Patarimai keliaujantiems į Indoneziją (I)

Visada turime du pasirinkimus - planuoti kelionę patys arba pasitikėti kelionių agentūromis. Pastarasis variantas žada atostogas be jokių rūpesčių, tik piniginę reikia atverti plačiau. Tuo tarpu planuoti visą kelionę - nuo lėktuvo bilietų, datų, maršruto ir t.t. - patiems yra didelis darbas, ypač keliaujant į tokias tolimas šalis kaip Indonezija. Tačiau tai leidžia ne tik sutaupyti, bet ir keliauti savo svajonių maršrutu ir būti nuo nieko nepriklausomu keliautoju. Tikiuosi, keli papildomi patarimai, atsiradę interneto platybėse, bus naudingi naujiems Indonezijos suviliotiems keliautojams.

Trukmė. Mes keliavome maršrutu Gili Air-Balis-Java. Viso su kelionėmis iš Europos ir atgal sugaišome 24 dienas. Gili Air ilsėjomės 6, Balyje praleidome tik 3 dienas, Javai atiteko didžioji mūsų laiko dalis - 11 dienų. Šiaip Gili Air, manau, užtektų ir 3 ramių dienų, nebent mėgaujatės medumi :) Savo kelionėje akių išdegę nelėkėme, tačiau, turint ir dar daugiau laiko, tikiu, Balis ir Java gali pasiūlyti daug daugiau. Jei turite mažiau laiko, tokiu atveju, manau, reikia apsistoti arba tik prie Balio-Gili Air, arba tik ties Java.

Kelionės laikas. Indonezijoje sezonai yra du - sausasis ir liūčių, tačiau vietiniai sako, kad dabar viskas taip susimaišė, kad lyja tada, kai neturi, ir atvirkščiai. Geriausias laikas lankytis šioje salų valstybėje yra balandžio-spalio mėnesiai, kai liūčių tikimybė kur kas mažesnė. Daugiausia turistų čia atvyksta Ramadano (liepos 9 d.- rugpjūčio 9 d.) pabaigoje. Mes lankėmės Ramadano metu, tačiau nesusidūrėme su jokiais trikdžiais ar nepatogumais.

Vizos. Europiečiams, atskridusiems į Indoneziją, reikalinga viza, kurią čia pat oro uostuose įklijuoja į pasą. Vizos kaina - 25 JAV doleriai žmogui (kaip patogu, juk vietinės valiutos atvykeliai dar neturi). Tiesa, dolerių kupiūros negali būti senesnės negu 1997 metų, antraip doleriais atsiskaityti nepavyks. Mums taip nutiko, kad kišenėje gulėjusios 1991 metų kupiūros netiko. Ačiū dievui, prie kasų radome veikiantį bankomatą ir sumokėjome rupijomis. Beje, oro uostuose yra ir kitų mokesčių, kuriuos turistai privalo sumokėti - už kiekvieną vidinį skrydį, už kiekvieną tarptautinį skrydį. Čia jau priimamos tik rupijos, todėl svarbu pasirūpinti iš anksto. Pavyzdžiui, išvykdami iš Indonezijos (skridome namo per Kvala Lumpūrą) turėjome atseikėti po 100 tūkst. rūpijų vienam žmogui. Taigi, neišleiskite visko iki cento paskutinę kelionės dieną - antraip oro uoste ir vėl turėsite grynintis pinigų mokesčiams.

Pinigai. Indonezijoje reikia priprasti prie kainų, kurios skaičiuojamos tūkstančiais. Taigi bankomatuose pinigus tenka grynintis milijonais. Atkreipkite dėmesį, kokią "Visa" ar "MasterCard" kortelę priima bankomatas. Ant jų taip pat rašoma, kokiomis kupiūromis ir kokią maksimalią sumą išduoda. Kadangi už kiekvieną gryninimąsi tenka sumokėti lietuviškam bankui, norisi vienu kartu pasiimti didžiausią leistiną sumą. Kiek teko matyti ir naudotis, ji yra 2,5 mln. rupijų. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, apie kokius pinigus mes čia kalbame, apie 3700 vietinių rupijų yra maždaug 1 litas. Balyje ir didesniuose Javos miestuose taip pat galima atsiskaityti mokėjimo kortele.

Kainos. Paprastesnėje kavinėje vienas patiekalas vidutiniškai kainuoja apie 20 tūkst., į turistus orientuotoje - nuo 35 tūkst.  rupijų. Pigiausia pavalgyti, žinoma, galima gatvės warunguose, kur maistas kainuoja nuo kelių tūkst. rupijų. Pavyzdžiui, parduodama skrudinta vištiena kainuoja 4 tūkst., nasi goreng - apie 5 tūkst. Už Coca-Cola parduotuvėje mokėsite apie 8-10 tūkst., už importinį alų - apie 25-30 tūkst., McDonald's (tokį vieną radome tik Džogdžoje) ledai atsieina apie 9 tūkst. rupijų. Brangiausia, už ką tenka mokėti - tai bilietai į lankytinas vietas (nuo 75 iki 185 tūkst.) ir, žinoma, stogas virš galvos (nuo 115 iki 250 tūkst). Diena su automobiliu ir vairuotoju atsieina maždaug 400-500 tūkst. pinigų. Žinoma, visada galima viską rasti pigiau ir brangiau - kiekvienam pagal poreikius.

Transportas. Indonezijoje niekas nevaikšto pėsčias. Gatvėse pilna senų autobusų, apynaujų ir vos krutančių automobilių, begalinį triukšmą skleidžiančių motorolerių ir motociklų. Eismas yra gana chaotiškas, labai intensyvus, todėl patiems čia keliauti sudėtinga (Balyje nebent verta nuomotis motororelį). Vis tik išeitis yra - automobilio su vairuotoju nuoma. Dėl tokių paslaugų galima susitarti iš anksto internetu arba esant šalyje. Vienai dienai ar kelioms - jokių problemų, tik reikia susiderėti maršrutą ir kainą. Tiesa, dėl didelio eismo ir kelių būklės arba vietovės specifikos (kalnų keliai vinguoti) apgaulinga apie kelionės trukmę spręsti tik iš atstumo. Todėl pasidomėkite, kiek valandų truksite vykdami iš taško A į tašką B. 200 km atstumas gali tapti pusės dienos kelione. Jei norisi sutaupyti, sėskite į vietinius autobusus. Komforto nerasite, bet už tai pakeliausite su vietiniais ir jų vištomis, pasiklausysite autobusų muzikantų, gal net galėsite persimesti keliais žodžiais su šalia sėdinčiu kaimynu. Tiesa, tvarkaraščius ir kainas čia rasti sunku, ypač jei miestas mažesnis, taigi bilieto kaina priklausys nuo bilietų pardavėjo godumo ir jūsų derybinių sugebėjimų. SVARBU: už autobuso bilietus mokėkite tik autobusui pajudėjus iš stoties

Manta.  Jei ketinate po Indoneziją pakeliauti, o ne viename kurorte gulėti, tuomet, tikėtina, kad daiktus krausitės ne į lagaminą, o turistinę kuprinę. Maniškė buvo nedidelė - 34 litrų, mano kompanjonas nešė vyrišką - 70 litrų. Optimalu, kad moterims (ne alpinistėms) kuprinė svertų apie 10 kg, vyrams (irgi ne alpinistams) apie 15 kg. Taigi dilema ir paprasta, ir sudėtinga (ypač moterims) - ką pasiimti, o ko ne. Indonezija turi ir puikių paplūdimių, ir aukštų ugnikalnių. Todėl, jei ketinate būti ir vienur, ir kitur, reikia vasaros ir šiltų drabužių, taip pat vėjo neperpučiamos striukės, pirštinių ir kepurės. Pastarieji aksesuarai labai pravers Javoje, jei lipsite paryčiais į Ijen ar Merapi ugnikalnius, taip pat pasižiūrėti Bromo-Semeru panoramos. Ugnikalnių vizitams pravers ir rimtesni batai, žibintuvėliai. Tiesa, nebūtina visur ropštis naktį, bet, patikėkit, tokiose vietose saulėtekiai - didžioji dalis kelionės įspūdžių.
 
Skiepai. Mes išsivertėme su vienais - nuo hepatito A. Tačiau net tokiu atveju visos kelionės metu mus lydėjo rankų dezinfekavimo skystis.

Ko neprireikė. Kadangi negyvenome visai pigiuose hosteliuose, o dažniau rinkomes svečių namus, kelionėje neprireikė miegmaišio.

Ko pritrūko. Kadangi savaitę ilsėjomės saulėtoje Gili Air, vėliau pritrūkome kremo nuo saulės. Neapsigaukite, nors saulė pasislėpusi už debesų, kelių kilometrų aukštyje ji dar kaitresnė. Pati patyriau, apniukusią dieną patingėjusi pasitepti kremu kojas.