Toliau už Londono arba ten, kur jūra balta lyg pienas

Šį kartą vykdama į trečią pagal dydį Lietuvos miestą – Londoną (taip girdžiu juokaujant jau ne vieną žmogų), turėjau tikslą – pamatyti Anglijos pajūrį ir gamtą, mažas fermas su Viktorijos stiliaus akmeniniais namukais ir, be abejo, avimis. Sesės suplanuota kelionė į užmiestį tikrai nustebino – ačiū! Traukiniu kelionė iki Braitono (Brighton) – 1 val., tuomet autobusu iki Rytų Sasekso (East Sussex) – dar tiek pat. Ir iš nuolat skubančio Londono centro atsidūriame tyliame gamtos prieglobstyje. Aplink žalios pievos, tolimi horizontai ir švelnus jūros kvapas. Esame nacionaliniame Septynų seserų parke (Seven Sisters Country Park, autobuso stotelė taip ir vadinasi Seven sisters) prie Lamanšo sąsiaurio. Kol kas dar iki galo nežinome, kokie grožiai mūsų laukia – iki stulbinančios panoramos ir naujų atradimų dar reikia šiek tiek paeiti. Stebiuosi, nors esame prie pat jūros, šiandien nėra nė menkiausio vėjelio. Saulė taip ir neišlenda pro tankius pilkus debesis, tačiau gana šilta. Pasistipriname gardžia sriuba vietinėje užeigoje ir pajudame link jūros.

Vietinė užeigėlė – pirma mūsų stotelė prieš žygį

Pievos ir vis dar veikiančios nedidukės fermos

Pakeliui sutinkame ne tik turistų saujelę, bet ir vietinius, čia vaikštančius su savo keturkojais augintiniais. Parko teritorija užima 280 hektarų. Čia į jūrą įteka Cuckmere upė, plyti avių ganyklos, tad svarbu nepamiršti po savęs uždaryti vartelių. Dar keli žingsniai ir pamatom jūrą – baltą lyg pienas. Ją taip nudažo čia stūgsančios kreidinės uolos, nuolat talžomos sūrių bangų ir, rodos, tirpstančios čia pat akyse. Tolumoje matyti keli vasarnamiai. Klykauja pavienės žuvėdros.

Vietiniai dar neuždarė maudynių sezono

Kreidinėse uolienose geologai labai aiškiai įžvelgia tūkstantmečių pokyčius

Bet tai dar tik pati kelionės pradžia. Mūsų laukia kalnas, į kurį įkopus imame suprasti, koks grožis čia ir kodėl parkas vadinamas Septynių seserų. Čia horizontu vingiuoja septyni kalneliai, vedantys tolyn link senojo švyturio už kažin kiek kilometrų. Kiti pasakoja dar vieną legendą, jog vardas šiam unikaliam gamtos kampeliui buvo suteiktas kadais čia tarp kalvų viename namų gyvenusioms septynioms seserims atminti. Vaizdai tiesiog atima žadą.

Akmeninukais nusėtas paplūdimys tolsta

Kylame aukštyn. Šios uolos ne kartą buvo įvairių filmų dekoracijomis. Čia buvo nufilmuotos ir kelios Džeimso Bondo (1987) scenos

Baltosios uolos staiga šauna iš jūros aukštyn

Visi septyni kalneliai turi savus pavadinimus, aukščiausias – virš 100 metrų

Dėl kreidingo dirvožemio ant šlaitų augmenija gana skurdi, tačiau avims čia žaliuojančios žolės pakanka. Gerokai imitusios ir baisiai žmonių bijančios avys čia pat ganosi, tačiau arti šlaito nesiartina. Žolė čia nuskusta kaip su žoliapjove – avių darbas. Nėra jokių takų, galima eiti kur akys veda. Nors jau vėlyvas ruduo, dar žydi kelios gelės.

Besotės avys tuo pat metu gardžiuojasi žole ir tręšia dirvožemį

Prie skardžio jokių atitvarų nėra, ir avys, ko gero, tai žino. Kiek liūdniau su žmonėmis – sako, ne vienas nuo čia
nušoko savo noru

Atsigręžus atgal paplūdimio jau nebematyti

Pažvelgus į priekį dar geras galas kelio iki Birling Gap gyvenvietės, o iki švyturio – dar toliau

Daugelis kelionę pradeda nuo Birling Gap – gyvenvietės vos iš kelių pastatų prie pat jūros šalia Belle Tout švyturio. O mes pradėjome žygį, trukusį geras 4 valandas (čia tik į vieną pusę), nuo Cuckmere upės link šios gyvenvietės, žodžiu, atvirkščiai. Jei žadate čia vykti su autobusu kaip ir mes, pasidomėkite jo grafiku atgal į Braitono miestą. Mūsų atveju paaiškėjo, kad į Birling Gap autobusai spalį užsuka tik sekmadieniais, tad mums (keliavome šeštadienį) dar reikėjo kokius du kilometrus nukeliauti link artmiausio kaimelio. Jei vyksite automobiliu, nepamirškite, kad teks sukarti dvigubai kelio – pirmyn ir atgal. Mes Belle Tout švyturio nepasiekėme – spalį dienos jau trumpesnės, o patamsyje tokiais skardžiai vaikštinėti nesinori. Kitą kartą. Sako, tokie grožiai iš viso tęsiasi bene 45 kilometrus.

Kreida jūros vandenį nudažo baltai. Stovėdama ir žiūrėdama žemyn prisiminiau lietuvių liaudies pasakos
 ištrauką "jei gyvas, atplauk pieno puta"

Berods paskutinis kalnelis beliko

Pasiekėme Birling Gap gyvenvietę ir pamatėme, kokį kelią nuėjome nuo pirmojo iškyšulio

Grįžau namo ne tik su krūva nuotraukų, bet ir keliomis kriauklėmis bei bangų nugludintu akmenuku kišenėje – prisiminimui apie baltą pieno jūrą ir iš jos kylanšias kreidos uolas.