje tarp medžių matosi kempinge besiilsintys kemperiai

Panorama, kuria niekaip negali atsigrožėti

Žvelgiant į Florencijos paveikslą iš aukšto, akys kartu su fotoobjektyvu vėl ir vėl grįžta prie Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedros (it. Cattedrale di Santa Maria del Fiore) arba tiesiog Duomo. Ji kaip tikra karalienė puikuojasi kitų pastatų apsuptyje savo puošnumu, masyvumu ir, žinoma, trečiu pagal dydį kupolu Europoje. Ne visi pastebi ir žino, kad katedra išpuošta Italijos vėliavos spalvomis – tai ko gero brangiausia „trispalvė“ iš balto, žalio ir rausvojo marmuro. Ši Duomo yra viena didžiausių Italijos bažnyčių, o kaidaise buvo ir didžiausia visame pasaulyje. Šalia stūksanti kampanilė (varpinė) į viršų šauna beveik 85 metrus. Joje kasdien skamba 7 varpai, kurie sveria nuo 230 iki  5 tūkst. su viršum kilogramų. Kadangi įėjimas į pačią katedrą yra absoliučiai nemokamas, kad į ją patektum sezono metu reikia nemažai kantrybės. Tąkart jos mes akivaizdžiai neturėjome, nes į vidų taip ir neužsukome. Tačiau tikrai verta, sako vidus dar įspūdingesnis nei išorė. Be abejonės, už tam tikrą mokestį galima pakilti ir į milžinišką Duomo kupolą, tiesa, susimokėjus teks dar patiems įveikti 463 laiptelius – lifto čia nėra.

Ieškome šios gražuolės

 

Miesto pažiba yra neįtikėtino dydžio. Ji pradėta statyti 1296 m., o užbaigta tik po 140 metų

Saulei leidžiantis Duomo fasadu šokinėja šešėliai

Visą katedros fasadą puošia gražiausi raižiniai, marmuro skulptūros ir freskos

Prie katedros driekiasi milžiniškos eilės, bet, jei turite laiko, būtinai užsukite į vidų – įėjimas nemokamas

Dėmesio vertas ir du Arno upės krantus sujungiantis senasis Ponte Vecchio tiltas, skaičiuojantis jau šeštąjį savo šimtmetį. Iš pirmo žvilgsnio jis net nepanašus į tiltą, nes tarsi sraigė ant savęs laiko pirklių prekybinius namukus. Juose šiandien galima nusipirkti įspūdingiausių tauriųjų metalų dirbinių. O kadaise čia tvyrojo ne toks „taurus“ aromatas, dėl kurio kalti buvo... mėsininkai :) Galiausiai juos iškeldino ir įkurdino auksakalius, kurie, ko gero, ilgam užėmė garsiojo tilto valdas. Beje, pakelkite akis aukštyn, istorija mena, jog koridoriumi, įrengtu virš šio tilto skliautų, vaikščiojo garsieji Medičiai.

Senasis tiltas, aplipdytas mažomis krautuvėlėmis ir dirbtuvėmis – čia karaliauja auksakaliai

Tilto krautuvėlės dar neatsidariusios (foto iš interneto)

Florencija garsėja ir savo meno galerijomis, muziejais. Jei kišenėje šlama ne tik eurai, bet ir daugiau laisvo laiko, verta aplankyti Ufizzi galeriją – seniausią ir vieną turtingiausių meno muziejų, kur sukaupta tokių garsenybių kaip Leonardo da Vinci, Michelangelo, Rafaelio ir daugelio kitų meno kūriniai. Daug turistų skuba ir į Dailės akademijos galeriją (Galleria dell‘Academia), nes joje stovi  Michelangelo sukurta Dovydo skulptūra. Vertas dėmesio ir Leonardo da Vinci muziejus bei daugelis kitų. Vis tik tiems, kas laiko turi šiame mieste ne per daugiausiai (kaip kad mes turėjom), neverta nusiminti – klaidžiojant miesto gatvėmis jautiesi kaip nesibaigiančioje meno galerijoje: fontanai, skulptūros, puošnios aikštės ir senoviniai pastatai laukia už kiekvieno posūkio.

Matyt Florenciją reikia prisijaukinti. Ir tam kelių dienų tikrai neužtenką. Florencija kaip išpuikusi dama reikalauja skirti jai daugiau dėmesio. Gaila, bet tą kartą jai negalėjau to pažadėti. Kiek pasiožiavusi ji vis tiek man nusišypsojo, atskleidė save ir savo grožį. Beje, ne tik jį! Ko gero būtent čia valgiau skaniausius itališkus patiekalus mažame šeimyniniame restorane, kuris pirmą kartą net nekrito į akį. Geriausia jo vizitne kortele buvo nuolat užimti staliukai, o juk restoranas net nėra centrinėje miesto gatvėje. Juk taip jau būna, kad pačiose netikėčiausiose, niekur neišliaupsintose vietose atrandame geriausius dalykus. Tad verta užklįsti ir giliau į miesto širdį, toliau nuo turistų išmindžikuotų gatvių. O kur dar kitas Arno upės krantas su Boboli sodais ir kitais Medičių lobynais.

Vis tik džiaugiuosi, kad man pavyko susidraugauti su Florencija vos per mažiau nei 48 valandas. Džiaugiuosi, kad nepaskendau pirmame įspūdyje apie ją, o atvertusi kitos dienos puslapį šį miestą pamačiau visai kitoje šviesoje. Iki, Florencija, iki, naujoji drauge!
 

Gražiausia man Florencija ryte – gaila tąkart saulė buvo pasislėpusi už debesų, o ore tvyroje lengvas rūkas