Indonezija: blic Balis

Liepos 8 diena. Balis, matyt supykęs, kad pažinčiai su juo skirsime vos dvi dienas, mus ir vėl pasitinka lietumi.  Ne per geriausiai nusiteikęs atrodo ir mūsų vairuotojas Dewa, kuris Padang Bai uoste laukia jau porą valandų. Mes iš tikrųjų vėluojame, ir gerokai. Greitasis laivas iš Gili Air turėjo išvykti 10 val. ryto, o Balyje būti maždaug po valandos (bent taip mus tikino vietinis „kelionių agentūros“ vadybininkas). Vis tik iš mažosios salos išvykstame tik 11 val., o plaukiame iki Padang Bai uosto dvigubai ilgiau. Nenustembame, juk Indonezijoje žodis “tuoj” gali virsti ir “rytoj” (na, gal kiek ir perdedu). 

Po šventyklą 3 milijonams

Vėlavimas automatiškai keičia mūsų planus, nes pusę dienos jau praradome. O dar tas apsiniaukęs dangus ir iš jo prapliupęs lietus. Iki Ubud miesto kelias tolimas, o temsta čia dar prieš 7. Ir, iš viso, skirti Balio salai tik dvi dienas yra juokinga, – vis bumba mūsų vairuotojas ir perdėlioja šios dienos maršrutą. Žada mus nuvežti pasidairyti į kelias šventyklas – puras, bet šiandien Balio daugiausia matysime pro automobilio langą. Taip ir norisi iškišti jam liežuvį.

Balio saloje gyvena kiek daugiau nei 3 mln. gyventojų. Absoliuti jų dauguma – induistai. Šis tikėjimas žmonėms toks svarbus, kad kiekvieno namo kieme stovi bent po mažą šventyklą. Jas gali pamatyti tik pro tvorą, tad sustojame iš arčiau susipažinti su induizmo ypatumais turistams atviroje šventykloje Pura Goa Lawah. Lietus šiltas, bet pila kaip iš kibiro. Tačiau vietiniams nė motais – šventykloje kaip tik prasidėjo induistų apeigos. 

Vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai – visi apsirengę baltai, nešini aukų krepšeliais su gėlių žiedais, ryžių kruopomis, smilkalais, renkasi į šventyklos pagrindinį kiemą. Jaučiamės, tarsi įsiveržę į svečius nekviesti. Bet vietiniai draugiški, vienas vyriškis, užkalbinęs mus, maloniai pasveikina atvykus į Balio salą. Šventikui pradėjus niūniuoti mums nesuprantamus žodžius visi klaupiasi ant balomis nusėto grindinio. Moterys ima po vieną gėlės žiedą iš savo ryšulėlio ir, kartodamos maldos žodžius, juos pina sau į plaukus. Tuo tarpu vaikai, tupintys ant vyrų rankų, šį kartą ne apeigomis domisi, o smalsiai žiūri į mus – du baltaodžius, apsijuosusius sarongais (skaros, kurias privaloma užsirišti ant juosmens prieš įeinant į bet kurią jų šventyklą) ir viską stebinčius ne ką mažiau smalsiomis akimis. Smilkstantys smilkalai, varpelio skambesys sukuria šventės aurą, o ją paįvairina... šikšnosparnių cypimas. Šventyklos kieme yra, taip vadinama, Šikšnosparnių ola, kurioje gyvena šimtai šių nakties padarų. Prie pat tos olos stovi pagrindinis šventovės altorius. Turėtų būti kiek baugoka, tiems, kam tenka būtent ant šio altoriaus aukoti apeigas.

 

Lietus merkė mus ir visus, kas susirinko melstis

Moterys žiedus maldų metu pina sau į plaukus

Įprastai centrinės šventyklos durys būna uždarytos, bet apeigų metų yra atidaromos

Ceremonijai pasibaigus iš šventyklos su minia išeiname ir mes. Nemokėjome už įėjimą nė skatiko, nes, pasirodo, pasinaudojome vietinių įėjimu, specialiai atidarytu apeigoms. Įdomu, kiek būtų nuplėšę už įėjimą oficialiai. Nepamirškite, čia turistai už viską moka keliskart daugiau. 

Ceremonija šventykloje baigta

Judame toliau, bet judame gana lėtai. Eismas Balyje kaip ir visoje Indonezijoje labai įtemptas. Gatvėse pilna motorolerių, senų, vos krutančių sunkvežimių, o kur dar į kelią išlekiantys šunys ar vištos. Pakeliui į Ubud  miestą užsukame į dar kelias šventyklas – visos jos gražios, senos, mistiškos. Kiekvienos įėjimą saugo drakonų skulptūros. Kur beeitum, po kojomis mėtosi vietinių paaukotos aukos – bananų lapų dėžutės su įvairiais niekučiais joje. Vairuotojas, matyt jau kiek nuleidęs garą, pasakoja, kad į aukų dėžutes dedamos ne tik gėlės, bet ir kavos pupelės, smulkios monetos ar net saldainiai. Pasirodo, kai dėžutė su auka jau yra padėta ant žemės, dievai auką priėmė, todėl galima drąsiai mindžioti. Vakare jas vis tiek vietiniai sušluos. Bet mums kažkaip nejauku, tad apeiname aukas, kad kokios dievų rūstybės neužsitrauktume. Beje, tokias dėžutes vietiniai deda ne tik prie šventyklų, bet ir prie įėjimų į savo namus, parduotuves ar tiesiog gatvėje.

 

Pagrindinės šventyklos durys ir jas saugantys milžinai drakonų kaukėmis

Aukos dievams palei mūsų kojas

Turistų ir vietinių žmonių piniginės aukos padeda senąsias šventyklas prižiūrėti ir neapleisti

Aukas dievams nešanti vietinė

Kitokie Ubud miesto privalumai

Ubud mieste sutinkame jūrą turistų. Gatvėse vien kavinės ar parduotuvės su angliškomis iškabomis, o ant šaligtavių stovintys vietiniai įkyriai siūlo taksi paslaugas: jei ne šiandienai, tai galima ir rytojui, galiu nuvežti bet kur, - laužyta anglų kalba porina vyriokas. Po 30-o tokio pasiūlymo nustojame mandagiai atsakyti „no, thank you“. Restoranai čia didžiuojasi ne Indonezijos virtuve, o kepamomis picomis, burgeriais ir kitais europietiškais patiekalais. O kur vietiniai privalumai? Viskas skirta turistams ir tik turistams privilioti.

Eiti tolyn nuo miesto centro, kur, tikiu, galima rasti autentiškų perliukų iš vietinių gyvenimo, esant vėlyvam vakarui nesiryžtame, o ir pilvai muša maršus. Iš šio vakaro meniu išbraukiame ir mieste esantį beždžionių mišką – Monkey Forest: tų vagilių galima ir šiaip pamatyti, nors daugelis sako, kad miške gražu. Nusprendžiame tiesiog pasivaikščioti mieste: stebime futbolo varžybas miesto stadione, išsiunčiame kelias atvirutes į Lietuvą (beje, jų dar niekas negavo), užkandame jau aukštesnius standartus atitinkamčiame restorane (atitinkamai ir kainos kitokios, bet Mie goreng su jūros gėrybėmis buvo nuostabūs). 

Beje, Ubud visai gera vieta pirkti siuvenyrus, tik nepamirškite derybų meno, nes pradinė pirkinio kaina, ypač turguje, siūloma n kartų didesnė nei daiktas vertas. Vietiniai taip bando tavo kišenės dydį ir gylį :) Pavyzdžiui, už šabloninę medinę kaukę (tikrai ne rankų darbo, nereikia čia lia lia) vietinis turguje manęs prašė net 500 tūkst. rupijų (tai daugiau kaip 130 litų), nors buvo akivaizdu, jog ji verta 10 kartų mažiau. Derybų nebetęsiau – radau kitur man labai patikusę autentišką ir, svarbiausia, rankų darbo kaukę už kur kas man priimtinesnę 200 tūkst. rupijų kainą. Nuderėjau tik 70 tūkst., ir tikiu, kad vis tiek permokėjau, bet senukas pardavėjas buvo labai mielas, kaip išgalėjo angliškai man pasakojo, kaip drožinėjamos šios kaukės, parodė savo daromus Budos atvaizdus iš medžio. Taip įsigyji ne tik daiktą, bet ir naują istoriją, naują patirtį, o tai kelionėse svarbiausia.

 

Balio auksas – ryžiai

 

Liepos 9 diena. Kitą rytą dangus ir vėl grasina lietumi. Pasirinktame home stay suvalgome karališkus pusryčius ir susikrovę daiktus laukiame vairuotojo. O gal ims ir nebegrįš?! Bet lygiai 8 val. ryto jis mūsų jau laukia sutartoje vietoje. Šiandien paskutinė diena Balyje, keliausime iki Lovina miestelio, o iš ten jau ir pagrindinis mūsų tikslas – Java – ne per toliausiai.

Prisiminiau šios dienos pusryčius – valgėme blynelius su juodaisiais, karamelėje išmirkytais ryžiais. Taip, ryžiai čia valgomi mažiausiai tris kartus per dieną. Tad nenuostabu, jog jų plantacijų čia kur akys mato: ir lygumose, ir kalnuotose vietovėse, kur statomos specialios baseinų terasos šiam auksui auginti. 

Ryžiai, pasirodo, lepūs augalai, todėl kaimo gyventojai jau nuo aušros pluša ryžių baseinuose. Svarbu ir baseino gylis, ir vandes kiekis jame, o apie piktžoles kalbos nė negali būti. Nuostabu ir tai, kad ryžiai taip lygiai eilėmis susodinti, jog atrodo lyg kažkas su liniuote matavo. Ryžiams subręsti reikia trijų mėnesių. Nuėmus derlių baseinai paliekami dažniausiai tušti, kad žemė pailsėtų – ryžiai ją nualina. Beje, ryžiai čia iš tiesų be galo skanūs, ne tokie kaip mūsų iš pakelių.

Tegalalang kaimelio ryžių terasos – viena lankomiausių vietų Balyje

Kol kas terasos palmių apsuptyje tuščios

Žvelgiant į Balio tolius ryžių terasų matyti visur

Paskutiniai Balio (ne)malonumai

Laikas čia bėga greitai, todėl nėra kada vienoje vietoje užsibūti. O ir mūsų vairuotojas, kurio nuotaika per naktį taip ir nepasitaisė, mums tai nuolat primena. Važiuojame toliau. Mūsų maršrute dar kelios stotelės: ant Bratan ežero kranto įsikūrusi šventykla Pura Ulun Danu Bratan, kur vietiniai aukas aukoja ežero deivei Dewi Danu, ežerų Tamblingan ir Buyan panorama, karštosios versmės Air Panas Banjar, veikiantis budistų vienuolynas ir galutinis dienos tikslas – Lovina miestelis. Smalsu, kur tie paskutiniai Balio (ne)malonumai? Kviečiu žiūrėti nuotraukas.

Pura Ulun Danu Bratan aukštai kalnuose, kur debesys nusileidę prie pat žemės

Vietinės smalsuolės, ieškančios gardaus kąsnio

Balyje ežerų irgi yra

Karštų versmių maudynės, naudingos sveikatai

Net ir statulos šventyklose juosiamos sarongais

Nešvarūs (ne dėl juodo smėlio) paplūdymiai ties Lovina

Prabangus kiaulių gyvenimas tame pačiame pliaže

Pavargę, bet autentiški žvejybiniai laivai vakarėjančiame Balyje

Nuostabios Balio gėlės, o kvepia kaip!

Ir tiek to Balio. Mažai, bet daugiau ir nežadėjau – juk per vieną kelionę visko suspėti neįmanoma. Balį mes šį kartą tikrąją ta žodžio prasme paaukojome, nes, tikiu, čia dar daug ką galima nuveikti, daug ką gražaus pamatyti ir nesistumdant alkūnėmis su turistais. Tačiau mūsų svajonė yra Javos sala, kurią dažnai vadina rojumi ties pragaro vartais. Ir pagaliau mes jau esame prie pat jos. Bet apie tai – jau kitame įraše.