Dar viena saulėta diena Norvegijoje. Mūsų laukia paskutinis šios kelionės žygis pėsčiomis – kopsime į 1 kilometro aukštį ieškoti garsiojo Kjerag akmens. Šiame regione gamtovaizdis visiškai kitoks: medžių miškai retesni, kalnai glotnesni, pievose auga... akmenys. Ir kuo aukščiau į kalnus, tuo jų vis daugiau. Daugiau ir sniego, nepasiduodančio pavasario saulei. Mūsų laukia neprasta trasa akmeniniu keliu – iš viso trys kalnai, kartais tokio statumo, kad be čia įkaltos grandinės vargu ar užkoptum. Mūsų startas prasideda maždaug 11 valandą. Žmonių visai nemažai. Vorele visi judam link vieno tikslo. Į vieną pusę 2,5 valandos kelio – maždaug 6 kilometrai. Pirmyn!
 |
| Dar važiuodami automobiliu supratome patekę į akmenų karalystę |
 |
| Akivaizdu, kad čia pravers ir pirštinės |
|
|
| Mūsų laukia tokie nešpėtni kalniukai: Mažasis Stordalen, Stordalen ir Kjerag |
Dar kartą (jau kokį 10 kelionės metu) pasidžiaugiu, kad nepagailėjau pinigų ir prieš kelionę įsigijau tvirtus batus, puikiai tinkančius kalnams. Su tokiais jautiesi drąsiau žengdamas žingsnį po žingsnio, ypač kai juos turi žengti beveik statmenai įsikibus metalinės grandinės, kuri, beje, neatrodo tokia patikima. Pirmasis kalnas bene sudėtingiausias. Jo statumas atima visai nemažai jėgų. Bet trumpi sustojimai padeda jas atgauti ir, žinoma, fiksuoti, kiek jau pakilome aukštyn. Stovėjimo aikštelė jau gerokai nutolus. Dar keli žingsniai ir ji galiausiai iš viso išnyksta. Persiritame per pirmą kalnelį. Čiurlena sraunus upeliūkštis. Toliau tenka keliauti sniege pramintu takeliu. Kaip neįprasta birželio mėnesį girdėti po kojomis girgždantį sniegą. Vėjai neduoda ramybės – velia mintis, pasakoja savo istorijas, neleidžia saulei mūsų šildyti. Striukių kapišonai labai praverčia. Antrasis kalnas pasirodo buvęs ne ką lengvesnis. Pagaliau pasiekiame trečiajo kalno – Kjerag – lygumą. Kur akys mato vien akmenys ir išsibarstę maži žmonės, sniego paklodės ir žydras dangus. Nenuklysti nuo kelio padeda raudonas žymėjimas, kurio kartais reikia gerokai paieškoti – dažai vietomis jau visai išblukę. Netrukus prieš akis atsiveria Lysefjord fiordo panorama. Ją matėme dar vakar, tik iš kitos pusės nuo Preikestoleno uolos. Pamatome ir garsųjį akmenį. Ar tik ne man išsprūsta nuostaba „Koks mažas”! Vis tik priėjus arčiau žodžius tenka atsiimti.
 |
| Čia jau visai panašu į tikrąjį alpinizmą |
|
|
| Apačioje dar matosi stovėjimo aikštelė - pirmasis kalnas įveiktas |
|
|
| Grįžtant šis upeliūkštis buvo gerokai patvinęs, teko bristi |
|
|
| Sniegas ne kliūtis, tik slidu :) |
Beveik 1 kilometro aukštis. Arčiau krašto prieiti jau kur kas drąsiau, matyt adaptavomės. Tačiau į Kjerag akmenį žvairuoju nepatikliai. 5 m³ akmuo, kadaise įstrigęs tarp dviejų uolų 984 metrų aukštyje, jau atlaikė ne vieną turistą, bet gi kažkada turėtų nugarmėti žemyn. Sako, vasarą tenka pastovėti ir eilėje norint nusifotografuoti. Dabar gi, stovėk kiek nori, jei tik išdrįsi užlipti. Iki akmens nusigauti ne taip ir paprasta – tenka eiti siaura atbraila prisiplojus prie šalia esančio akmens. O tada dar reikia žengti nemenką žingsnį ir stabiliai atsistoti ant nedidelio jo paviršiaus. Čia telpa maksimum du žmonės (mano nuomone). Daugiau, manau, jau sunkiai. Kiti užsiropštę dar ir pašokinėja lyg tikrintų akmens tvirtumą. Bet man adrenalino ir taip gana – greičiau fotografuokite :)
 |
| 2 val. su trupučiu ir mes jau vietoje |
|
|
| Ant Kjerag akmens - žemyn beveik 1 kilometras |
Vaizdai hipnotizuoja. Į plaučius traukiu gaivų ir tyrą pavasario orą. Staiga matau, kai žemyn krenta žmogus su mėlynu base jumper‘io kostiumu. Paskui antras, trečias... Susirinkusi auditorija iš nuostabos šūkčioja. Kjerag kalnas yra viena populiariausių base jumper‘ių vietų. Kaip pasakoja Wikipedia, vien nuo 1994 iki 2008 metų čia atlikti 29 tūkst. šuolių. Pamišę žmonės. Įdomu, ką jie jaučia tuo metu? Žemyn nušokusius surenka ir į viršų vėl užkelia straigtasparnis. Prabangus malonumas. Šuolininkai puikiai nusiteikę, juokauja, šypsosi ir laukia per raciją leidimo šokti. Einame arčiau jų, kad galėtume stebėti jų laisvą kritimą. Taip apturime nemokamos pramogos.
|
|
| Adrenalino žmonės rengiasi šuoliui |
 |
| Štai taip paprastai - žemyn |
 |
| Pasitinkame naują base jumper'ių grupę |
 |
| Linkime šuolininkams palankaus vėjo |
Vėliau akis ir vėl nukreipiame į tolimus horizontus. Kaip gera, kad nereikia niekur skubėti. Danguje ganosi balti debesys, vėjai kiek nurimsta, ima smagiau šildyti saulė. Prisėdame ant akmenų. Kiekvienas su savo mintimis: žodžiais nesinori drumsti ramybės ir akimirkos. Nebent tai būtų patys ypatingiausi žodžiai, kurie šią vietą padaro dar labiau išskirtine. Ir dabar užsimerkus, rodos, jaučiu vėją ir matau kalnų grožį. To pamiršti tiesiog neįmanoma. Lik sveika Norvegija!
 |
| Lenktyniaujantys laivai |
 |
| Taip galima stovėti valandų valandas |
 |
| Mes čia dar būtinai sugrįšime! |
Komentarai
Rašyti komentarą