V dalis. Norvegija. Ar kada girdėjote, kaip aimanuoja ledynai?

Pirma mintis pabudus – aš turiu kojas!!! Po vakarykščių 10 km pėsčiomis jaučiu kiekvieną jų raumenuką. Šiandien paskutinį kartą pusryčiams meniu – sumuštiniai ir Geirangerio vaizdai. Naktį lijo ir debesys dar nenori trauktis, bet, užbėgant įvykiams už akių, per dieną taip ir neįsilyja. Mūsų laukia valandos kelionė keltu Geirangerio fiordu link naujo mūsų tikslo – Briksdalio. Tai viena iš 22 didžiausio žemyninėje Europos dalyje esančio Jostedalio ledyno atšakų arba, liaudiškai, uodegų. Nuo kelto denio mojama Geirangerio miesteliui, Septynioms seserims ir jas garbinančiam Jaunikiui (tai krioklys) ir kitiems keltams, kurie dar tik atvyksta į šį gamtos stebuklą.



Septynios gijos tai septynių seserų ašaros

O štai ir Jaunikis - vikingas, taip ir nesugebėjęs iš septynių seserų išsirinkti tos vienintėlės

Atsisveikiname su Geirangerio fiordu

Norvegijoje įprasta – jei lyja čia, nebūtinai lyja ten. Persikėlę į kitą krantą pajuntame ir nedrąsius saulės spindulius. Iki ledyno dar nemažas kelio galas, tačiau vienbalsiai nusprendžiame nusukti į šoną paieškoti vienu aukščiausiu (kad ir neoficialiai) pasaulyje tituluojamo krioklio. Pavadinimas toks, kad liežuvį galima nusilaužt - Ramnefjellsfossen. 818 metrų srovė žemyn: atrodo nepastebėti neįmanoma, tačiau  paieškos užtrunka. Pasirodo, nors krioklys aukštas, jis nėra galingas, todėl net neįtrauktas į bendrą Norvegijos hidroelektrinių tinklą. O mes tikėjomės... Vis tik apylinkės čia labai gražios ir ramios – turistų beveik nė kvapo, netoliese Leon kaimelis. Navigacija mus veda siauru keliu, kartais visai prie pat vandens. Šiose apylinkėse buvo įsikūrusios bene seniausios Norvegijoje fermos, tačiau ir čia gamta gali būti negailestinga.  Du kartus – 1905 ir 1936 metais – galingos kalnų nuošliaužos žemiau plytinčiame Lovatnet ežere sukėlė milžiniškas ir viską griaunančias bangas, kurios pasiglemžė ištisus kaimus ir per 100 gyventojų. Vis tik žmonės iš čia nesitraukė – ir vėl statė namus, ir vėl augino avis. Iš tiesų tiksliai taip ir nežinome, ar radome tą milžiną krioklį – labai toli nuo kelio sukti nenorėjome, o ir ženklų nebuvo. Bet navigacija rodė, kad savo tikslą pasiekėme. Ko gero, ten aukštai dar sniegas nematė saulės spindulių – krioklio srovė tikrai ne ta įspūdingoji. 

Ramnefjellsfossen krioklio beieškant

Gal tai jis? Navigacija sakė, kad "you reached your destination"

Apleisto kaimelio namukai skendi tyloje

Grįžtame į pagrindinį kelią ir judame link Briksdalio. Žinome, kad mums pasisekė kur kas mažiau nei tiems, kurie prie šios ledyno uodegos lankėsi prieš dešimt ar penkiolika metų – ledas sparčiai tirpsta. Nuo parkavimo aikštelės iki ledyno – 3 kilometrai. Žinoma, jei kronos drąsko piniginę, galima iki ten užkilti specialiais automobiliukais, tačiau ką mums reiškia tie 3 km į vieną pusę po vakarykščių žygių (sukandu dantis). Iš tolo matyti ledo žydrumas. Skaitome informaciniame stende, kad dėl ledo kristalų išsidėstymo ir šviesos sugerimo (kažkas iš fizikos) jis įgauna tokią sodrią spalvą. Vis matome žymėjimus, kokiais metais šiame taške buvo Briksdalio uodega. Kada nors šiame kelyje atsiras ir lentelė, žyminti 2012-uosius.

Jau iš tolo pamatome ledo uodegą - dar keliasdešimt kilometrų ir mes jau ten

Šią kalnų upę "maitina" ledyno vanduo

Kažkas paliko meilės laišką

Priėjus arčiau ledo uodega atrodo ne tokia jau ir maža. Prie jos tyvuliuoja žydras ledinis ežeriukas, vėliau sutekantis į kalnų upę ir krioklį. Jaučiame, kaip ledas alsuoja šalčiu. Toliau kelias aptvertas – eiti nedraudžiama, bet „on your own risk“. Moterys lieka ant „kranto“, vyrai pajuda link ledo. Staiga viską užvaldo garsas. Toks, kokio gyvenime negirdėjau – lyg uolos skiltų pusiau, o žemė vertųsi po kojomis. Pašiurpsta kūnas. Žemyn pabyra akmeninis lietus: gerai, kad nestiprus. Dairomės, kur vyrai – pritūpę prie akmenų. Baugu. Taip aimanuoja ledynas. Tokį garsą išgirdome dar bent kelis kartus – ten viršuje ledas skyla ir nuolat juda. Kada nors norėčiau leistis į nedidelę ekspediciją (skamba kur kas geriau negu ekskursija:) ledynu. Skubame įsiamžinti, nes puikiai suprantame, kad kitą kartą mums čia grįžus vaizdas bus visai kitoks. Liekame vieni iš paskutiniųjų turistų, tad metas grįžti. Bet einant atgal aš vis atsisuku pasižiūrėti į neįtikėtinai žydrą ledą. Prieš akis kažkodėl iškyla prisiminimas, kai mama skaitydavo pasaką apie Ledo karalienę. Tai štai kokiuose rūmuose ji gyveno.

Ir prie ledyno žydi gėlės

Kairėje nuotraukos pusėje toli toli matyti raudoni taškeliai - ten žmonės

Štai kokie ledo luitai, nuriedėję žemyn