III dalis. Norvegija. Pažintis su fiordais prasideda

Po žiemos juk visada ateina pavasaris. Palikę už nugarų Trolių kelią, pasidžiaugę sniegu (jo čia tiek, kiek Lietuvoje seniai bebuvo) skubame ieškoti pavasario. Jis kalnų slėniuose apačioje. Kelios valandos kelio ir mes jau uostome lubinus ir pietaujame žalioje pievoje prie sraunios kalnų upės. Jų čia, kaip ir krioklių, gausu. Vanduo krištolinis ir geliantis. Šios dienos tikslas – gražiausiu tituluojamas Geirangerio fiordas. Kas yra "fiordas" vis diskutuojame su kolegomis keliauninkais - kalnai, vanduo tarp jų? Informacinis stendas mums padeda: fiordas susiformuoja ledynui traukiantis - tai ledo "išraustas"slėnis, paprastai siauras ir užtvindytas druskingu vandeniu. Dažniausiai fiordai būna raidės "U" formos su labai stačiais kraštais,o vandens gylis čia gali siekti ir daugiau nei vieną kilometrą. Pagaunu save mąstant, kaip atrodo tas fiordas? Laukti liko nedaug.

Mažas kaimelis pakeliui link Geirangerio

Įkritau į pienių pievą

Ar esate kada matę tokio žalumo žolę?

Niekaip negalėjau apsispręsti, ar lubinas puošia fone stūksantį kalną, ar atvirkščiai. Kaip bebūtų, jie tobulai dera tarpusavyje

Pakeliui stojame ne vieną kartą – pasigrožėti kalnais, krokliu, dar vienu krokliu, upe, pieva... Jei būtų buvusi mano valia, būtume stoję dar dažniau, nes už kiekvieno posūkio atsiveriantis vaizdas atrodo pats pačiausias ir vertas įamžinimo. Kelio ženklai mums primena, kad „kelių“ odisėja dar nebaigta – priekyje mūsų laukia Erelių kelias. Tiesių kelių Norvegijoje net neieškokite - prie staigių 180 laipsnių posūkių priprantama (už vairuotojus nekalbu, jiems, ko gero, ne visada buvo smagu). Norvegijoje smagu keliauti dar ir todėl, kad visi ženklai tvarkingi, apie kiekvieną stovėjimo ar apžvalgos aikštelę esi įspėjamas iš anksto. Infrastruktūra irgi superinė – stalai su suoliukais, informacinės lentos, padorūs WC. 

Pakeliui sutinkame itin galingą krioklį. Jų čia tiek daug, kad, deja, visų pavadinimų tiesiog neįmanoma prisiminti 

Tokiu keltu keliamės link Geirangerio. 153 kronos už automobilį ir 4 keleivius

Geirangeris jau netoli – link jo veda 7 km besidriekiantis minėtas Erelių kelias. Prieš leidžiantis žemyn sustojame apžvalgos aikštelėje. Čia sutinkame pirmą turistinį autobusą. Žinoma, iš jo pabyra koks trisdešimt japonų. Jie taip greitai aplimpa visą apžvalgos aikštelę, kad mes net nespėjame susivokti, juo labiau nusifotografuoti. Aplink ima spragsėti visokie „i“ dalykai – i-phone‘ai, i-pad‘ai. Bendra nuotrauka ir jie lygiai taip pat greitai suguža atgal į savo autobusą. Lengviau atsikvepiame – dabar mūsų eilė užfiksuoti kelis kadrus su apačioje matomu fiordu ir jo vandenyse dreifuojančiais kruiziniais laivais. Štai taip atrodo tas fiordas. Didingas. Ramus. Mistiškas.

Dairomės nuo apžvalgos aikštelės. Apačioje Geirangerio vandenys ir mažas miestelis. Pats fiordas yra 15 km ilgio

Akies krašteliu pamatome žymųjį Septynių seserų krioklį, kuriuo teko džiaugsmas grožėtis iš kur kas arčiau (apie jį skaitykite kitame įraše)

Žvelgi į tolį, o prieš akis dar vienas vaizdas, atimantis žadą. Vakarėja. Mūsų laukia kempinge, reiktų paskubėti. Norvegai nepersidirba – atvykus į kempingą 7 val. vakare ar vėliau jo registratūroje jau gali nieko neberasti. Pasiseka, jei nurodytas telefonas. O jei dar juo kažkas atsiliepia – esi laimės kūdikis. Žvelgdami į prie fiordo prilipusį miestelį spėliojame, kur stovi mūsų hytė (namukas). Iš nuotraukų internete matėme, kad ji turėtų būti ant kalvos, o nuo jos terasos turėtų atsiverti 5 žvaigždučių vertas vaizdas tiesiai į fiordą. Leidžiamės žemyn. Visų gurgiantys pilvai svajoja apie lietuviškus grikius.

Dvi dienas gerėjomės tokiu vaizdu nuo terasos. Smilgos į kadrą papuolė del įdomumo :)

Kempingai Norvegijoje tikrai geri. Namukuose galima rasti visokių būtiniausių rakandų - nuo šluotos, kuri pravers prieš išsikraustymą (jei nenorite mokėti tvarkymo mokesčio, nepatingėkite minimaliai apsikuopti) iki puodų, šakučių, šaukštų ir, žinoma, elektrinių šildytuvų (jie birželio mėnesį dar labai praverčia). Taigi, sukirtę sočią lietuvišką vakarienę, nutariame dar šiek tiek apsižvalgyti po apylinkes - juk baltosios naktys, juoda tamsa neužklups. Lankstinuke įskaitome, kad visai netoli nuo Geirangerio, 1,5 km aukštyje stūkso Dalsnibos viršukalnė. Rašoma, kad net ir vasarą ji dažnai būna padengta sniegu. Net neabejojame, kad jo ten rasime, tik net nenumanėme, kad šitiek. Dar rašoma, kad nuo viršuje esančios aikštelės giedrą dieną atsiveria pasakiška panorama. Šiandien debesuota. Net nesvajojame. Bet kaip nenuvažiavus, kai esame vos už 21 kilometro. Važiuojam! Kuo aukščiau, tuo vėsiau. Sniego sienos didėja. Rūkas maišosi su debesimis. Galvojame, kad bus uždaryta. Priekyje ženklas - "Dalsniba open". Pasisekė. Sumokame 100 kronų už įvažiavimą, nors ir suprantame, kad užkilę nieko nepamatysime. Kelias aukštyn vingiuotas ir siauras, o rūkas toks tirštas, kad keliolika metrų ir viskas, nieko nematyti. Prasilenkiame su automobiliu - sėkmingai. Dar šalčiau. Gerai, kad po ranka karštos arbatos termosai. Lipame iš automobilio įsiamžinti. Jausmas nenusakomas. Saulėtą panoramą pamatysime kitą kartą. Rūkas...

Apleisti namukai taip susilieja su peizažu, kad iš pat pradžių jų net nepastebi

Geirangerio apylinkės

Posūkis į Dalsnibą viršūnę. Matote savadarbį ženklą, atremtą į sniegą prie jo? Ant jo ir buvo užrašyta, kad viršukalnė atidaryta :)

Kelias į viršukalnę. Įspūdis neišdildomas

Va tiek va sniego