Indonezijos suvilioti: pažintis su Ijen žmonėmis

Liepos 10 diena. Tenka atsisveikinti su Baliu, bet mes nė kiek neliūdime. Pagaliau metas iš arčiau susipažinti su tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje (čia gyvena net 130 mln. žmonių), kurioje kunkuliuoja neįtikėtina gausybė - daugiau kaip 120 - ugnikalnių. Java sala.
 
Kelionė iš Balio, Lovinos miestelio, iki Javos trunka apie tris valandas. Pirmąsias dvi tenka praleisti dardant ne pirmos jaunystės autobusu: kondicionierius - tai atviros durys ir langai; jei rasite skylę autobuso grindyse, nieko tokio, matyt ji irgi prie oro cirkuliacijos prisideda; įšokę muzikantai gitara skrebina tikrai ne už dyką; beje, vištoms, o gal ir ne tik joms, autobusu važiuoti taip pat galima. Trečiąją valandą praleidžiame kelte, plaukiančiame iš Gilimanuk uosto (Balis) į Ketapang (Java). Nors atstumas nedidelis, keltas kaip vėžlys plaukia link Javos krantų. 

Pirmoji skaudi pamoka

Įdomu, o tam vyrukui ant nosies išaugo karpa?! Taip aš apiburnojau mus apgavusį vietinį spekuliantą, kurį sutikome Javos Banyuwangi miesto autobusų stotyje. Dabar jau žinome, jei vietinis gana gerai kalba angliškai ir įkyriai lenda į akis ką nors siūlydamas ar įtikinėdamas, yra 90 proc. sukčius arba spekuliantas. Žinoma, ir mes galėjome būti kiek atidesni, bet, matyt, taip apsidžiaugėme, kad pagaliau esame Javoje, jog užsimiršome. Trumpai drūtai, mus išduria ne tik dėl kainos, bet dar ir nuvažiuojame ne ten, kur mums reikia. Ačiū bent už tai, kad ne į priešingą pusę. O viskas vyksta taip. Atplaukę keltu į Javą šokame į bemo (tai tokia maža motorinė transporto priemonė, panaši į maršrutinius autobusiukus) ir lekiame į autobusų stotį. Joje stovi vienas autobusas, puspilnis keleivių - mes vieninteliai turistai. Mums dar nespėjus išsiropšti iš bemo prišoka vyriškis ir gana sklandžia anglų kalba teiraujasi, kur važiuosime. Į Bondowoso miestą. Vyriškis nušvinta kaip saulė. Pasirodo, kad mums be galo pasisekė, nes tas vienintelis autobusas, stovintis stotyje kaip tik ir važiuoja ten. Tiesiogiai. Iš karto išpyškinama ir kainą - 150 tūkst. rupijų dviems. Kažkur internete skaitėme, kad lyg nėra tiesioginių autobusį iš čia į Bondowoso, bet spekuliantas taip įtikinėja, jog pagalvojame, galbūt mūsų turima informacija jau pasenusi. Stotyje, žinoma, daugiau ko pasiteirauti nėra, apie tvarkaraščius ir bilietų kainas, kur nors aiškiai surašytus, galima tik pasvajoti. Taigi tenka derėtis su spekuliantu dėl kainos, kuri mums pasirodo per didelė. 100 tūkst. rupijų (apie 27 litai) dviems ir lipam į autobusą. Sveikinamės su jame sėdinčiais javiečiais, kurių didžioji dauguma tik tą vienintelį "hello" ir težino. Po kelių minučių prie mūsų prišoka mūsų spekuliantas, įteikia bilietus ir prašo susimokėti. Biliete aiškiai nurodyta, kur važiuosime - į Bondowoso. Už kokių penkių minučių vairuotojas užkuria variklį ir išrieda iš stoties. O tada salone pasirodo tikrasis bilietų pardavėjas, kuris visiems parduoda bilietus. Priėjęs prie mūsų jis pinigų nebeprašo, tik paima mūsų turimus bilietus ir į rankas įduoda tikruosius, kur pažymėta, jog važiuosime iki... Situbondo. Matyt gavo savo dalį iš ano spekulianto, kad toks patenkintas šypsosi. O štai mums šypsotis nesinori. Žinoma, Javoje yra daugiau gerų žmonių. Nusigavus iki Situbondo mums jaunas vaikinukas ne tik parodo, kuris autobusas važiuoja į Bondowoso, bet ir pasako tikslią bilieto kainą, kurią moka vietiniai. Tuomet už bilietus jau mokame tik pajudėjus autobusui (pamoką išmokome - bilietai Indonezijoje (bent jau Javoje) parduodami autobusui pajudėjus, o ne iš anksto) ir tiek, kiek priklauso. Gyveni ir mokaisi, tiesa?
 
Vietiniai autobusai
Nepaprastasis Kawah Ijen
 
Bondowoso miestas, kurį pasiekėme jau vakarėjant, baltųjų žmonių matęs nedaug. Tokią išvadą padarome, vos tik išlipę iš autobuso. Į mus spokso ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, žinoma, draugiškai :) Važiuojantys gatve net pristabdo, kad įsižiūrėtų geriau. Ko gero, mes du čia tampame įvykiu (nenustebčiau jei mūsų nuotraukų pilna Indonezijos Facebook'e). Net ir po to, išėję į miestą geriau apsidairyti, daugiau nesutinkame nė vieno turisto. Susitaikę su perdėtu dėmesiu pavakarienaujame ir einame numigti bent porą valandų. Pirmą nakties mūsų atvažiuos vairuotojas, nuvešiantis prie pirmojo mūsų ugnikalnio Javoje - Kawah Ijen.
 
Liepos 11 naktis. Automobiliu važiuojame apie porą valandų siaurais kaimelių keliais. Posūkis po posūkio vis kylame aukštyn. Patekę į ugnikalnio seisminę teritoriją pravažiuojame kelis saugos postus, kuriuose mūsų vairuotojas matyt atlieka kažkokius formalumus, kad užkardos būtų pakeltos. Viskas klostosi sklandžiai. Mane tik neramina vis tolumoje girdimas griausmas - dangus grasina audra, tik niekaip negaliu suprasti, ar ji slenka mūsų link, ar atvirkščiai. 

Pagaliau privažiuojame aukščiausią tašką, kurį galima pasiekti automobiliu. Laikrodis rodo šiek tiek po 3 val. nakties. Toliau teks kliautis savo kojomis. Išlipus iš automobilio mus pasitinka kalnų vėsa ir drėgmė. Naktis tokia tamsi, kad žvaigždės rodos spindi kelis kartus ryškiau. Vis tik iš jų naudos maža, todėl ant galvų dedame žibintuvėlius. Susiorientuoti tokioje tamsoje pradžioje sunku, juk žibintuvėlis tešviečia kelis žingsnius į priekį. Bet pagalba prisistato automatiškai - keli vietiniai pasilabina ir sako būsiantys mūsų gidais. Atsakome, kad jų mums tikrai nereikia. Kelio nusimato 3 kilometrai, bet jie gana nesudėtingi, o ir pasiklysti čia būtų sunku - takas link kraterio aiškus ir platus. 

Prie tako pradžios pamatome iškabintą plakatą, jog Ijen turistams šiuo metu yra uždarytas. Iki galo gerai nesuprantame, kodėl, bet nujaučiame, kad tai susiję su seisminiais procesais, juk ugnikalnis aktyvus. Jam nuolat priskiriamas 3 alert level iš 4 galimų. Gidai ramina, kad kopti drąsiai galime. Ką gi, mes einame, o iš paskos ir du vietiniai, nešini nešuliais (dabar jau žinome, kam skirtais). Numojame ranka, lai sau eina, pinigų jiems nemokėsime. 

Plakatas prie tako pradžios, nurodantis, kad Ijen turistams uždarytas (fotografuota jau nusileidus)
Ijen ugnikalnis yra beveik 2,8 km aukščio. Paburbuliuoja jis nuolatos, o paskutiniai rimti išsiveržimai buvo užfiksuoti 1999 metais. Kopti iki jo kraterio trunka apie 1,5-2 valandas. Jame tyvuliuoja nemenkas žydro vandes ežeras, o šalia yra įrengta sieros kasykla. Taip viską suplanuojame, kad būtume prie kraterio dar prieš aušrą. Norime pamatyti mėlynąsias ugnikalnio liepsnas (degančią sierą). Pamatome, bet užfiksuoti nepavyksta - per tamsu.

Viršuje sutinkame dar keletą turistų, laukiančių aušros. Šaltas vėjas šiaušia plaukus, šiurpina kūną, tad užsidedame ant savęs viską, ką turime kuprinėje, ir vis tiek vėsoka. Dangus jau nebe toks giedras, tas pats vėjas iš kažkur atgina debesų. Du mus lydėję gidai kviečia leistis žemyn, bet mes saulę norime pasitikti viršuje, tad čia mūsų keliai ir išsiskiria. Saulei kylant pagaliau akys pamato žydrąjį ežerą, o nosis vis labiau užuodžia nemalonų sieros aromatą. Šviesai atėjus į žemę atsiskleidžia Ijen grožis ir atšiaurumas tuo pačiu metu.

Vienoje kraterio pusėje šiek tiek gyvybės dar yra
Kraterio ežeras ir rūkstanti sieros kasykla
Palypėjus dar aukščiau matosi išraižytas uolienos kilimas, juosiantis kraterį
 Ijen žmonės
 
Dar pamenate mus lydėjusius du vietinius? Taigi dabar jau žinome, jog jie čia... dirba. Aš juos vadinu Ijen žmonėmis. Jie yra sieros, kuri kasama kraterio viduje, nešikai. Apie 200 vyrų kasdien atvyksta į Ijen ugnikalnį, kad vieną arba du kartus užliptų 3 kilometrus į ugnikalnį, tada nusileistų į maždaug 300 metrų gylio kraterį, užsimestų ant pečių 80-100 kg sveriančius sieros nešulius ir vėl koptų į kraterio viršų bei nusileistų žemyn tuos pačius 3 kilometrus iki supirkimo punkto, kur jiems už darbą sumokėtų mūsų akimis juokingus pinigus - apie 20 litų.

Vienas iš mūsų gidų su savo dienos nešuliu
Ijen krateryje esanti sieros kasykla yra pati primityviausia. Čia nutiesti molio vamzdžiai, į kuriuos patenka vulkaninės dujos. Šiuose vamzdžiuose dujos kondensuojasi į skystą raudonos spalvos sierą, kuri jais nuteka žemyn. Išorėje atšalusi siera sukietėja ir įgauna ryškiai geltoną spalvą. Čia ją darbininkai suskaldo metaliniais strypais į atskirus luitus ir sukrauna į bambukinius krepšius nešikams. Žmonės čia dirba su minimalia apsauga, o nešikai - iš viso be jokių respiratorių, ir kasdien kvėpuoja nuodingais sieros dūmais. Patikėkit, vėjui papūtus mūsų kryptimi, nuo to kvapelio mums nepadėjo ir mūsų turimi respiratoriai - gerkles ima taip perštėti, kad tenka, liaudiškai tariant, vynioti meškeres.
 
Sieros kasykla kraterio viduje
Siera nešikų krepšiuose sveria ir 100 kg, o jie ją ant pečių nešdami dar ir su turistais spėja pabendrauti ar nusifotografuoti
Kelias aukštyn sudėtingas
Žmonės tokiomis sąlygomis sutinka dirbti, nes jiems 20 litų per dieną yra dideli pinigai. Girdėjau, kad tie, kurie nuolat būna apačioje ir skaldo sierą, gyvena iki 45 metų, tačiau, kaip mums vėliau papasakojo vairuotojas, nešikai gyvena gana ilgai, o tarp jų yra jau ir visai solidaus amžiaus vyrų. Darbininkai čia atvyksta kasdien, nesvarbu ar šviečia saulė, ar lyja lietus. Darbui gali sutrukdyti nebent pats ugnikalnis, kuris karts nuo karto vis primena, kokia jėga slypi po žeme.
 
Pasigrožėję ugnikalnio krateriu iš viršaus nutariame leistis žemyn. Prie mūsų prikimba dar vienas gidas, kuris aiškina, kad patiems leistis žemyn negalima, nebent mus lydėtų vedlys, kuriuo, žinoma, jis ir gali būti. Už berods 150 tūkst. rupijų. Mandagiai, kiek tik mums pavyksta nusišypsome jam, ir einame tolyn nuo vyriškio. Lai ieško kitų aukų

Taigi, kaip jau supratote, leidžiamės į kraterį savarankiškai (beje, kaip ir daugelis kitų turistų). Nešikai, matyt įpratę prie to, vis pareguliuoja turistams, kad duotų kelią, nes prasilenkti čia sudėtinga. Darbininkai taip pat nepraleidžia progos smalsuolius užkalbinti, pasiūlyti nusifotografuoti (nerašyta taisyklė, kad už tai reikia sumokėti) ar įsigyti suvenyrą - iš sieros gabalėlio suformuotą kokią figūrėlę.

Sieros nešulius, kai nori pailsėti, nešikai pasideda tam specialiai paruoštose vietose, kad vėliau būtų patogu ir vėl užsimesti ant pečių
Bandome prasilenkti su nešiku
Darbo sąlygos čia primityvios
Matant iš arti, kokiomis sąlygomis ir kokį darbą žmonės dirba, atrodo nesuvokiama, kodėl dar niekam nešovė mintis čia įrengti kokių lynų ar kitos technikos ir sieros kasybą modernizuoti. Tačiau nešikai savo darbu atrodo patenkinti ir turistams šypsosi. Daugelis jų įsipyrę į elementarius botus, o nuo lietaus, kuris po kiek laiko prasimuša pro debesis, saugosi vienkartiniais lietpalčiais. 
 
Užlipę į kraterio viršų nešikai toliau keliauja šiuo šlaitu
Siauras kelias debesų rūke
Užėję debesys paslepia kelią tolyn, tuomet atrodo, kad nešikai eina tarsi į niekur
Mačiau kažkada trumpą pasakojimą apie Ijen žmones per National Geographic kanalą, bet iki kol pati nepamačiau savo akimis, tikrai nesuvokiau, kaip sunkiai čia žmonės dirba, kad galėtų savo šeimai leisti daugiau nei ryžių lėkštę pietums. Vienu metu apima dviprasmiški jausmai:  man jų ir gaila, ir  tuo pačiu jaučiu jiems pagarbą. Žmogaus kūne slypi tikrai daug jėgos, juk ne bet kas galėtų kasdien sukarti tokį kelią su tokiu nešuliu ant pečių. Ne bet kas gali tapti Ijen žmogumi.


Ijen kraterio panorama atsisveikinant



Komentarai