Indonezijos suvilioti: Gili Air rojus

Indonezija žvelgiant į pasaulio žemėlapį atrodo taip toli, jog niekada nemaniau ten nusigausianti. Tačiau kiek daugiau negu 15 val. trukusių skrydžių ir vieną dieną aš jau stoviu ugnikalnių žemėje. Indonezija yra didžiausia salų valstybė pasaulyje – jų čia "tik" 17,5 tūkstančių. Vietiniai gyvena ne visur – apgyvendintos yra apie trečdalis visų salų. Mes per 3,5 savaitės suplanavę aplankyti tris – Gili Air, Balį ir Javą. Taigi, nuotykiai prasideda!

Taksistų atakos atrėmimas

Liepos 2 diena. Lėktuvas leidžiasi Balio saloje, Denpasare. Ką tik praūžė visai nemenka tropinė audra – skrendant ne kartą girdėjau tolstantį griaustinį. Susitvarkom reikalus oro uoste – reikia gauti vizą, kuri kišenei atsieina 25 JAV dolerius asmeniui, praeiti pasų kontrolę, susirinkti bagažą – ir metas pirmai pažinčiai su Indonezijos įdomybėmis. Išėjus iš oro uosto į lauką tarsi atsitrenki į karščio sieną. Akivaizdu, lietus čia nė kiek negaivina. Kol bandai įkvėpti į plaučius karšto vakaro oro, nė nepastebi, kaip tave apsupa tuzinas taksistų, jau begriebiančių tavo kuprinę ir siūlančių pavežėti, žinoma, labai pigiai. Šypsena ir malonus "no, thank you" jiems nesuprantamas derinys. Juk tu baltaodis turistas, su milžiniška kuprine ant pečių, tavo piniginę drąsko doleriai, taigi tau būtinas komfortas ir tu esi tiesiog apsėstas noro išlaidauti. Nepaisant to, kad viešbutis vos už 10 minučių kelio. Iriamės gatve pirmyn, apsimesdami, kad žinome tiksliai kur einame. Atkakliausieji vietos verslininkai nepasiduoda – seka iš paskos, bando įtikinti, kad kelias iki tikslo per tolimas tavo kojoms. Dėl kojų jie klysta. O štai dėl kuprinių, spaudžiančių pečius – dalis tiesos yra. Vis tik vietiniai, pavargę ir nusivylę užtaikę ne ant tokių dosnių turistų, grįžta į savo pozicijas oro uosto prieigose. Čia lėktuvas po lėktuvo leidžiasi – taigi kitą kartą vietiniams taksistams gal pasiseks labiau. O mes, pirmą išbandymą atlaikę, toliau keliaujame gatve link viešbučio. Automobilių ir motorolerių vairuotojai būtinai pyptels tau einant pro šalį. Juk reikia kažkaip pasisveikinti, tiesa?! Pagaliau suradę savo home stay (kiek žmonių kelio klausėm, tiek visi skirtingai nurodė), griūname miegoti, nes Balis šiandien yra tik tarpinė stotelė. Ankstyvą rytą keliame sparnus į Gili salas.

 

Į Gili – su kliūtimis

 

Vietinis skrydis iš Balio į Lomboką (dar viena Indonezijos sala) propeleriniu lėktuvu tetrunka 25 minutes. Išėjus iš oro uosto mus apima déjà vu: aplink ir vėl tie patys taksistai, nesuprantantys mandagių backpacker'ių galvų purtymų. Jų siūloma kaina į reikiamą tašką bent tris kartus didesnė nei autobuso bilietai. Nieko nebus – mes laukiame vietinio autobuso. Bilietas į tarpinę stotelę – populiariausią Lomboko turistinį miestelį Sengigi – 25 tūkst. rupijų asmeniui. Jums nepasigirdo – tūkstančių. Maždaug 7 litai. Ir tai, ko gero, permokame. Tenka susitaikyti, kad Indonezijoje galioja dvigubi standartai – jei tu turistas, mokėk atitinkamai. Lekiam su vėjeliu, prieš akis apie 2 valandos kelio. Vairuotojas kaip įkirptas skrodžia keliu ir nardo tarp motorolerių tarsi  banginis mažų žuvelių jūroje. Čia gatvėse tiek daug dviračių (kirtis ant "a") transporto priemonių, kad akivaizdu, kodėl vakariečiai dažniausiai nedrįsta vairuoti savarankiškai. Juo labiau, daugeliui reiktų keisti įpročius ir rikiuotis į priešingą eismo juostą kaip, pavyzdžiui, UK. 

Kitas čionykščio vairavimo ypatumas – aš greitesnis, man pirmenybė, todėl traukis iš kelio, kai aš spaudžiu garso signalą. Mūsų autobuso vairuotojas matyt delną ant jo laiko nuolat. Nepaisant eismo sumaišties, pro autobuso langą lekia atvirukiniai vaizdai – palmių plantacijos, Lomboko ugnikalnio Gunung Rinjani viršūnė, pasipuošusi baltų debesų skara, maži kaimai, kur lėtai skuba vietinių gyvenimas. Pagaliau priartėjame prie žydro vandens, tačiau Sengigi dar ne mūsų uostas. Išlipus iš autobuso prisistato bemo – tai toks mažas mašiniukas – vairuotojas, siūlantis pavežėti  į mūsų uostą Bangsal vos už 150 tūkst. rupijų. Į mūsų išpūstas akis jis atsako skėsčiodamas rankomis, neva kelias tai tolimas. Bet jam nepasisekė. Mes apsiskaitę turistai, žinome, kad geriau stabdyti oficialų taksi (mėlynas automobilis), kuris visada įjungia skaitiklį. Neapsirinkame, mums kelionė iki uosto atsieina 70 tūkst. rupijų. 

Bangsal uostas nelabai panašus į uostą, tačiau bilietų kasa yra. Vis tik apsidžiaugiame per anksti. Kasininkės paprašome dviejų bilietų į Gili Air salą. Matome iškabintas kainas – 10 tūkst. rupijų asmeniui. Bet merginai net nespėjus atsakyt, į pokalbį įsikiša per daug gerai angliškai (taip moka kalbėti tik spekuliantai) kalbantis vyriškis. Iš jo lūpų išgirstame vieną blogą ir vieną gerą naujienas. Blogoji – pavėlavome, vietinių keltų į Gili Air šiandien jau nebebus, nors dar tik 11 val. dienos. Geroji – jis mus mielai nuplukdys ten su savo šeima už 150 tūkst. rupijų. Taip ir norisi griūti iš juoko ant žemės, bet dar nesijaučiame tokie drąsūs. Lyg tyčia kasininkė irgi ima linksėti galva, kad laivelio šiandien nebesulauksime. Svarbiausia nepanikuoti, nors, pripažinsiu, nelengva. Išeinu į lauką ir prieinu prie vietinės merginos, laukiančios savojo laivo. Klausiu, ar iš tiesų nebebus vietinių laivų į Gili Air. Ji angliškai nelabai supranta, bet iš aplinkinių išgirstame pasiūlymą eiti į kitą uosto pusę, kur švartuojasi krovininiai laivai. Ieškome krovininių laivų, kuriuos, tikslumo dėlei, reiktų vadinti valtimis, uosto. Radę deramės su į apsauginio uniformą panašiais drabužiais apsivilkusiu vyrišku. Jo kaina – 50 tūkst. rupijų dviems. Staiga prie mūsų ant motorolerio (ilgą kelią sukoręs iš ano uosto galo) atlekia pirmasis "laivo kapitonas". Savo kainą jau nuleidžia ir sako, kad tai geriausias pasirinkimas. Vis tik mes rankomis sukertame su apsauginiu ir už nuderėtą 40 tūkst. rupijų sumą dviems laukiame laivo po palme šiukšliname paplūdimyje. Motorolerio vairuotojas kažką mums už nugarų dar lepteli, ko gero, ne gero vėjo mums palinkėjo. Kelios minutės ir jau skrodžiame beprotiškai žydro vandens bangas. Mūsų valtyje – įvairiausi kroviniai: ryžiai, arbūzai, ananasai, šparaginių puptelių maišai... ir krūva vietinių. Šalia sėdi dar du vakariečiai, vadinasi bent keturių turistų šiandien spekuliantas nepavyko apmulkinti. Kiek daugiau nei pusvalandis ir mūsų kojos pasiekia išsvajotą Gili Air smėlį. Pagaliau!

Pro lėktuvo iliuminatorių matosi trys Gili salos

Atplaukė mūsų krovininė valtis – visi skuba užsiimti vietas

Pagaliau metam inkarą tokio skaidrumo ir žydrumo vandenyje

Gili Air ritmu

Viena šalia kitos išsirikiavusios trys Gili salos – Gili Air, Gili Meno ir Gili Trawangan. Žodis "gili" čia parinktas labai taikliai, nes išvertus iš Sasak kalbos (kuri vis dar naudojama Lomboke), jis reiškia "maža sala". Jokio motorinio transporto salose, bet jo čia net nereikia. Gili Air salą, kuri yra antra pagal dydį (mažiausiosios titulas atitekęs Gili Meno), galima apeiti per 90 minučių. Tiesa, čia naudojama vietinė transporto priemonė – cidomo – mažų arkliukų traukiami nedideli spalvoti karučiai. Jei tingisi vaikščioti, galima išsinuomoti ir dviratį.

Palmių pavėsyje priparkuoti cidomo

Nusidėvėjusius cidomo keičia nauji, ką tik atgabenti lvaltimi iš Lomboko

Vietiniai po salą laksto dviračiais

Gili salos įsitaisiusios prie pat pusiaujo, todėl diena čia trunka lygiai 12 valandų. Saulė kyla apie 6.30 ryte, leidžiasi – prieš 7 vakaro. Gili Air saloje tereikia būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir galima visu gražumu mėgautis ir saulėtekiais, ir saulėlydžiais.

Įspūdingi saulės spindulių stulpai matomi prieš pat patekant saulei. Fone – Lomboko ugnikalnio Gunung Rinjani viršunės

Saulėtekis Gili Air paplūdimyje

Saulei leidžiantis migloje pasimato ir Bali ugnikalnis Gunung Agung

Balto smėlio paplūdymiuose verda atsipūtęs gyvenimas. Įsispyręs į smėlį gali mėgautis ne tik saulės voniomis, bet ir kokteiliu, masažu, naujais pirkiniais (nuo skarų iki perlų vėrinių), gardžiu maistu. Vanduo aplink – kaip arbata, tik vietoj cukraus čia priberta labai daug druskos – vanduo toks sūrus, kad į akis geriau nepapultų. Koralų rifai taip arti krantų, kad plaukti toli spalvoto vandens gyvenimo stebėti nereikia. Jei vandens kaukė į kuprinę netilpo, ne bėda, už 30 tūkst. rupijų galima ją visai dienai išsinuomoti saloje (tiesa, ne pirmos jaunystės).

Tokiose pavėsinėse smagu ir pagulėti, ir kuo nors pasivaišinti

Gili virtuvės skanumas – Olah-olah – daržovės su vištiena gardžiame kokoso padaže

Vietinės prekiautojos, norinčios papuošti visas paplūdimio moteris

Gardžiausios Pina Colada, kokias tik teko ragauti: laiminga valanda, kai perki vieną, o gauni dvi

Vietinių gyvenimas saloje

Už paradinių durų – pagrindinio smėlio tako, aplink kurį susispietęs visas turistų gyvenimas – gyvena vietiniai. Gili Air jų priskaičiuojama vos 1,8 tūkstančio. Salos viduje rasite mokyklą, gydytojo kabinetą, vietinių trobeles ir didesnius mūrinius namus, parduotuves ir kelis warungus (šeimyniniai a la restoranėliai, kuriuose ne visi turistai išdrįsta valgyti). 

Pakrypę vietinių namukai ant pastolių

Visas dienos meniu išstatytas vitrinose klientams privilioti

Čia taip pat žaliuoja palmių plantacijos, kur ganosi karvės ir vištos. Užsukus į salos gilumą vos patekėjus saulei galima ramiai stebėti vietinių dienos pradžią: kas į cidomo krauna kokosus, kas šluoja ar skalbinius džiauna, kas gamina pusryčius šeimynai čia pat kiemo viduryje. Pas vietinius atvažiuoja ir turgus ant ratų: iš prekeivių galima nusipirkti iš Lomboko atvežtų daržovių, kurios mažoje Gili Air saloje, deja, neauga. Saloje nėra ir gėlo vandens, jis taip pat kasdien atgabenamas specialiose cisternose mažais laiveliais.

Palmių augintojai gyvena kuklesniuose namukuose

Vaikštant po palmių plantacijas baisu, kad koks kokosas ant galvos nenukristų

Taip į salą atkeliauja gėlas vanduo

Atostogų rutina
 

Saloje greitai pripranti prie atostogų rutinos. Keliamės kasryt pasitikti saulės. Pirmiausia matai kaip gesta žvaigždės, o vienas dangaus šonas ima rausti it kaitinamas plienas. Jei danguje plaukioja baltų debesų kamuoliai, ryto prieblandoje jie primena milžiniškus burinius laivus, pasiklydusius begalinėse jūrose. Pasirodę pirmieji saulės spinduliai tarsi įkrauna tave gamtos energija. Be to, anksti ryte puikiai matosi priešais Gili Air esančio Lomboko ugnikalnis – Gunung Rinjani. Tai antras pagal aukštį (3726 metrai) ugnikalnis visoje Indonezijoje. Kiek paėėjus į šoną rytais galima akis paganyti ir į Balio salos gražuolį Gunung Agung. Įdienojus šie galiūnai tarsi magnetai pritraukia debesis ir pasislepia jų pataluose visai dienai. Matyt, apsimeta, kad miega. Ir ačiū Dievui.

Kasryt saulėtekis vis kitoks

Po saulės sutiktuvių būtina išgerti vitaminų dozę – šviežių vaisių sulčių už kokius 5 litus. Paragaukit arbūzų arba mango, ir geriau imkite iš karto dvigubą porciją :) Tada saulės vonios, bendravimas su vietiniais, kriauklių kolekcijos pildymas, nes pakrantės jomis nusėtos su kaupu, pasivaiksčiojimai aplink salą, jos grožio fiksavimas fotoaparatu. Kai nusibosta stovėti ant žemės, neriame pasidairyti po vandeniu. Tik geriau neišsižiokite, pamatę salotines, rožines, žydras ir visų kitų spalvų numargintas žuvytes, kurios ir pačios priplaukia susipažinti. Taip pat aplankome kaimyninę Gili Meno – dar mažesnę, dar jaukesnę ir, rodos, dar žydresnio vandens skalaujamą salą. 

Ant kranto galima rasti nuostabių kriauklių ir koralų gabalėlių

Tokiais laivukai galima plaukti nardyti, snorkelint'i ar šiaip pasiplaukyti

Gili Meno pliažas ir priešais matoma žaliuojanti Gili Air sala

Vienas du, ir šešios dienos saloje prabėga be rūpesčių. Tuomet tenka pakuotis ir ruoštis rimtesniems žygiams ir nuotykiams. Bet apie juos – jau kitame įraše.