IV dalis. Norvegija. Kojų mankšta po Geirangerio apylinkes

Vykti į Norvegiją ir nesileisti į žygius pėsčiomis – griežtai draudžiama. Tiesa, šio, kurį dabar  juodu ant balto suguldysiu, mes nebuvome suplanavę. Bet juk taip dar įdomiau. O viskas prasidėjo nuo dėlionės. Kelionę į Norvegiją pradėjome planuoti dar kovą. Kad nebūtų taip ilgu laukti, nusipirkome dėlionę su Geirangerio fiordu, senąja ferma ir Septynių seserų kriokliu. Teko pavargti, kol sudėjome visas 1000 detalių ir dar pajuokavome, kad po kelių mėnesių tokį vaizdą pamatysime realybėje. Prisikalbėjome. Antrą dieną Norvegijoje bevartant info centre gautą lankstinuką mane apima déjà vu: tai gi čia mūsų dėlionės nuotrauka! Senąją Skageflos fermą, įsikūriusią priešais legendomis apipintą Septynių seserų krioklį, galima aplankyti pėsčiomis. Balnokite kalninius batus, mielieji!

Mūsų dėlionė "virtusi" pirmuoju žygiu pėsčiomis

Ankstyvas rytas apniukęs, bet juk nėra blogo oro. Rytinė arbata terasoje. Kalnams tinkami batai jau ant kojų. Pirmasis žygis pėsčiomis tuoj tuoj prasidės. Dar užsukame į Geirangerio miestelyje esantį informacijos centrą pasiklausti tikslaus kelio. Lyg tarp kitko moteriškės paklausiu, ar trasa nesudėtinga. Ji man nusišypso ir sako, kad į abi puses sugaišime apie 5 valandas – suprask nieko sudėtingo. Pasitikėjimas savo jėgomis tik sustiprėjo - ką mums reiškia toks pasivaikščiojimas. Pajudame. Į vieną pusę teks sukarti 5 kilometrus. Pradžia entuziastinga, bet nelengva: pirma tenka kopti nugludintomis, bet stačiomis uolomis, tada miško takeliu, kur medžių šaknys šlapios, tenka peršokti ne vieną kalnų upelį.  Aš į tokį žygį išsiruošiu pirmą kartą, todėl itin atidžiai žiūriu, kur dedu kojas. Jei norisi apsižvalgyti, būtina sustoti, antraip užsižiūrėjus galima ir bėdų prisidaryti. O sustoti ir pasigrožėti verta tikrai dažnai. Hipnotizuoja fiordo vandens spalva – kuo aukščiau kylame, tuo ji sunkiau nusakoma žodžiais. Čiulba paukščiai, čiurlena pavasariniai kriokliukai, ošia aukštos eglės. Dar nesutikome nė vieno žmogaus.Pusiaukėlę 550 metrų aukštyje pasiekiame po kiek daugiau nei 2 valandų. Minutėlė atokvėpio žvalgantis į, rodos, prie pat nusileidusius debesis. 

 

Pusė kelio įveikta. Į duris beldėmės, bet neprisibeldėme :)

Čia yra ir daugiau pėsčiųjų takų: apie juodąjį baisu ir pagalvoti - rodyklė rodė tiesiai į stačią akmens uolą

Toliau kelias tampa sudėtingesnis. Imame leistis žemyn. Man kur kas geriau lipti į viršų, nei leistis - mažiau kerta per kelius. Praverčia ir paskutinę minutę prigriebtos pirštinės - kartais tenka kibtis į medžių šakas, sąmanotus akmenis. Sutinkame vyriškį su šuniu. Klausiame, ar dar toli. Sako, geras pusvalandis. Net nenumanėm, koks tas likęs pusvalandis bus. Prieiname šlaitą, kur, rodos, kelias ima ir baigiasi. Tačiau geležinės grandinės čia ne šiaip sau. Porą gilių oro gurkšnių ir leidžiamės žemyn skardžiu. Jau imu abejoti, ar verta. Šlaitas status, praėjimas siauras. Kojos nuo ilgo ėjimo karts nuo karto suvirpa, tačiau finišas priepat, jau matome fermos pastatus. Prasilenkiame dar su dviem turistais, nešinais meškiare. Pasilabiname ir klausiame, koks laimikis. Jie kukliai nusišypso ir atsako neigiamai. Tik vėliau supratome, kodėl. 

Artėjame prie savo tikslo - pamažu, bet užtikrintai

Jei jums dar kyla klausimų, ar verta prieš vykstant į Norvegiją įsigyti kalninius batus, dar kartą gerai pagalvokite

Senosios Skagefla fermos pastatai atrodo apleisti, tačiau žvilgtelėjus pro langą matyti, kad čia dar užsuka žmonės

5  valandos į vieną pusę. Keikiame moteriškę iš info centro - akivaizdu, ji pati niekada nėra ėjusi šia trasa. Priešais žalią pievą atsiveria vaizdas į fiordą ir septynių gijų krioklį. Mes čia vieni. Su mumis ir vėl kalbasi gamta. Pamirštame nuovargį ir einame arčiau krašto. Žemyn dar kokie keli šimtai metrų skardžio – apie žvejyba tik pasvajok :) Ši ferma buvo viena didžiausių ir našiausių Geirangerio apylinkėse. Joje kadaise augo apie 80 avių, karvės ir net vienas arklys: kur čia šitiek gyvulių tilpo?. Įdomus momentas: nors į fermą iš priplaukusių laivų būdavo galima patekti specialiomis kopėčiomis, to beveik niekada nepavykdavo padaryti mokesčių rinkėjams – kopėčios būdavo tiesiog pakeliamos aukštyn. Fermos šeimininkai su visais augintiniais buvo iškeldinti 1916 metais, nuogastaujant, kad skardis, ant kurio ji įsikūrusi, gali tiesiog nudardėti žemyn. Kaip žinia, skardis vis dar vietoje. Laužavietėje kuriame laužą – ne todėl, kad šalta (per žygį kaip tik gerokai įšilome),o kad būtų galima išdžiovinti sudrėkusius viršutinius drabužius (gerokai per šiltai apsirengėme). Pietaujame tiesiai prieš Septynias seseris – skanesnių sumuštinių ir arbatos dar neragavome. Apačioje, vaiskiai mėlyname vandenyje, plauko mažesni ir didesni laivai, o kalnų viršūnėse puikuojasi sniegas. Antrą kartą kelionėje pagalvoju, kad Norvegija labai tiktų meditacijoms – atsisėdi sau pievoje ar ant skardžio, žvelgi į tolį ir ieškai savojo dzen. Aplink ramu, oras gaivus,o vaizdai daug daugiau nei įkvepiantys.

Geirangerio fiordas ir jo kraštovaizdis 2005 m. įtrauktas į UNESCO sąrašą. Nenuostabu, kodėl!

Žemai kabantys debesys virš nebegyvenamų namų vis kesinasi paglostyti stogų žolę

Tačiau savųjų dzen ilgai ieškoti negalime. Juk vien tik į priekį sugaišome tiek, kiek, neva, turėjome sugaišti į abi puses. Niekas nerodo didelio entuziazmo grįžti – ir dėl to, kad laukia nelengvas ir tolimas kelias atgal, ir todėl, kad čia labai gražu. Mojame žmonėms, plaukiantiems keltu apačioje, tačiau vargu ar mus kas mato. Tada įkrentame į pievą fotosesijai ir sukamės. Dar kartą žvilgtelim į savo delionę iš viršaus. Vis tik nukakti iki čia tikrai vertėjo. Kelią jau pažįstame, tad kiek lengviau – visus 5 km atgal įveikiame per tris valandas. Artėjant prie finišo ima kristi migla. Kojose jaučiasi nuovargis. Ryt tikrai nepaeisiu.

Atokvėpis sukritus į žalią pievą

Štai taip svajonės dedant dėliones virsta realybe - mes ką tik buvome ten apačioje