II dalis. Norvegija: vingiuotais Atlanto ir Trolių keliais

Pažintis su Norvegija prasideda nuo Atlanto kelio, kuris sužavi mus, bet ne mūsų pinigines. Tenka sumokėti už vieną kelio atkarpą, už tunelį... štai taip paprastai kelių šimtų kronų kišenėje jau nebėra. Atlanto kelią sudaro 8 tiltai, vingiuojantys ir staigiai kylantys aukštyn, kad nuožmios Atlanto bangos, kurių tądien nebuvo nė kvapo, nesiektų jais keliaujančių. Sustoję apžvalgos aikštelėse pro žiūrionus įnirtingai dairomės banginių (sako, laimingą dieną čia juos galima išvysti), bandome įžiūrėti vietinių žvejų laimikius (pastarieji žvejoja čia pat nuo tų pačių salas jungiančių tiltų), galinėjamės su Atlanto vėjais ir nuotraukose fiksuojame akmens ir mėlyno vandens draugystę. Šis kelias, atidarytas tik 1989 metais, dažnai patenka į gražiausių Europos kelių top‘us. Ar tai tiesa? Siūlau nuvykti ir patiems nuspręsti. 
Gyvenantiems čia tenka susidraugauti su stipriais vėjais ir nuožmiomis Atlanto vandenyno bangomis. Pastarųjų tądien nepamatėme
Vienas iš 8 tiltų - beveik linksmieji kalneliai
Skurdi gamta: žemaūgiai medžiai, sąmanos ir vėjų nuglūdintos uolos
Toliau važiuojame link kito kelio – dar įspūdingesnio ir vieno pavojingiausių ne tik Norvegijoje. Skubame pas trolius. Pasak legendos šalia Trolių kelio kasnakt būriuojasi troliai, tačiau, vos patekėjus saulei, jie virsta akmenimis. O jų čia netrūksta: mūsų Puntukas šalia čia gulinčių atrodytų tikrai ne taip įspūdingai. Žvalgomės į viršų, kokį nuotykį netrukus patirsime. Daugiau kaip 800 metrų aukštyn, 11 staigių posūkių, vietomis galvoje netelpa, kaip reiktų su kitu automobiliu prasilenkt. Kelio danga lyg vakar nutiesta, nors pats kelias atidarytas dar 1936 metais. Štai taip vieno karaliaus užgaida šiandien į Norvegiją pritraukia tūkstančius turistų. Dar kartą pasidžiaugiame, kad keliaujame birželio pradžioje. Automobilių nedaug, autobusų – nė vieno. Startas. 

Štai tokiuose nameliuose, norvegų vadinamose hytėmis, gyvename kelionės metu. Žolė ant stogo - puiki eksterjero detalė
Žvilgsnis į Trolių kelią iš apačios. Kalnų viršūnės skendi debesyse
Pirmieji posūkiai – pirmieji šiurpuliukai kūnu. Pusiaukelėje minimalus išplatėjimas – stojame, kad pažvelgtume į žemiau plytintį Valdalo slėnį ir pajustume čia pat putojančio Stigfosen kroklio vėsą. Debesys leidžiasi vis žemiau. Dar keli posūkiai aukštyn ir juos jau liečiame rankomis. Temperatūra nukrinta – nenuostabu, nes čia pilna... sniego! Vaizdai kaip iš to filmuko “Ežiukas rūke” – keli metrai ir toliau nieko nematyti. Staiga kelias tampa tarsi labirintu. Jo šonuose stūkso kelių metrų sniego sienos. Suprantame, kad mums pasisekė: Trolių kelias iki ankstyvo pavasario būna uždarytas būtent dėl oro sąlygų – galėjome čia ir nepatekti. 

Prasilenkėme vos su keliomis mašinomis. Įdomu, kas čia darosi pačiame sezono įkarštyje?
Žaliuojantis Valdalo slėnis
Italai ir Norvegijoje italai

























Pačioje viršūnėje birželio viduryje galima rasti kelis metrus sniego
 Kas keliauja vėliau, vasarą, gali čia apsižvalgyti atidžiau – informacinės lentos pasakoja apie lengvas ir sudėtingesnes trasas pėstiesiems. Per sniegą klamoti nesiruošiame, tad leidžiamės į apžvagos aikštelę, pakibusę virš Trolių kelio. Giedrą dieną vaizdas būtų kaip iš atviruko, tačiau dabar jis mistiškas ir, ko gero, dar labiau kerintis: lyg debesys ir rūkas kesintųsi viską uždengti nematomu šydu. Turistų nedaug. Palaima - jokio žmonių šurmulio ir bruzdesio. Gali girdėti gamtos kalbą. Žiūrime ir klausomės. O tada sniego tuneliais keliaujame tolyn.

Trolių kelio apžvalgos aikštelė. Mistiškas rūkas tik dar labiau sustiprina emocijas
Tokiu keliu teko važiuoti pirmą kartą. Nepamirškite, kad fotografuota birželį :)





Komentarai

  1. kada jis atidaromas yra nes nesenai vazevo draugai sake uzdarytas tai buvo balandzio kazkur 20 diena

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą