IX dalis. Norvegija. Meditacija ant pasaulio krašto

Tik pamatęs savo akimis supranti, kokius stebuklus sukuria gamta. Sėdi 600 metrų aukštyje ant uolos krašto, žiūri į tolį, o aplinkui kur akys mato kalnų viršūnės ir mėlyniausias dangus. Drebančias kojas nuleidi žemyn, kad fotoaparatas užfiksuotų tą akimirką, kuomet jomis tabaluoji virš prarajos. Svaiginantis aukštis. Užburiantis tolis. Jautiesi tarsi sėdėtum ant pasaulio krašto. Žemyn pažiūrėti net nesinori, rodos, širdis iš krutinės iššoks, bet iš smalsumo akies krašteliu vis tiek žvilgteli. Tokius įsūdžius kišenėje parsinešu nuo vieno iš lankomiausių Norvergijos gamtos įžymybių – Preikestoleno.  Jei kalbate norvegiškai, ko gero, žinote, kad šis pavadinimas į lietuvių kalbą večiamas „Sakyklos akmuo“. Taigi, esame Stavangerio regione, Lysefiordo pašonėje. Leidžiamės link Preikestoleno jau pavakrę, prieš šešias. Nutariame nelaukti ryto, kaip buvo suplanuota. Vakaras  nuostabiai saulėtas, tad nenorime pražiopsoti tokios galimybės pasimėgauti saulės spinduliais ten aukštai kalnuose. Stendas informuoja – kelionė į vieną pusę truks 2 valandas. Tetrunkame valandą su trupučiu. Į vieną pusę – 3,8 kilometro, bet kalnais pakalnėm tikrai susidaro daugiau. Kelias nesudėtingas, įveikia visi – dideli ir maži, ir net keturkojai :) Visi grįžta, o mes tik atėjome. Dar vienas pliusas žygio popiet naudai. 

Nauja diena išaušo saulėta

Ar girdit, skamba avių varpeliai :)

Mes esame 270 m virš jūros. Prieš akis smagus kelias. Su aukštakulniais kopti nerekomenduojama :)

Lysefiordo toliai - tikslas jau prie pat

Kokia pirma emocija? Svaiginantis aukštis užkuria gerą dozę adrenalino. Tuoj pat įsijungia savisaugos instinktas – aukštį reikia prisijaukinti, čia jokių apsauginių tvorelių, viskas, kaip gamta sukūrė. Dar niekada nemačiau tokio grožio. Sako, kad sezono metu čia tiek žmonių, kad net nėra kur atsisėsti. Nenuostabu, kasmet čia apsilanko net iki kelių šimtų tūkstančių žmonių. Šį vakarą čia žmonių vos saujelė. Jokio triukšmo. Jokių eilių prie krašto nuotraukai. Sėskis kur nori, gulkis kur nori. Ganau akis taip aukštai ir taip toli, kaip tik paukščiai teturi galimybę. Išnyksta laiko pojūtis, jokių minčių, tik buvimas čia ir dabar. Vakarėjantis dangus vos vos parausta.Gaila, saulė leidžiasi preišingoje pusėje. Saulės sutiktuvės čia turėtų būti įspūdingos.

Meditacija

Istorija mena, kad kadaise čia dievams aukojo aukas. Uolos paviršius, žvelgiant iš viršaus, beveik idealiai lygus. Ir be galo taisyklingas kvadras – 25x25 metrų dydžio. Bet kur kas labiau žavi ne gamtos tikslumas, o platūs horizontai, kurių neaprėpia nei akis, nei fotoaparatų objektyvai. Tik širdis. Prisipažinsiu, prie krašto prieiti man užtruko. Bet noras nuleisti kojas žemyn vis tiek nugalėjo. Euforija. Meditacija ant pasaulio krašto! Tikiuosi šias akimirkas išsaugosiu atmintyje dar ilgai.

Štai kokie mes maži prieš gamtos galybę

Tą akimirką širdis buvo gatava iššokti iš krūtinės

Čia sustoja laikas

Sezono metu uola nuklota žmonių "kilimu". Mums pasisekė kur kas labiau!